Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Klonų fabrikas (1 dalis) 1

by


2013-06-06

Detective

Nedidelė Itestapo Toros kosminė stotis, savo forma primenanti taisyklinga trikampį, sukosi apie negyvenamą Itestapo planetą, Tūkstančio Saulių Sąjungos pakraštyje, toli nuo pagrindinių prekybinių bei turistinių maršrutų.
Privati kosminė jachta baigė nusileidimo procedūras Itestapo Toros stotyje ir atvėrė savo duris. Pro jas į jachtą tuoj pat nuskubėjo robotas – krovinių vežikas. Po keliolikos minučių iš jachtos išlipo du vyrai. Jaunesnysis maždaug dvidešimties metų jaunuolis. Vilkintis tvarkingą juodą kostiumą, baltus marškinius ir raudoną kaklaraištį. Antrasis – gerokai vyresnis, tačiau sunkiai nusakomo amžiaus. Jam galėjo būti tiek aštuoniasdešimt, tiek du šimtai. Jis dėvėjo tamsiai mėlynas džinsines kelnes vietomis stipriai nubrūžintais ruožais bei su viena kita skyle, visi tie „papuošimai“ greičiausiai atsirado ne dėl dizainerio užgaidos, bet nuo amžiaus. Viršutinę kūno dalį puošė smėlio spalvos švarkas ir balta maikutė su greičiausiai kavos dėme netoli apykaklės. Paskui juos klusniai sekė krovikas veždamas vyrų lagaminus.


