Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Klonų fabrikas (4 dalis) 0

by


2013-06-20

Detective

Klonų fabriko pirmąją dalį galite rasti čia, trečiąją – čia

Išėjęs iš ligoninės Milininis išsitraukė telefoną norėdamas patikrinti kokius žmones apklausė jo kolega, kaip tik tuo metu pro jį praėjo stambus žilas vyras. Reindžeris pakelė akis nuo telefono:
– Admirole Holabaumai.
Vyras sustojo ir apsisuko:
– Senai į mane niekas taip nesikreipė. Dabar aš tiesiog strategas Johansenas.
– Admirole, norėjau su jumis pasikalbėti. Jūsų strategija Engelbaso mūšyje prieš sukilėlius man padarė labai didelį įspūdį.
– Tai buvo senai, prieš keturiasdešimt metų?
– Keturiasdešimt penkis.


– Va matot, aš net datų tiksliai nebeatsimenu. Eime, reindžeri, į mano kajutę, ten pasikalbėsime. Prisiminsime gerus laikus. Dabar tokie žmonės – kaip aš – niekam nereikalingi, nebeliko tikrų priešų.
Vyrai nužygiavo koridoriumi į admirolo kambarį. Įėjus Milininis apsidairė. Nors Holabaumo kambarys buvo dvigubai didesnis, nei tas kuriame apsistojo reindžeris, tačiau baldų gausa pasigirti negalėjo: stalas, lova, spinta. Tiesa, kėdės – net keturios. Kampe šalia durų stovėjo begalvis manekenas apvilktas admirolo uniforma su daugybe medalių ant krūtinės. Aplink ant sienos kabėjo keliolika padėkos ir pagyrimo raštų pasirašytų įvairių asmenų įskaitant ir patį Prezidentą.
– Pasiimkite kėdę, įsitaisykite prie stalo, – admirolas mostelėjo į kėdes išrikiuotas prie sienos. – Tai sakote, norite pakalbėti apie kosminių mūšių strategijas?
– Man būtų didelė garbė.
Reindžeris pasiėmė kėdę ir įsitaisė prie stalo, Johansenas iš spintos ištraukė du stikliukus pastatė ant stalo, tuomet atsigulė ant grindų ir pakišęs ranką po lova ištraukė butelį degtinės, kurį atidaręs pastatė šalia stikliukų.
Šeimininkas kompiuteryje suspaudė keletą klavišų ir ant stalo atsirado Engelbaso mūšio vizualizacija:
– Erdvių mūšiai visai kitokie, nei planetiniai, – pradėjo pasakojimą admirolas tuo pačiu pripildydamas stikliukus. – Už gerkime už tai.
Buteliui tuštėjant kosminės strategijos skystėjo, kol galiausiai Johansenas ištarė:
– Tai buvo paskutinis didelis mūšis istorijoje. Nebeliko su kuo kovoti. Išėjau į pensiją ir man pasiūlė vietelę čia. Esu vienintelis žmogus dirbantis nuo stoties pastatymo. Niekas čia ilgai neištveria. Nors mano ir sąlygos kitokios.
– Kitokios sąlygos? – pasidomėjo reindžeris.
– Standartinis kontraktas yra 5+2. Penki metai ir per du mėnesius apmokai savo pamaną, jeigu nepratęsi kontrakto. O mano yra 9+3. Devynis mėnesius dirbu ir kai reikia pristatyti klonus klientams aš skrendu kartu, lekiu atostogauti. Kiekvieną kartą pasirenku vis kitą planetą ir išleidžiu viską iki paskutinio cento ką čia uždirbau per devynis mėnesius.
Holabaumas pakėlė paskutinį stikliuką išgėrė ir galva trenkęsis į stalą užknarkė. Milininis kelias minutes svyravo ant kėdės nesuprasdamas kas atsitiko. Tuomet atsistojo nuvilko admirolą nuo kėdės ir paguldė į lovą. Išplovęs stikliukus pastatė atgal į spintą, o butelį paslėpė už lovos.
„Būtų negerai, jeigu kas nors pamatytų girtą admirolą,“- pagalvojo reindžeris priėjęs prie durų, jis paspaudė automatinio užsirakinimo mygtuką ir tuomet išdribo į koridorių. – „Būtų negerai, jeigu ir mane kas nors girtą pamatytų“
Milininis atsidarė laikrodį ir savo plaukiojančiomis rankomis išsiėmęs vieną tabletę įsidėjo į burną, tuo pačiu stengdamasis neišbarstyti kitų. Vos tik jis nurijęs tabletę spėjo atsiremti į sieną, visas pasaulis staiga apsivertė. Vyras užsimerkė ir po kelių akimirkų skrydis baigėsi. Jis pasijuto lengvas lyg pūkelis, trim dideliais šuoliais atsidūrė prie savo kambario durų, kurios paklusniai atsidarė. Leonidas jau ruošėsi išsitiesti visu ūgiu ant grindų, kai staiga viskas baigėsi ir jis jautėsi tarsi tik ką pabudęs iš sapno. Bandydamas surikiuoti mintis jis pakratė galvą. Išblaivinimo tabletė suveikė.

