Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Stiklinės akys (6 dalis) 0

by


2013-06-03

Detective

Tai paskutinė stiklinių akių dalis. Pirmąją dalį galima rasti čia, penktąją – čia

Tas vienas reikalas, kurį reikėjo sutvarkyti buvo Sviftas. Atsirakinau jo buto duris ir patogiai įsitaisęs fotelyje ėmiau laukti.
Istorija gaunasi labai paprasta, bent jau iš dalies. Emanuelis ir Marija ieško patiklių, kvailų ir svarbiausią – turtingų moterų. Jas suvilioja, o vėliau šantažuoja. Akivaizdu, jog nei į vieno šių veikėjų planus neįėjo vėrinio padirbimas. Marija greičiausiai apie mus žinojo, kaip apie asmenis, kurių reikėtų vengti, tačiau niekada nepagalvojo, jog iki jos dasikasime. Arba tiesiog nėra pakankamai gudri.
Viena dėlionės pusė atrodo būtent taip. Beliko tikėtis, jog Aleksas išsiaiškino kitą ir sudėlioti visus taškus.

Ar aš jau sakiau, kad laukimas žudo? Kartais jis žudo fiziškai. Rajos vis dėl to sugavo mane. Kuo aš galiu pasiteisinti? Jos buvo šešios, aš – tik vienas.
Kvailiausia, jog visi pamanė, kad aš bandžiau pavogti deimantus, niekam į galvą neatėjo, kad aš norėjau juos pakeisti. Taigi, mano netikri deimantai keliavo prie tikrų.
Kadangi, atlikau tokį įžūlų triuką – bandžiau vogti iš pačio mafijos boso, tai Kostanelis norėjo pažiūrėti į mano veidą asmeniškai. Taigi, aš turėjau būti gyvas iki jo atvykimo, tačiau niekas neuždraudė manęs kankinti. Kad laikas praeitų greičiau jos susigalvojo žaidimą. Skaičiavo taškus už smūgius, kurių diapazonas svyravo nuo paprasto užvožimo kumšiu iš visų jėgų iki dūrio virbalu. O kokį smūgį smogti nustatydavo mesdamos kauliukus…
Kostanelio atvykimas man buvo tikra palaima. Tai turbūt vienintelis kartas kai mafijozas išgelbėjo kam nors gyvybę, nors ir ne specialiai.
Buto šeimininkas grįžo vėlai, įsijungęs šviesą labai nustebo savo fotelyje atradęs mane:
– Po šimts Olokuno, kas tu per vienas ir ką čia veiki?
– Aš žuvis su pistoletu, – kad suprastu, jog nejuokauju, spustelėjau gaiduką. Kulka su džiaugsmu iššokusi iš pistoleto pralėkė pro pat Emanuelio galvą ir išjungė šviesą. Įtariu, visam laikui. – Dabar tu padarysi taip kaip aš sakau: įlipsi į artimiausią autobusą ir visam laikui paliksi šitą miestą? Supranti? Daugiau niekada į jį negrįši? – padariau pauzę leisdamas jam įsisavinti žodžių reikšmę. – Žinau ką dabar galvoji: negalima ginčytis su turinčiu pistoletą asmeniu, tačiau vos tik jis dings, bus galima grįžti ir gyventi ramiai toliau. Tačiau taip neatsitiks. Esi girdėjęs apie Kostanelį?
– Sere, aš jūsų nepažinau, – sprendžiant iš garsų jis nusilenkė, buvo per tamsu, kad tiksliai įžiūrėčiau. – Atsiprašau, kad jums įsipykau, padarysiu taip kaip jūs norite.
Mulkis. Norėjau pasakyti, kad aš Kostanelį pasodinau į kalėjimą. Techniškai nevisai aš. Jį suėmė drąsus policininkas, o pasodino drąsus teisėjas ir drąsūs prokuroras. Beje, policininkas, kuris jį suėmė buvo Aleksas. O suėmė Kostanelį už sunkaus kūno sužalojimą ir pasikėsinimą nužudyti vieną kvailį. Vėliau dar pridėjo kaltinimus deimantų kontrabanda, mokesčių slėpimu gal dar ką nors… Taip, tas kvailys buvau aš. Dar dabar kartais skauda randus ant pilvo ir krūtinės.
Pašalinus Kostanelį miestas liko man. Na, iš principo ne man, Aleksui. Apie jį rašė laikraščiai, jį kvietė į televizijas, jis tapo didvyriu. Miestas atiteko jam. Ir nusikaltėliai ėmė jo bijoti. Praktiškai jeigu jau stojai skersai kelio Aleksui, tai galėjai išvažiuoti į kitą miestą arba ramybės neturėsi. Aišku, visa tai daugiau mitai ir legendos, bet jos labai palengvindavo darbą.
Sviftas paliko savo butą, truputi palaukęs patraukiau ir aš. Laikas susitikti su savo kolega.
Kol bus kvailių, tol bus tokių niekšų kaip Emanuelis, kurie bandys jais pasinaudoti. Kvailių turbūt bus visada… Ir vis dėl to dabar jaučiuosi kaip atlikęs gerą darbą – tai nuostabus jausmas.