Svečius pasitiko šviesiai melsvos spalvos maždaug 1.5 metro ūgio tritonų rasės ateivis. Jo galva priminė apverstą trikampį nuo kurio smailiojo galo nutįso labai ilgas kaklas, sudarantis bene pusę viso ateivio ūgio. Kūgio formos kūnas buvo papuoštas tamsiai mėlyna uniforma su geltonomis juostelėmis.
– Mano vardas Lil-A-Magi Meta Toras – prisistatė stoties valdytojas ir nusilenkė. – Aš būsiu jūsų gidas stotyje. Visais klausimais galite kreiptis bet kuriuo metu.
– Aš esu reindžeris Leonidas Milininis, – prisistatė vyresnysis atvykėlis taip pat nusilenkdamas. – O čia mano kolega seržantas Alfas Blankas.
– Mes jūsų labai laukėme. Tiesa pasakius, ilgai laukėme, turbūt atskridote iš toli?
– Iš Serpentino.
– Oho, čia turbūt už kokių šešių planetų? – nusistebėjo ateivis ir pridūrė. – Sekite paskui mane, aš jus supažindinsiu su stotimi.
– Ne. Už keturiolikos.
– Tuomet nieko keisto, kad taip ilgai teko jūsų laukti. O ką arčiau policininkų nėra?
– Yra, bet aš vienintelis nekenčiu klonų.
– Klonų? – į pokalbį įsiterpė Alfas. – Aš prieš atvykdamas skaičiau bylą, ten parašyta, jog nusikaltimas susijęs su Sąjungos turto sunaikinimu.
– Taip, visiškai teisingai, nusikaltimas susijęs su sąjungos turto naikinimu, – atsakė tritonas. – Tačiau jūs turbūt labai pavargę, todėl nekalbėkim apie reikalus.
Kompanija išėjo iš nusileidimo platformos į mėlyno atspalvio, bet šviesesnio nei ateivio odos spalva, stoties koridorių. Blankas pažvelgė į grindis: jas sudarė mažyčių kvadratukų grotelės ir vis tik kvadratukai buvo pakankamai dideli, jog tilptų įkišti pirštą. Seržantui pasirodė, kad kažkas po grindimis greitai nubėgo.
– Tiesa pasakius, kaip tik priešingai: kelionės metu prisiilsėjom pakankamai ir nekantraujame imtis darbo, – pasakė Milininis. Alfas piktai pažvelgė į savo kolegą.
– Tokiu atveju, nuo ko man pradėti? – paklausė Lil-A-Magi Meta Toras. – Ar pastebėjote, kad mūsų stotis yra tik vieno aukšto?
– Ar tai kaip nors susiję su byla?
– Jūs labai nekantraujate. Na gerai. Mes tiekiam klonus pagal Sąjungos kontraktą.
– Taip, jūs per metus užauginate 2400 klonų.
– Tiesa pasakius, 2500. Deja, Sąjunga labai griežtai kontroliuoja klonų produkciją ir tik 100 klonų per metus leidžia parduoti privatiems klientams, kurių sąrašus taip pat kruopščiai patikrina.
– Kam Sąjungai 2400 klonų kiekvienais metais? – nustebo Blankas.
– Karui, – atsakė reindžeris.
– Karui? Ar robotai tam tikslui nėra geriau? Jiems nereikia maisto, jie gali būti reikiamo dydžio, jie gali skraidyti, jie gali plaukioti, jiems nereikia atmosferos. Visi privalumai robotų pusėje…
– Ne, – nukirto Milininis.
Tuo metu atsidarė durys ir pro jas išėjo vyras. Trumpai nukirpti oranžinės spalvos plaukai buvo sušukuoti ežiuku. Vyras vilkėjo tamsiai mėlynas kelnes ir trumpom rankovėm maikutę, pro kurią matėsi raumeningos rankos. Nekreipdamas dėmesio į koridoriumi einančią kompaniją vyras greitu žingsniu pasileido prieky jos.
– Klone, stok! – su komandavo reindžeris išsitraukdamas ginklą.
Vyras sustojo ir lėtai atsisuko.
– Kuo tu vardu, klone? – paklausė Milininis.
– AF1346, sere.
Reindžeris sugriebė Blanko ranką į ją įspraudė ginklą, tuomet ranką su ginklu įsmeigė klonui į krūtinę ir sukomandavo:
– Šauk!
– Pas klonus širdis yra dešinėje pusėje, – pasigirdo tylus Lil-A-Magi Meta Toras balsas už nugaros.
– Teisingai… – sumurmėjo Milininis ir nukreipė seržanto ranką tiesiai į klono širdį. – Šauk!
– Aš… negaliu, – atsakė Alfas žiūrėdamas paklaikusiomis akimis į kloną.
– Šauk! Tai tik klonas.
– Negaliu! – seržanto ranka pradėjo drebėti ir jis nuleido ranką.
– AF1346, paprašysiu, kad tau parašytų pagyrimą už narsą, gali eiti, – pasakė klonui reindžeris. Klonas atidavęs pagarbą nuėjo. Tuo tarpu Leonidas paėmęs iš kolegos ginklą įsidėjo jį įdėklą. Iš kišenės išsitraukė kažkokią šiukšlę ir numetė ją ant grindų. Po keliu akimirkų iš sienos išlindo nedidelis robotas ir pabandė surinkti šiukšlę, tačiau Milininis iš visų jėgų treptelėjo per jį kulnu, robotas trekštelėjo ir dalys išlakstė po visą koridorių, smulkesnės pro plyšius nukrito žemyn. – Ar supratai skirtumą?
Alfas nieko neatsakė, jo rankos vis dar drebėjo. Iš sienos išlindo kitas robotas ir surinkęs savo nelaimingo kolegos dalis vėl dingo sienoje.