*****

Milininis priėjo prie Alfo kambario durų, tačiau jos neatsidarė. Pasibeldė, bet niekas neatsakė. Reindžeris jau ruošėsi grįžti atgal į savo kambarį, kai atsidarė žmonių sektoriaus koridoriaus durys ir įėjo jo kolega.
Blankas priėjo visai arti Leonido:
– Neatėjai vakarienės.
– Apklausiau admirolą, sunki apklausa buvo. O kaip sekėsi tau?
Vyrai suėjo į Alfo kambarį, seržantas atsisėdo ant sofos, reindžeris atsirėmė į stalą.
– Realiai niekas neturi alibi ir gali būti potencialus žudikas, – pasidalino savo įspūdžiais Blankas.
– Kaip tai?
– Pavyzdžiui virėjas yra visai ne virėjas, o chemikas. Galbūt jis norėjo išbandyti naujus narkotikus ant klono ir kai gavo nepageidautinus rezultatus jį nužudė. Arba psichologė. Galbūt jinai pritaikė naują hipnozės ar psichologinės kontrolės metodologiją ir kai nesigavo kloną nužudė. Arba mokslininkė… DNR specialistė, galbūt jinai įvedė kokių nors genų, kurių klonai negalėjo turėti ir kai bandymas nepavyko jį nužudė…
– Taigi, tau kliuvo visi potencialūs žudikai… – pertraukė reindžeris Alfą. – Ką gi, bent jau tuos, kuriuos aš apklausiau galim ramiai išbraukti iš potencialių žudikų sąrašo.
– Jie turi alibi?
– Ne, pats sakei, kad alibi neturi čia niekas. Maniškiai neturi motyvo. Man neduoda ramybės du klausimai: kodėl būtent tas klonas ir kodėl tik vienas? Jeigu nekenti klonų, tai ir skerdi visus iš eilės nesidairydamas į kairę ar į dešinę.
– Arba žudikas nespėjo daugiau… Arba tas klonas tikrai buvo kažkuo ypatingas.
– Ką gi, reikia sukurti stoties bei klono psichologinius portretus, pagal tai ką sužinojome šiandien ir dar sužymėti, kur buvo mūsų įtariamieji nusikaltimo metu. Pratęsim darbus rytoj.
– Dar vienas dalykas, – Blankas sustabdė savo išeinantį kolegą.
– Taip?
– Gerardas Sidonas, kosminių naikintuvų instruktorius pageidavo, jog tu pademonstruotum savo talentą stimuliatoriuje klonams.
– Hm… Gerai, kodėl gi ne. Ryt po pietų. Aš jam pats pranešiu.
– Ar tu tikrai geras pilotas?
– Rytoj sužinosi – pasakė reindžeris ir išėjo.

*****

Alfas sudėliojo savo surinktus parodymus, pastabas bei nuomonę į ataskaitą ir sinchronizavo su Milininio versija. Bylos dėlionė pradėjo dėliotis, nors vis tik kilo daugiau klausimų, nei buvo galima pateikti atsakymų.
Atlikęs visus darbus atsigulė į lovą.
– Rekomenduočiau levandų aromatą prieš miegą, – pasakė nematomo balso savininkas.
Blankas atsisėdo ir apsidairė: kambaryje jis buvo tik vienas. Tuomet seržantas suprato, jog balsas priklausė pačiam kambariui.
– Rekomenduočiau levandų aromatą, jis padeda atsipalaiduoti ir nuima stresą, – pakartojo kambarys.
Alfas nekreipdamas dėmesio atsigulė.
– Rekomenduočiau levandų aromatą, jis padeda užmigti ir sapnuoti gražesnius sapnus, – primygtinai pakartojo kambarys.
– Gerai! Tik dink iš čia. – supyko Blankas. Jis galvojo apie nusikaltimą ir bandė sulyginti savo ir kolegos surinktus duomenis.
Kambariui neteikiant daugiau jokių pasiūlymų vaikinas užsimerkė.

