Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Klonų fabrikas (3 dalis) 0

by


2013-06-17

Detective

Klonų fabriko pirmąją dalį galite rasti čia, antrąją – čia

Valgykla nustebino Blanką nemažiau nei laboratorija. Patalpoje stovėjo penki labai ilgi stalai prie kurių sėdėjo po penkis šimtus klonų. Visi klonai sinchroniškai pakėlė šaukštus ir įsidėjo kažkokį maistą į burną. Pamatytas vaizdas taip pakerėjo Alfą, kad jis net sustojo kelioms akimirkoms. Psichologė turėjo jį kelis kartus timptelėti, kol jis pabudo ir jie nužygiavo toliau nuo valgyklos durų prie mažo stalo prie kurio sėdėjo apie dvidešimt žmonių. Dvi laisvos vietos buvo paliktos šalia Milininio. Jiems įsitaisius prie stalo, kažkas tuoj pat padavė dvi lėkštes su kažkokiu mėsišku patiekalu rudame padaže bei dviejų rūšių garnyru.
Reindžeris pasilenkė prie savo kolegos ir pakuždėjo:
– Kol tavęs nebuvo visiems čia susirinkusiems paaiškinau kas mes tokie ir ko tikimės.

Blankas akimis permėtė žmonių stalą – jis linksmai šurmuliavo: kas ginčijosi, kas pasakojo anekdotus ir vis tik tas linksmumas atrodė kažkoks dirbtinis, jautėsi įtampa lyg kas nors būtų pakabinęs didelį kirvį virš stalo, kuris galėtų bet kuriuo momentu nukristi.
– Nėra Džesio, – savo pastebėjimu Alfas pasidalino su Selina.
– Administratoriaus? Jis retai pietauja kartu su visais, kai jis pasineria į savo virtualius pasaulius dažnai pamiršta laiką.
– Ar nemanote, jog tai problema?
– Kodėl? Jeigu tik tai žmogų daro laimingu, kodėl turėtų būti problema? Supraskit mane teisingai, maža stotis, uždara erdvė, mažai žmonių, mažai bendravimo ir realių socialinių ryšių. Tie kas nesugeba pasinerti į virtualų pasaulį, čia turi didelių problemų.
Blankas pažvelgė į klonų stalus, kurie jam buvo daug įdomesni nei žmonių. Klonai valgė tylėdami. Jokių pašalinių, nereikalingų judesių, tik šaukštas pakyla nuo bliudelio iki burnos ir nusileidžia atgal.
Vienas klonas baigė valgyti, atsistojo nusinešė padėklą, į langelį sudėjo indus, kurie tuoj pat jame dingo ir išėjo pro duris. Po akimirkos nuo stalo pakilo kitas klonas ir atliko tuos pačius veiksmus. Gana greitai visi klonai pasišalino iš valgyklos. Išėjus paskutiniam klonui, į valgyklą įėjo naujas klonas pasiėmė padėklą, instrumentus, indą, kurį automatas akimirksniu pripildė kažkokio maisto, ir atsisėdo prie stalo. Pirmajam dar nespėjus atsisėsti į valgyklą įėjo dar vienas klonas ir pakartojo tuos pačius veiksmus. Po to dar vienas ir dar vienas…
– Kodėl klonai grįžta pietauti? – nustebęs Alfas paklausė Selinos.
– Jie ne grįžta, čia kiti.
– Kaip tai kiti? Aš buvau tikras, jog daugiau nei du tūkstančiai klonų jau papietavo?
– Klonų mokymai trunka du metus, taigi vienu metu stotyje gyvena penki tūkstančiai klonų.
Blankas linktelėjo ir pažvelgęs į stalą pastebėjo, jog kai kurie žmonės pavalgę jau pradėjo kilti nuo stalų.
Milininis pasilenkė prie savo kolegos ir pašnibždėjo:
– Pasikalbėk su virėju, – tai pasakęs jis pašoko ir nusivijo geltonplaukę mėlyną chalatą vilkinčią moteriškę.