– Mes beveik atėjome, – nejaukią tylą nutraukė Lil-A-Magi Meta Toras. Kompanija vėl pradėjo žygiuoti, kol ją sustabdė valdytojo balsas.- Reindžeri Milinini, jūsų kambario kortelė ir jūsų kambarys bus čia. Seržante Blankai, jūsų kambario kortelė jūsų kambarys priešais jūsų kolegos. Jachtos įgula įsikurs gretimuose kambariuose.
Alfas paėmė kortelę ir mostelėjęs virš durų įėjo į jo laikino gyvenimo vietą. Kambarys buvo nedidelis – du metrai ant trijų. Kambaryje stovėjo lova, nedidelė spinta ir stalas su monitoriumi. Šalia spintos – dar vienos durys, kurias atidaręs jaunuolis rado tualetą ir dušo kabiną.
„Tokioje vietoje privati dušo patalpa turėtų būti prabanga,“ – pagalvojo Blankas.
Milinis paėmė savo kortelę mostelėjo virš durų, nuo kroviko nušoko vienas lagaminas ir nubėgęs įsitaisė šalia lovos. Reindžeris uždarė duris pats net neužeidamas į patalpą.
Alfas išėjo iš savo kambario ir pasiėmė lagaminą nuo krovėjo niekaip negalėdamas suprasti kaip Leonidas spėjo išsikrauti savo daiktus greičiau už jį.
– Taigi, jūs pradėjote pasakoti apie bylą, – pasigirdo reindžerio balsas koridoriuje ir jaunuolis nutrenkęs lagaminą grįžo klausyti supažindinimo su byla. – Koks Sąjungos turtas buvo sunaikintas?
– Klonas.
– Klonas? – perklausė Milininis. – Nužudytas klonas?
– Taip. AF1043.
– Kas galėtų norėti žudyti kloną? Ir kodėl? – nustebo Alfas.
– Jūs ir turite atsakyti į šituos klausimus, – ramiai konstatavo Lil-A-Magi Meta Toras. – Gal nestovėkime koridoriuje, eime į mano kambarį įsitaisysime patogiai ir aš jums viską papasakosiu.
Kompanija paėjo koridoriumi praeidama maždaug dešimt durų nesiskiriančių vienų nuo kitų, kol vienos durys prie jų priėjus planetos valdytojui automatiškai atsidarė. Lil-A-Magi Meta Toras įžengė į vidų, žmonės sutrikę sustojo. Kambaryje vietoj grindų augo keistos žaliai-elektrinės spalvos žolė, kiek toliau nuo durų tarp dviejų palmes primenančių medžių kabojo hamakas, lubos rodė žvaigždėtą dangų ir raudoną mėnulį. Nors ant lubų mėnulis ir buvo raudonas, tačiau kambaryje tvyrojo mėlynai-violetinė šviesa. Kambarys atrodė kaip milžiniškų džiunglių pakraštys, tačiau Milininis įtarė, jog neteisingą kambario dydį leido susidaryti naudojamos virtualių sienų projektorių sistemos.
Kambario šeimininkas suprato, jog svečiai nedrįsta, todėl paragino juos užeiti. Labai greitai Lil-A-Magi Meta Toras iš kažkur atrideno tris medines kėdes labai jau primenančias kelmus, ant vienos įsitaisęs pats ant kitų pasiūlė įsikurti svečiams. Milininis tuoj pat nuleido savo sėdimąją ant vienos kėdės, Blankas atidžiai apžiūrėjęs likusią kėdę atsargiai pritūpė. Visiems patogiai įsitaisius stoties valdytojas iš kėdės išsitraukė planšetę:
– Stoties planus kaip suprantu matėte prieš atvydami? Stotį sudaro trys koridoriai: nusileidimo platforma, klonų sektorius ir žmonių sektorius. Bet aš jums duosiu, tai ko jūs negalėjote matyti. Planą, kuriame sužymėta, koks žmogus kur gyvena. Manau, jog tai pravers norint surasti nusikaltėlį… Nors savo kambariuose žmonės būna tik tuomet, kai miega…
– Ar mes galime matyti realiu laiku, kur koks žmogus yra? – pasiteiravo Milininis.
– Ne. Tai kažkokio žmonių religinio papročio vadinamo „privatumas“ pažeidimas.
– Jūs juokaujat?
– Ne. Taip mums aiškino, kai įrenginėjome stotį.
– Gerai… – Milininis išsitraukė telefoną. – Įkelkite planą.
– Dar aš jums duosiu gydytojo ataskaitą apie sugadintą kloną.
– Ar mes galėsime apžiūrėti kūną?
– Ne. Mes jį sunaikinome.
– Ką jūs padarėte?! Kodėl?
– Mūsų stotis maža – mes neturime vietos šiukšlėms laikyti.
Reindžeris atsiėmė telefoną iš kambario šeimininko ir perskaitė gydytojo ataskaitą:
– Mirtis ištiko 84 stoties metų dieną 10:15. Mirties priežastis – pasmaugimas. Čia viskas?
– Taip, o ko jūs dar norėtumėte?
– Ar galėtume peržiūrėti stebėjimo kamerų įrašus?
– Nemanau, kad tai jums labai padės. Stebėjimo kameros įrašinėja tik klonų sektorių ir įrašai yra saugomi tik paskutinių septinių dienų, nebent atsitiktų koks nors ypatingas atvejis.
Milininis pažiūrėjo telefoną:
– Taigi, nusikaltimas įvyko prieš aštuonias dienas. Ar šis atvejis nėra ypatingas?
– Ne. Na… Jis gal nestandartinis, bet ne…
Reindžeris ranka užsidengė akis.
– Papasakokite mums apie stotį, apie žmones, kurie čia dirba? – paprašė Alfas