*****

– Kelkitės. Kelkitės! KELKITĖS! – kartojo įkyriai kambarys.
– Kiek valandų? – paklausė Alfas neatsimerkdamas.
– Jau NET penkiolika minučių po šešių!
– Visi dar miega, – atkirto Blankas.
– Jūs klystate, klonai jau pabudo ir daro rytine mankštą.
– Kas man iš tų klonų? Mano kolega dar miega.
– Jūs teisus, jūsų kolega dar miega, kelkitės ir eikit jį pažadinti.
Seržantas nekreipdamas dėmesio pakišo galvą po pagalve, tačiau kambarys pasiduoti nesiruošė. Pradėjo drebėti lova, iš pradžių nestipriai, tačiau kas minutę vis stipriau, kol galiausiai išvertė Alfą ant grindų.

*****

Blankas pasibeldė į Milininio duris, jos atsidarė, reindžeris pro miegus neatsimerkdamas paklausė:
– Kiek valandų?
– Penkios po septynių.
– Kas nors atsitiko?
– Ne.
– Eik miegot.
– Negaliu, kambarys neleidžia.
– Reikėjo prieš miegą išsijungti žadintuvą.
– Aš galvojau, man vienas dalykas vis nedavė ramybės, noriu tau kai ką parodyti.
– Dėl Dievo meilės… Ateik už penkiolikos minučių.
Kai Alfas grįžo už dvidešimties minučių Milininis jau buvo apsirengęs. Iš sienos išlindo robotas ir ant stalo pastatė du puodelius kavos.
– Vaišinkis, – pasiūlė reindžeris. – Tai kas tau neduoda ramybės?
Blankas įsitaisė prie kompiuterio ir užkrovė tinklo svetainę.:
– Tikri vyrai – tikriems vyrams, – Leonidas perskaitė svetainės pavadinimą ir nusistebėjo. – Tu skaitai tokius dalykus?
– Ar gėjai yra tavo nekenčiamų sąraše šalia klonų?
– Aš visų nekenčiu: klonų, gėjų, droidų, androidų… apskritai visų robotų…
Alfas atsisuko ir pabandė reindžerio veide įžiūrėti ar jis tikrai nekenčia kaip sako, tačiau Milininio veidas buvo neperprantamas.
– Žiūrėk čia, – seržantas nuvažiavo į puslapio apačią ir išdidino vieną nuotrauką. Joje stovėjo klonas vilkintis tik permatomą prijuostę prie stalo ir pjaustė agurką.
– Klonas?
– Taigi…
– Bet ar tai ką nors reiškia? Su modeliavimo programa tai užtruktų…
– Teisingai užtruktų, o va nufotografuoti ir pakeisti aplinką gana paprasta.
– Panašių paveiksliukų čia yra daugiau?
– Tikrai gerokai daugiau nei tu norėtum matyti.
– Taigi tu manai, kad kažkas stotyje prisiduria papildomo pinigėlio kurdamas, tokias „menines“ scenas? Tai nieko neįrodo. Per metus klonų parduodama tiek, kad šitas nuotraukas galėtų kurti bet kurioje Sąjungos planetoje esantis fotografas nusipirkęs kloną. Reikia serijos numerio, jeigu tikiesi ką nors surasti.
– Aš galvojau apie motyvą. Galbūt klonas atsisakė pozuoti, ar net nusprendė pasiskųsti… – Alfas sakinio neužbaigė, nes tuo metu atsidarė kambario durys ir įėjo stoties valdytojas:
– Sveiki, kaip miegojote?
– Ačiū, siaubingai, – atsakė Milininis ir atidžiau įsižiūrėjęs į svečią pridūrė – Kaip jus vadinti?
– Lil-A-Magi Meta Toras, – akivaizdžiai nustebo tritonas.
– Jūs nesate tas pats asmuo, kuris mus pasitiko vakar.
– Kaip jūs tai supratote? – dar labiau nustebo stoties valdytojas.
– Jūsų akyse yra po geltoną statmeną liniją.
– Jūs pirmas žmogus, kuris pastebėjo šitą dalyką. Bet vis tiek mane vadinkite Lil-A-Magi Meta Toras. Kaip sekasi tyrimas? Ar galėčiau kuo nors padėti?
– Jeigu jau paklausėte… Taip, galėtumėte, vienu labai delikačiu reikalu, gal geriau einam į jūsų buveinę.
Kompanija perėjo į planetos valdytojo patalpas, šį kartą vyrai nedvejodami užkėlė kojas ant žolės, kuri šiandien buvo žaliai-geltonos spalvos. Lubos vaizdavo šviesiai mėlyną dangų pilną mažų baltų plaukiojančių debesėlių, o apšvietimas spinduliavo gelsvus atspalvius.
Kompanija įsitaisė ant kelmus primenančių kėdžių ir šeimininkas paklausė:
– Tai apie ką norėjote pasikalbėti?
– Apie raudoną mėnulį, – atsakė Milininis. – Vakar jūsų lubose buvo raudonas mėnulis, aš žinau ką tai reiškia. Aš buvau sutikęs Ant-A-Bila Vara Tabi, – tai pasakęs reindžeris išsitraukė telefoną ir keliais mygtukų paspaudimais sukūrė Lil-A-Magi Meta Toras tautiečio nedidelę hologramą, kurią pamatęs tritonas puolė ant kelių.
– Jūs palaimintas, kad jums pasitaikė galimybė susipažinti su pačiu garbingiausiu mūsų rasės atstovu. Aš išpažinsiu jums visas nuodėmes ir lauksiu jūsų atleidimo. Tik prašau tai padaryti be pašalinių.
– Mažyli, eik ką nors apklausi, susitiksime per pietus.
Blankas atsistojo ir išėjo.