*****

Ruomūšis ir Aleksas manęs laukė policijos nuovados pirmame aukšte.
– Na, tai kaip ar išsprendei savo bylą? – pasiteiravau.
– Taip. Žudikas ir buvo tas asmuo, kurį parsivežėm iš Voldemaro. Tai absurdiška byla. Pasirodo to vėrinio pagrindinis deimantas yra kažkokio Dievo akis.
– Kažkokio dievo? – paironizavau.
– Nori užlipti iki mano kabineto ir perskaityti pilną ataskaitą? Jeigu yra noras – labai prašom.
– Ne, tiek tos pasakok.
– Tai kažkokio mažai žinomo rytų kulto dievukas, su sunkiai ištariamu vardu. Žodžiu, senai, senai kažkas paėmė ir išlupo to dievuko akis – deimantus. Sektos nariai prisiekė, jog būtinai gražins tas šventas relikvijas, ten kur joms priklauso būti. Taip vienas sektos narys atsekė deimantą iki Devintosios Gelmės ir įsivaizduok, koks buvo jo nustebimas, kai pamatė šią brangenybę pardavinėjamą pas Zanardį. Čia paaiškėjo, jog jis netikras. Helgas pažadėjo parduoti tikrą, bet paaiškėjo, jog ir tas buvo netikras, todėl pasipiktinęs jį nužudė. Ta pati istorija ir su Strokeriu.
– Piešinys ant sienos – dievo vardas?
– Aha. Vienintelis dalykas, kurio nesuprantu, kur yra originalas ir kaip jis ten atsidūrė?
– Originalas yra Ruomūšio kišenėje. Zanardi greičiausiai Helgui atidavė dvi klastotes ir per savo žioplumą originalą pardavė Emanueliui.
– Puiku, tai einam alaus išgerti?
– O gal geriau pas Mauricijų? Patys skaniausi meduoliai mieste.
– Gerai, nuspręsta.
Mauricijus mano senelis. Jis prastas verslininkas, bet geras kepėjas. Jis gamina skaniausius pyragus, tortus, sausainius, tačiau pelno gauna tik tiek, kad vos sugeba išsilaikyti.
Vaikystėje daug laiko teko praleisti jam padedant. Kartais būdavo pikta, kad negaliu žaisti su kitais vaikais. O kartais būdavo smagu, kad galiu ragauti pačių skaniausių sausainių, kurių negauna kiti vaikai.
Kai Kostanelis nusprendė reketuoti mano senelį, buvo aišku, kad jis ilgai netems. Kostanelis turėjo pasitraukti.
Galiausiai: viskas gerai, kas gerai baigiasi? Tikriausiai taip ir yra.

2013-05-02
—————————————————————————————————————————————————-
Autoriaus komentaras

Kažkada vaikystėje žiūrėjau multiką apie detektyvą ryklį tiriantį bylas povandeniniame mieste. Nežinau pavadinimo, nežinau ar tai buvo serialas ar filmas. Man jis labai patiko, todėl kilo pagunda sukurti ką nors panašaus.
Originali idėja buvo parašyta 2012 lapkritį kaip Avisiro pavasario sezonas, tačiau nusprendus nebepiešti, liko laisvas scenarijus, todėl nusprendžiau perrašyti pakeisdamas pasaulį. Ar jums būtų patikę tokie Avisiro nuotykiai?
Paprastai rašytojai mėgsta pasakoti iš pirmo asmens, nes taip lengviau skaitytoją įtraukti į veiksmą. Nežinau ar tai galioja šitam kūriniui. Šio kūrinio pagrindinis veikėjas plaukioja: nuolatos svarsto daugybę neesminių klausimų ir daro tai gana paviršutiniškai, tuo pačiu kartais prieidamas absurdiškų išvadų.
Tai kaip jums patiko šis kūrinys?