Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Arbata su citrina 4

by


Jeigu kas nors būtų parašęs galaktikos vadovą turistams pirmoji taisyklė skambėtų maždaug taip: niekada nepasitikėk katukais. Katukai didžiausia sukčių rasė kokia tik kada nors gyveno galaktikoje. Jie vogė, apgaudinėjo, šantažavo, pardavinėjo narkotikus, vergus, padirbtus pinigus ir t.t. Žodžiu, darė viską ką draudė įstatymai. Jeigu reiks ką nors pirkti juodojoje rinkoje, tai 50% tikimybė, jog turėsite reikalų su vienu iš katukų rasės atstovų.
Patys ateiviai visiškai nepanašūs į mielus padarėlius kilusius iš Žemės. Tai greičiau šaukštas su kojomis ir rankomis, kur samtelio dalis atitinka didelę ir šiek tik lenktą ateivio galvą. Tikrasis jų rasės pavadinimas yra ištariamas tik jiems patiems. Pasklidus gandams, jog šaukštai turi devynis gyvenimus, žmonės prilipdė jiems katukų pravardę. Šaukštai nesipriešino tokiam pavadinimui, o su didelių susidomėjimu ėmė tyrinėti tuos mielus gyvūnus ir dabar nepamatysi nei vieno katuko be savo katino rankose.
Read more

Būgnų tūzas (2 dalis) 2

by


Antroji apsakymo dalis. Pirmąją galite paskaityti čia.

Policijos pasitarimų kambaryje atmosfera buvo labai įkaitusi.
– Kaip taip galima?! – sušuko komisaras ir trenkė kumščiu į stalą. – Praėjus trims dienos po antro banko apiplėšimo dar vienas bankas identiškai! Kas man sakė, kad daugiau apiplėšimų nebus? – komisaras nukreipė savo piktą žvilgsnį į policijos pareigūnus. – Bet ir tai dar ne viskas, vakar buvo įvykdyta pirma automobilio vagystė per penkiolika metų! Norite žinoti ką pavogė? Mero žmonos rožinį jaguarą!
Komisarui užvėrus burną, kabinete įsivyravo tyla.
– Tai ką mes turime? – po kiek laiko ramiai prabilo komisaras.
– Turime tris kortas šeškę, penkę ir keturakę, – atsakė Frenkas.
Read more

Būgnų tūzas (1 dalis) 3

by


– Kitkitas yra mažas nuobodus miestas, jame niekas nevyksta. Kaip ir bet kuriame kitame mieste, kurį saugo superherojus. Vieninteliai čia vykstantis nusikaltimai: spontaniški šeimyniniai kivirčai ir greičio viršijimas, – atsiduso policininkas Frenkas. – Net nežinau ko labiau nekenčiu: sėdėti kojas užsikėlęs ant stalo ar dėlioti kortas solitaire.
– Liūdi, kad vėl visą savaitę nieko neatsitiko? – paklausė palaikydamas pokalbį Frenko porininkas Fredas. Jis sėdėjo kojas susikėlęs ant rašomojo stalo ir iš dėžutės krimto spurgas užgerdamas jas kola.
– Kodėl nieko? Buvo vienas šeimyninis kivirčas šią savaitę, – atsiduso pirmasis policininkas. – Žinai, kodėl aš tapau policininku? Kai buvau vaikas, superherojus Gramintas aktyviai kovėsi su nusikaltėliais. Jis buvo kas vakarą žiniose. Aš norėjau jam padėti. O dabar aš net negalėsiu niekada tapti detektyvu, nes tokių žmonių čia net nereikia! Gramintas nugalėjo juos visus.
Suskambo telefonas. Fredas nenoriai pastatė kolos butelį ir tingiai pakėlė telefono ragelį:
– Fredas, kas atsitiko? Širle, šiandien ne balandžio pirmoji, nepūsk arabų. Eik jau. Gerai, gerai, jau važiuojam, – padėjęs ragelį, kreipėsi į savo porininką. – Varom, iškvietimas į Sanderso banką.
– O ką, banko apsauginiai negali iškelti katės iš medžio? – atsiduso Frenkas.
– Prieš važiuodami į banką, gal galėtume užsukti į Salduką? Spurgos jau baigėsi.
Read more