*****

Gana greitai Alfas liko vienintelis sėdintis prie stalo, prie jo priėjo virėjas ir paklausė:
– Seržante, ar galėčiau paimti jūsų lėkštę?
– Taip, – pasakė Blankas ir po pauzės pridūrė. – Atleiskite, man jūsų niekas nepristatė.
– Mokslininkas Evanas Denisonas.
– Mokslininkas? – iš nuostabos Alfas kilstelėjo abu antakius.
– Taip, chemikas.
– Aš galvojau, kad jūs virėjas.
– Taip. Trinotai nemano, kad reikia samdyti virėją. Tai kaip ir mano hobis. Gaminu maistą du kartus per dieną: pietus ir vakarienę. Ir tik žmonėms. Aš nežinau ar prieš mane buvo virėjas, turbūt ne. Bet aš nenorėjau valgyti, tai ką valgo klonai.
– O ką jie valgo?
– Baltymų, angliavandenių, mineralų ir vitaminų mišinį. Kalbant tarp mūsų baltą pliurzą. Jinai labai sveika, bet… Žmogui reikia malonumų, o šitoje stotyje jų ne tiek daug yra likę, todėl atimti skanų maistą iš žmonių būtų nesąžininga.
– Mažai malonumu?
– Na taip… Čia nėra parduotuvių, nėra barų… Ar pastebėjote, jog čia nėra vaikų? Tritonai nepriima pašalinių žmonių, man pasisekė, kad mes su žmona čia įsidarbinom kartu, kitiems ne taip pasisekė…
– O tritonai neprieštarauja šitam jūsų hobiui?
– Tol kol aš spėju susitvarkyti su savo tiesioginėmis pareigomis ne.
– O kokios jos yra?
– Visai ne tokios kaip galėtumėte tikėtis. Galbūt geriau šitoje pozicijoje reiktų ne chemiko, o kokio nors, tarkim, maisto technologo ar dietologo… Aš turiu paruošti maistingus mišinius klonams. Ta prasme, aš atsakingas už tą baltą pliurzą, kurią jie valgo, bet tai tik pusė medalio. Ar buvote laboratorijoje?
– Taip, buvau.
– Aš taip pat turiu paruošti maitinimą cilindruose augantiems klonams.
– Nemanau, jog čia yra daug darbo.
– Čia nebūtų iš viso jokio darbo, jeigu jie nekeistų klonų genomo kiekvienais metais. Mes visi turim prisitaikyti prie pakeitimų.
– Ką jūs veikėte 84 dieną?
– Leiskit pagalvoti, – Evanas susimąstė. – Kepiau pyragą.
– Ir tai jums užtruko visą dieną?
– Na, visą rytą, žinote pyragų paruošimas užtrunka ilgai, o po pietų juk tą kloną vis tiek rado.
– Ar buvo kokia nors ypatinga proga pyrago kepimui?
– Man buvo gera nuotaika iš pat ryto, ar reikia dar kažkokios progos?
– Dėkui, galbūt aš arba mano kolega vėliau dar turėsime jums klausimų.

*****

Milininis pakilo nuo pietų stalo ir prisivijo išeinančią moteriškę:
– Atleiskite, ar jūs daktarė Loreina Denison?
– Aš, – nusišypsojo moteris. – Nors oficialiai mano pareigos vadinasi – konsultantė. Kuo galėčiau jums būti naudinga, reindžeri?
– Aš skaičiau jūsų skrodimo ataskaitą, jinai man pasirodė lakoniška.
– Tai ten tritonams, jie nieko nesupranta apie žmones, eime į ligoninę ten galėsiu jums duoti pilną ataskaitą.

*****

Loreina ir Leonidas įžengė pro duris ant kurių buvo parašyta „Ligoninė“. Tai – nelabai didelė patalpa, kurioje stovėjo stalas su kompiuteriu, keletas kėdžių, ant sienos kabėjo lentelė skirta tikrinti regėjimą. Patalpoje taip pat buvo dvejos durys, vienos priešais kitas.
– Dešinėje – morgas, kairėje – kitos ligoninės patalpos, – pakomentavo daktarė.
Denison priėjo prie kompiuterio ir surado klono AF1043 bylą, Milininis persikėlė ją į savo telefoną ir ją ir greitomis ją peržvelgė:
– Jūs manote, kad visi sumušimai atsirado robotams atsitrenkus į kūną? Ir nebuvo jokių kovos žymių?
– Sunku pasakyti, visi sumušimai atsirado labai panašiu metu, vis tik manau, kad muštynių nebuvo. Jeigu kuris nors darbuotojas būtų sumuštas aš tikrai apie tai žinočiau.
– Jūs tuo tikra?
– Klonai juk gauna artimos kovos parengimą, jie nepalieka įdrėskimų, jie palieka tokias žymes, kad matosi iš toli.
– Jie taip pat apmokomi paklusnumo… Taigi, sakote, kad kovos nebuvo, kažkas tiesiog taip paprastai ėmė ir pasmaugė kloną?
– Tokią prielaida darau pagal turimą informaciją.
– Ar nepastebėjote kokių nors keistų dalykų?
– Hm…. – Loreina nutilo ir susimąstė. – Žinot, buvo… Jis neturėjo apyrankės.
– Apyrankės?
Moteris pakėlė ranką ir parodė ant riešo esančią apyrankę:
– Jas turi visi darbuotojai ir visi klonai. Tai universalus raktas. Jeigu neturi jo, nei vienos durys neatsidarys, nesvarbu ar tai koridoriuje ar jūsų kambario… Jums turbūt kaip svečiams davė korteles.
– Taip, – reindžeris iš kelnių kišenės išsitraukė kortelę. – Galbūt buvo dar kas nors keisto?
Daktarė atsiduso:
– Taip… Oda kairėje pusėje nugaroje ties pečiu buvo nulupta.
– Kodėl kas nors norėtų daryti tokią nesąmonę?
– Toje vietoje yra užrašomas klono serijos numeris.
– Jeigu nebuvo klono serijos numerio, kaip jūs nustatėte jo tapatybę?
– Patikrinom, kas vakare negrįžo į savo lovą.
– Aišku, o kodėl klono serijos numeris užrašomas tokioje vietoje, o ne tarkim ant pakaušio arba ant riešo?
– Čia dėl kažkokių psichologinių problemų, kurios kyla, kai klonai nuolatos mato savo ar vieni kitų numerius. Paklauskit psichologės Selinos, jinai jums geriau galbūt paaiškins.
– Gerai, paklausiu. O pranešimą apie klono nužudymą išsiuntėte jūs ar tritonai?
– Ar tai svarbu? Aš nusiunčiau pranešimą tritonams ir kai per parą jie niekaip nesureagavo tuomet išsiunčiau kaip priklauso pagal instrukcijas.
– Labai įdomu. Ką jūs veikėte 84 dieną?
– Dariau skrodimą.
– Kam?
– Mūsų klonai tarnauja dešimt metų, jeigu atlikę savo tarnybą jie lieka gyvi, tuomet grįžta čia numirti.
– Ir daug grįžta?
– Skordimą daryti tenka gerokai dažniau nei gydyti, deja. Grįžta maždaug apie šimtą per metus. Daugelio organai jau būna susenę, kai kurių net gi pradėję irti, nors iš išorės dažniausiai klonai atrodo labai sveiki. Jeigu jums įdomu konkrečiai tos dienos skrodimas, galiu surasti klono serijos numerį ir pateikti visą ataskaitą.
– Būtų neblogai
Daktarei suradus ataskaitą Milinis ją persikėlė į telefoną ir išėjo iš ligoninės.