– Stotyje dirba aštuoniolika žmonių. Kiekvieną žmogų patikriname, kad nekiltų problemų vėliau. Kaip suprantate, tai nedaug žmonių. Nereikalingų čia nėra. Mes neturime jokių jėgos ar teisėsaugos struktūrų. Pagal statutą nedidelius konfliktus sprendžia stoties valdytojas, o apie didelius, kaip šiuo atveju, turime pranešti atitinkamoms institucijoms ir laukti kol atsiųs savo atstovą.
– Ką jūs veikėte 84 dieną? – paklausė Milininis.
– Eeee… Kaip visada… Patikrinau laboratoriją… Pažiūrėjau klonų mokymosi progresą, surašiau rekomendacijas mokytojams… Eeee…
– Tai jums užtruko visą dieną ir nieko keisto nepastebėjote?
– Eeee… Nu jo…
– Sakykite, o kelintą valandą jūs atsikėlėte? – pasiteiravo Blankas.
– Mes nemiegame ta prasme kaip žmonės, – atsakė Lil-A-Magi Meta Toras. – Mes visą laiką galime išnaudoti efektyviai.
– Kas surado negyvą kloną? – paklausė reindžeris.
– Stoties tarnautojas, leiskit aš jus pas jį palydėsiu.
Kompanija išėjo iš stoties valdytojo kambario, tačiau pro kitas duris nei atėjo ir todėl pateko ne į koridorių, bet į didelę patalpą, kurioje stovėjo daugybė įrenginių.
– Tai šerdis, – paaiškino stoties valdytojas. – Dėl unikalios stoties konstrukcijos iš šitos patalpos galima patekti į bet kurį sektorių. Tuo pačiu, tai yra kaip ir visos kosminės stoties centras, širdis.
Tarp daugybės įrenginių prie stalo sėdėjo jaunuolis. Jo galvą puošė dideli tamsinti akiniai bei ausinės. Vilkėjo oranžinę maikutę ir tokios pačios spalvos kelnes su mėlynomis juostelėmis. Pirštinėmis apmautos rankos šoko virš klaviatūros, tačiau jos nelietė. Blankas apėjo stalą norėdamas pamatyti ką žmogus daro, tačiau monitorius buvo išjungtas. Lil-A-Magi Meta Toras kažką suspaudė savo planšetėje ir žmogus nusiėmė akinius:
– Ko?! – tuomet, šalia valdytojo pamatęs nepažįstamąjį, nusiėmė ausinės, nusimovė pirštines ir pašokęs nuo kėdės nusilenkdamas prisistatė – Stoties tarnautojas Džesis Kormakas.
– Reindžeris Leonidas Milininis, – prisistatė reindžeris. – Ir mano kolega seržantas Alfas Blankas.
– Jūs atvykote dėl to klono?
– Taip.
– Jėga!
– Aš paliksiu jus vienus ir grįšiu prie savo darbų, – pasakė Lil-A-Magi Meta Toras ir nužingsniavo į savo kambarį.
– Valdytojas sakė, kad tu radai negyvą kloną? – paklausė Milininis.
– Mulkis! Jį rado mechanikas Neilas Harelis. Įsivaizduokit tritonas per penkis metus taip ir nesugebėjo mūsų atskirti. Aš net gi specialiai pradėjau nedėvėti uniformos, ir vis tiek nepadėjo… Aš pranešiu, kad Neilas ateitų į centrą, – pasakė Džesis ir įsijungęs monitorių, kažką suspaudė klaviatūroje.
– Ar atsimeni 84 dieną?
– Tikrai taip, ta diena buvo neeilinė.
– Neeilinė?
– Jo. Perėjau iš 104 į 105 lygį… – matydamas, kad pareigūnai nesupranta apie ką kalbama Kormakas pratęsė savo mintį. – Galaktikos spiečiuje… Pačiame populiariausiame tinklo žaidime…
– Kokios tavo pareigos?
– Administratorius. Prižiūriu visas kompiuterines stoties sistemas.
– Man panašiau, kad jūs visą laiką žaidžiate, – įsiterpė Blankas.
– Geras tas administratorius, kuris nedirba, – atsikirto Džesis.
– Taigi, tą dieną jūs nieko keisto nepastebėjote?
– Žaidime ar stotyje? – pasiteiravo administratorius, Milininis užvertė akis į lubas. – Klausykit, aš žinau, kad mano sistema veikia puikiai, visą kitą man neįdomu.
– Jeigu šalia jūsų nušautų žmogų, jūs net nepastebėtumėte! – užsipuolė Alfas
– Kokiu ginklu: šratininiu, lazeriniu ar elektrošoku? Kokio galingumo ginklas? Ar tai padarytų kokią nors žalą čia stovinčiai įrangai?
– Ačiū, Džesi, mes galbūt turėsim tau klausimų vėliau, – padėkojo Milininis. Administratorius tuoj pat užsidėjo pirštines, akinius, ausines ir vėl pasinėrė į savo virtualų pasaulį.
– Alfai, mums reikia apklausti visus čia dirbančius žmones, – tarė reindžeris. – Manau bus daug greičiau, jeigu dirbsim po vieną ir po to pabandysim atmesti tuos, kurie nėra įtartini.
– Gerai, šitą atmetam?
Milininis pažiūrėjo į administratorių kovojantį virtualiame pasaulyje ir atsiduso:
– Taip.
– Aš galvojau, kas galėtų norėti nužudyti kloną…
– Ir?
– Jeigu klonai naudojami karui, tai galbūt priešų agentai įsidarbino, kad sabotuotų visą stoties veiklą.
– Jeigu tau pavyko pirmoje byloje atspėti, jog Darenas Jankelis susitepęs, tai negalvok, jog pasiseks antroje.
– O su kuo mes kariaujame?
– Neturiu supratimo.


Comments

  1. […] fabriko pirmąją dalį galite rasti čia, ketvirtąją – […]