Viešnagė pas Gedeoną 4

by


Vasara. Naktis. Kapinės. Pilnatis prasiveržusi pro didžiulio nudžiuvusio medžio šakas apšvietė keistą susitikimą. Pirmasis sėdėjo ant antkapio šalia pasidėjęs skrybėlę ir rūkė pypkę. Antrasis netoliese įsitaisęs ant žemės.
Pirmasis:
– Tai sakai naujas vampyras mieste?
– Taip, Ulrai, atsirado prieš mėnesį, – atsakė antrasis. Staiga jam nukrito dešinė ranka.
– Skaityk, jo jau nėra, – ramiai tarė Ulras ir įtraukė pypkės dūmą.
– Tai nepaprastas vampyras.
Antrajam pašnekovui dešinė akis nukrito į ant žemės gulinčią ranką. Iš akiduobės išlindo kirminas ir apsidairė kas vyksta pasaulyje.
– Visi jie nepaprasti, – pasakęs Ulras užgesino pypkę, iškratė pelenus, įsidėjo pypkę į vidinę apsiausto kišenę, užsidėjo skrybėlę ir lėtai nuėjo. – Iki ryt, zombi.
– Aš vardą turiu! – ant žemės gulinti zombio ranka parodė nueinančiam žmogui vidurinį pirštą.
Read more

Reikalingas karas 3

by


– Dėl ko kilo šis karas?
– Generole, tai buvo taip senai, kad niekas jau neatsimena.
– Ir kaip jums sekasi?
– Ačiū, labai gerai.
– Labai gerai, majore? Ar tai reiškia, jog pergalė greitai bus pasiekta?
– Ką jūs, turbūt juokaujate? Šimtamečiai karai, nesibaigia per dieną.
– Tai kiek pasistūmėjote į priekį?
– Per paskutinius dešimt metų, nei vieno metro. Labai sėkmingai laikome savo pozicijas.
– Ką?! Bet juk tai bereikalingas kovinių kariuomenės atsargų švaistymas!
– O mes šaudome tuščiais šoviniais. Tikrais šaudant, dar kas nors susižeistų.
Read more

Varnėnų pieva 3

by


Karšta. Žemė išdžiuvusi ir sutrūkinėjusi nuo drėgmės trūkumo. Plyšiai nėra labai platūs, vos kelių centimetrų, tačiau kai kurių gylis gali siekti net gi daugiau nei metrą. Atsirėmęs į sudžiūvusį medį sėdi vyriškis. Jo uniforma suplyšusi, pro skyles kelnėse matosi kruvinos žaizdos, veidas ištinęs, geltoni plaukai susimaišę su purvu sulipę. Šalia vyro guli moteris, jos drabužiai atrodo taip pat blogai, jos veidas ištinęs ir pamėlęs. Jinai nebekvėpuoja. Jos akys užmerktos, tačiau veide sustingusi šypsena.
Medyje tupi trys grifai ištiesę savo ilgus kaklus. Jie žino, jog moteris nebegyva ir norėtų nusileisti, tačiau vyras juos nubaido. Kol kas.
Read more

Ponas Pigetas 3

by


Stiklinės durys. Didelėmis raidėmis ant durų užrašyta: privatus detektyvas, Ponas Pigetas; mažesnėmis: išvarau demonus, prajodinėju vienragius, organizuoju keliones į kitą pasaulį.
Detektyvas sėdėjo už savo stalo ir kažką skaitė savo kompiuteryje. Pasigirdo beldimas į duris.
– Prašom, – pasakė vyras nepakeldamas akių nuo kompiuterio.
Į patalpą užėjo maždaug 30 metų moteris.
– Laba dieną, pone Pigetai, aš pas jus su tokiu subtiliu reikalu.
– Visi čia ateina tik su subtiliais reikalais, – atsakė detektyvas nepakeldamas akių nuo kompiuterio.

Read more