*****

Alfas išėjęs iš valgyklos patraukė koridoriumi ir ant pirmų durų pamatęs užrašą „Treniruoklių salė“ užėjo vidun. Salėje lygiagrečiai kaip suolai mokyklose stovėjo keli šimtai didelių rutulių. Vieno rutulio pravertas šonas tarsi kvietė vidun. Viduje matėsi kėdė bei kažkokia prietaiso valdymo įranga.
– Seržante, kaip malonu, kad ir mane aplankei, – pasigirdo vyriškas balsas. – Skraidūnas Gerardas Sidonas.
Blankas atitraukė dėmesį, į šoną nuo rutulių, į balso savininką. Tai buvo pagyvenęs vyras trumpai kirptais juodais plaukais. Jis vilkėjo kažkokią tamsiai mėlyna uniformą su antpečiais, tačiau be jokių karinių skiriamųjų ženklų.
– Skraidūnas? – pasitikslino seržantas.
– Kosminio naikintuvo pilotas. Labai tikėjausi, jog ateis reindžeris Milininis ir pademonstruos aukštąjį pilotažą. Ar tu moki pilotuoti naikintuvus?
– Ne.
– Ką gi tuomet puiki proga, sėskis, – Gerardas ranka parodė į atidarytą rutulį. – Aš tavęs neleisiu kartu su klonais, duosiu individualaus mokymo programą naujokui.
Blankas atsisėdo į krėslą.
– Prisisek diržus, – paaiškino Sidonas. – Čia sistemų kontrolė, starteris, pirmas variklis, antras variklis, būsteris, o dabar užsidėk šalmą ir užsidaryk duris.
Alfas užsidarė duris ir užsidėjęs šalmą apsidairė, jis sėdėjo naikintuve stovinčiame ant stoties pakilimo aikštelės. Ant naikintuvo valdymo pulto atsirado nedidelis Gerardo atvaizdas.
– Ryšys yra? Ar mane gerai matai ir girdi?
– Taip, kontrole, ryšys geras, – atsakė Blankas.
– Puiku, tuomet pakelk šį paukštį kosminiam skrydžiui.
Vadovaujant Gerardui Alfas mokėsi pilotuoti, iš pradžių nuo labai paprastų užduočių: pakilti ir nusileisti liekant gyvam. Atlikus vieną užduoti teisingai kelis kartus, ją pakeisdavo kita – sudėtingesnė, kol galiausiai seržantas nardė asteroidu lauke kovodamas su virtualiais priešininkais.
– Laikas grįžti į stotį, seržante, šiandienai pamokų užtenka, – pasakė skraidūnas.
– Taip, greitai?
– Tu skraidei penkias valandas.
Alfas nusodino virtualų naikintuvą virtualiame kosmouoste, nusiėmė šalmą, atsisegė saugos diržus ir atidaręs burbulo šoną išlipo:
– Mes tikrai taip ilgai užtrukome?
– Taip, bet tu geriausias mano mokinys, labai sparčiai mokaisi, – Gerardas paplekšnojo seržantui per petį. – Klausyk, ar galėtum paprašyti reindžerio parodyti savo pilotažo galimybes? Mes jas įrašytume ir taip galėtume patobulinti savo mokymo programą.
– Aš pasistengsiu jį įtikinti.
– Bučiau labai dėkingas.
– Dar vienas dalykas, per tuos skraidymus visai pamiršau jums užduoti vieną protokolinį klausimą. Ką jūs veikėte 84 dieną?
– Skraidžiau, – nusišypsojo Sidonas. – Čia. Eime vakarienės į valgyklą.