Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Stiklinės akys (5 dalis) 0

by


2013-05-27

Detective

Stiklinių akių pirmąją dalį galima rasti čia, ketvirtąją – čia

Į Svifto butą patekome pasinaudodami vienu Medveikio triuku, kaip atrakinti duris neturint raktų. Iš principo pats galėjau tą padaryti ir greičiau, ir elegantiškiau, bet tegul mokosi kol gali, nes kitą kartą gali palanki proga nepasitaikyti, kaip kad atsitiko man…

Pasišalinus rajoms iš sandėlio, aš pagaliau nusiropščiau nuo dėžių viršaus, atsargiai pakėliau vienos jų dangtį ir ten pamačiau kažkokį nesusipratimą, kitaip dar vadinama moderniu menu. Ten gulėjo juodos spalvos skulptūra sunkiai apibūdinamos formos. Buvau tikras, kad deimantai šios skulptūros viduje, vadinasi man ją reikėjo kažkaip atidaryti. Išsitraukiau sulankstomą peiliuką ir ėmiau visur krapštyti. Dalis skulptūros netikėtai atšoko su didele jėga ir trenkėsi į mano pakeltą dangtį, kuris su siaubingu trenksmu nulėkė ant grindų. Išgirdusios triukšmą į sandėlį sugrįžo rajos. Aš radau deimantus, bet nebuvo kada jų pakeisti, reikėjo bėgti. Linkiu, kad kolegai taip niekada neatsitiktų.
Atlapojus duris prieš mūsų akis atsivėrė, maždaug keturis kartus didesnis nei mūsų ofisas, prieškambaris. Jeigu prieškambaris tokio dydžio, net nesinorėjo galvoti kiek šiame bute buvo kambarių ar kokio jie dydžio. Man tai priminė Kostalenio sandėlį – milžiniška erdvė, maždaug pusė užkrauta įvairaus dydžio dėžėmis: kaip surasti ką kurios man reikia – su deimantais? Aš ją radau, bet tai užtruko daug laiko, gerokai per daug.
Prieš kambaryje atsižvelgiant į dydį baldų stovėjo visai nedaug: sofa, keturi foteliai ir arbatinis staliukas užverstas laikraščiais. Iš prieškambario vedė dvejos duris vienos kairėje, antros dešinėje pusėje.
Akivaizdu, jog vėrinio niekas nedėtų į laikraščių krūvą, Ruomūšis patraukė kairėn, o aš dešinėn. Patekau į miegamąjį su didžiule lova, veidrodžiu per visą sieną (kuriam galui tokio dydžio veidrodis miegamajame?) ir spinta. Pravėriau spintos duris, joje kabėjo penki identiški juodi kostiumai. Tačiau šioje spintoje mane kažkas sutrikdė ir aš kelias minutes spoksojau bandydamas suvokti kas ne taip. Galiausiai dašilo, jog spintos nugarėle buvo ne vientisa, o sudaryta iš atskirų lentelių tarsi žaliuzės. Atsargiai patraukiau ir lentelės draugiškai suvažiavo į šoną, dabar prieš mane pasirodė durys, kurias pastūmęs patekau į nedidelį kambarėlį.
Naujai atrastoje patalpoje švietė blausiai raudona šviesa. Stovėjo du dideli profesionalūs fotoaparatai ant štatyvų, o per didžiulį stiklą gerai matėsi lova. Ant stalo buvo išdėliota visa reikalinga įranga nuotraukų ryškinimui, o šalia nemaža krūva nuotraukų bei negatyvų.
Paėmiau nuotraukas ir sukaitau. Galiu pasakyti, jog juose buvo mūsų klientė, tačiau konkrečiau apibūdinti nedrįsčiau.
– Roma, – pašaukiau
– Radai? – atskrido balsas iš kito buto galo. Turbūt neverta jau skaičiuoti kiek kartų mes elgiamės neprofesionaliai?
– Ne visai… – atsakiau, Medveikis iškišo galvą pro spintą ir aš jam padaviau nuotraukas. – Jeigu šį mėnesį nepirkai žurnalo vyrams, tai pirkti neverta.
– Oooo – įvertino mano kolega nuotrauką ir pažvelgė į kitą. – Ohoho.
Vėrinio Svifto namuose taip ir neradom, tačiau nuotraukas ir visus negatyvus pasiėmėm su savimi. Atėjo laikas dar kartą pabendrauti su mūsų kliente.