*****

Alfas užsikrovė telefone stoties žemėlapį žiūrėdamas, kur dar nebuvo apsilankęs ir pirmiausiai jo dėmesį patraukė sporto salė. Priėjus durys atsidarė ir jis įėjo vidun. Didžiulėje patalpoje vienodais atstumais vienas nuo kito stovėjo klonai. Priekyje ant pakylos stovėjo mokytojas. Mokytojas parodė vieną imtynių judesį ir akimirksniu jį atvaizdavo šimtai tokių pačių hologramų atsiradusiu aplink išvisų pusių palei salės sienas. Klonai pakartojo hologramose rodomą judesį.
– Seržante, kaip malonu, kad aplankėte. Aš kovotojas Janas Kusekas. Ar parodysite man kokių nors judesių? – prisistatė salės šeimininkas ir kreipėsi į klonus. – Pakartokite dar dešimt kartų.
– Ne, aš gal susilaikysiu, mano pasirengimas tik pagrindinis policijos akademijos, ten jokių ypatingų triukų nerodo.
– Kaip norit, kuo galiu būti naudingas? – paklausė Janas ir parodė kitą judesį, kurį tuoj pat atkartojo hologramos.
– Sakykite, jeigu viską ką jus čia demonstruojate, gali parodyti hologramos, tai galbūt pilną apmokymo procesą reiktų patikėti kompiuteriui?
– Holograma gali tik parodyti, tačiau negali pataisyti, jeigu klonas stovi neteisingai, pakelti rankos, jeigu truputėli laiko per žemai ar nuleisti, jeigu laiko per aukštai. Viskas kas vyksta čia salėje yra stebima, apdorojama ir kompiuteris man per implantą praneša, kuris klonas atlieka vieną ar kitą judesį neteisingausiai.
– Ir sporto salėje jūs praleidžiate visą dieną?
– Čia matote penkis šimtus klonų, o jų yra dešimt kartų daugiau. Treniruotė trunka maždaug vieną valandą, pridėkit dar valandą pietums bei valandą vakarienei ir gaunate praktiškai visą mano darbo dieną.
– Ir lygiai toks pat užimtumas buvo 84 dieną?
– Taip.
– Ką gi dėkui, galbūt vėliau aš arba mano kolega turės jums klausimų.
– Jūs tikrai nenorėtumėte prisijungti prie mūsų treniruotės?
– Norėčiau išmokti vieną kitą naują judesiuką, bet darbas laukia.