*****

Grafienė Vilija gyveno pilyje. Tačiau netikroje, kaip kad įsikūrė policijos nuovada, o vėlesnės statybos. Nors kaip ir priklauso piliai ji turėjo apsaugines tvoras, bokštelius, tačiau vietoj šaudymo angų, čia styrojo didžiuliai langai. Be abejonės didžiuliai langai, reikalingi, kad daugiau šviesos patektų į kambarius, tačiau užpuolimo atveju, tai praktiškai tas pats kaip statyti taikinius snaiperiui.
Prie prabangių durų, kurias šturmuotojų komandą išverstu vos prisilietusi, mus pasitiko tarnaitė ir palydėjo į svečių kambarį.
Svečių kambarys man pasirodė kažkoks keistas. Čia stovėjo du arbatiniai staliukiai kiekvienas savo kompanijoje turėjo po šešis fotelius. Matyt, pas turtinguosius vyrai ir moteris susėsdavo atskirai. O gal vienas staliukas ponams kitas tarnams? Ne, sodinti tarnus prie stalo per daug didelė prabanga, jie turėtų tyliai stovėti kampuose. Greičiausiai vis dėl to vyrai ir moterys… Ar turtingų vyrų kalbos tokios nepadorios, neįdomios ar dar kokios nors, kad moteris reikia sodinti atskirai? Ar moterys kokios nors paženklintos, turi mažesnes smegenis, jog neturi klausyti apie ką vyrai kalba? Kas aš toks, kad smerkčiau, tai ko nesuprantu? Būtent kaip tik tas, kuris gali smerkti, nes jeigu suprasčiau, galvočiau, jog tai yra normalu arba, jog tai nemano reikalas.
Įsitaisėme prie vieno staliuko, tarnaitė atnešė arbatos ir sausainių. Beje, tikrai skanių sausainių. Ne už ilgo pasirodė ir pati grafienė, šiandien ji vilkėjo paprastą juodą suknelę.
– Ar pavyko surasti vėrinį? – Vilija nusprendė eiti iš karto prie reikalo.
– Panašiai, – atsakymas iš kategorijos „aš beveik sėdžiu“. Ant stalo nutrenkiau visą krūvą nuotraukų. – Manau, turėtumėte mums ką nors papasakoti.
– Mano vyras dažnai išplaukia dviem mėnesiams, kartais dar ilgiau… Man pasidarė nuobodu… Įsivaizduokite viena žuvis gyvena tokiam dideliame name… – akivaizdžiai mūsų klientė tarnų žuvimis nelaikė, nebent kokia nors žemesne rūšimi, apie kurią kalbėti nepadoru. – Tuomet mano draugė Marija supažindino su Emanueliu… Kažkaip viskas gavosi netikėtai…
– Jūs mylite Emanuelį? – įsiterpė Ruomūšis.
Kas tam romeo pasidarė? Kas čia per klausimas?
– Nežinau… Taip… Nežinau… – Vilija sutriko.
Stojo nejauki pauzė.
– Taigi, susipažinote su Emanueliu? – paraginau tęsti.
– Taip. Šiandien man Emanuelis padovanojo šitą vėrinį, – grafienė padavė papuošalą Medveikiui. – Nežinojau kaip reaguoti, tai pabėgau. Turbūt dar viena klastotė.
Kolega apžiūrėjęs vėrinį padavė jį man. Šalia užsegimo nebuvo jokio numeriuko. Kad jį kur Neptūno žirgai nujotų! Šis vėrinys tikras!
– Mes jį paimsim, – Ruomūšis pažvelgė į mane, jis irgi suprato, jog šis vėrinys tikras, tačiau nieko nepasakė. – Nuotraukos… – priminiau aš grafienei.
– Taip… – atsiduso Vilija. – Vieną vakarą gavau voką su keletų nuotraukų ir raštelį, kad nesumokėjus nuotraukas gaus mano vyras.
– Kam sumokėjote?
– Nežinau, pinigus reikėjo palikti maišelyje, parke po suoliuku. Bet buvo reikalaujama didelės sumos, kurios aš taip greitai negalėjau surinkti, todėl ir užstačiau šį vėrinį. O toliau, manau, jūs viską jau žinote, – grafienė trumpam nutilo. – Ką jūs ketinate daryti su nuotraukomis?
– Nuotraukos jūsų, tai įeina į mūsų paslaugas už kurias mokate.
– O negatyvai?
– Mes juos sunaikinsime, kai tik rasime, – pamelavau. Negatyvai ramiai sau gulėjo mano kišenėje ir ruošėsi keliauti į seifą. Ką gali žinoti kokios paslaugos gali prireikti ateityje. – Mums svarbu rūpintis savo klientais.
– Kaip aš jums atsilyginsiu?
– Mes teikiam pirmenybę pinigams.
Medveikis atsistojo eiti, aš irgi pakilau ir tuomet prisiminiau dar vieną klausimą, kuris man nedavė ramybės:
– Sakykite, o kaip atrodo jūsų draugė Marija?
Vilija atnešė nuotrauką:
– O kodėl jus domina?
– Mes su kolega susilažinom iš to, kokią bylą buvom tyrę Marijai, kad ji mus jums rekomendavo, – pažvelgiau į nuotrauką. Taigi, pasirodo draugė Marija ir antroji Emanuelio moteris yra vienas ir tas pats asmuo. Kodėl manęs tai nenustebino?
Padaviau nuotrauką Ruomūšiui, jis palingavo galva.
– Tai kas laimėjo? – pasidomėjo Vilija.
– A?
– Kas laimėjo lažybas?
Aš išsišiepiau savo pikta šypsena:
– Ruomūšis laimėjo, Ruomūšis, – lai kolega pasidžiaugia nereikšminga pergale neegzistuojančiuose lažybose.
Kai išėjome iš grafienės pilies Medveikis svajingai tarė:
– Meilė keistas daiktas, – sunku suvokti, kodėl meilė mano kolegai yra daiktas, bet tebūnie, jeigu tik tai jį padaro laimingu.
– Klausyk, tas vėrinys tikrai yra tikras, – po kiek laiko jau rimčiau prabilo Ruomūšis. – Kodėl tu jį pasiėmė?
– Tikras jis ar ne, tegul sprendžia ekspertai. Nors aš irgi manau, jog yra tikras. Tačiau už ką ji mums mokėtų, jeigu vėrinys būtų pas ją? Ateisim rytoj, sakysim – va radom. Imk vėrinį ir nulėk iki Valdemaro patikrink. O aš dar turiu vieną reikalą sutvarkyti. Susitiksime vėliau pas Aleksą.