Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Stiklinės akys (4 dalis) 1

by


2013-05-23

Detective

Stiklinių akių pirmąją dalį galima rasti čia, trečiąją – čia

Fredriksono darbovietė, ta prasme policijos nuovada, buvo įsikūrusi Nasrų pilyje. Kaip priklausė iš lauko pusės jinai turėjo visus gynybos bokštus, šaudymo angas ir atrodė gana grubiai. Laikas, šiuo atveju, jos nenugludino, o padarė dar abraziviasnę. Tačiau viduje tų visų senovinių karų neliko nei ženklo, viskas buvo įrengta labai moderniai.
Mes stovėjome patalpoje šalia apklausų kambario ir per stiklą galėjom stebėti ryklį sėdintį apklausų kambaryje. Kad jis ne vietinis galima buvo suprasti iš jo geltonos odos su žaliai-pilkais taškeliais. Ir vis tik labiausiai jį išdavė ne odos spalva. Ir ne keistas rudas apsiaustas, bet baltas turbanas ant galvos.

– Zanardis atpažino šitą ryklį? – pasiteiravau.
– Ne, – atsakė Fredriksonas.
– Tai ką jis čia veikia?
– Gimtajame mieste, tai net su kaimynais nesisveikini. O svetimame krašte kiekvienas tautietis geriausias draugas. Jeigu kas nors žino, ką nors apie žuvį, kurios ieškome – tai jis tikrai turėtų žinoti.
– Turėtų žinoti?
– Taip, turėtų… Pasirodo jis nekalba mūsiškai arba bent jau apsimeta. Išsikviečiau vertėją iš centro turėtų atvykti šiandien vakare, blogiausiu atveju ryt ryte.
Atsidarė durys ir į patalpą įžengė uniformuotas pareigūnas:
– Atleiskite sere, labai svarbus skambutis.
Aleksandras pasišalino su pareigūnu palikdamas mus dviese su Medveikiu. Tipo dabar turėtume apie ką nors pakalbėti. Gal pasakyti, jog Undinės balsas buvo šiaip sau? Tikrai tikėjausi daugiau, tačiau paaiškėjo, jog daugelis žuvų neturi balso…
– Skambino Voldemaras, – pareiškė Fredriksonas pravėręs duris. – Pas jį tik ką atėjo kažkas prašydamas patikrinti jūsų vėrinio autentiškumą. Jeigu pasiseks grįšiu ir su vėriniu ir su žudiku.
Stypsoti neaišku kiek laiko ankštoje patalpoje nesinorėjo, todėl persikėlėm į Fredriksono kabinetą. Pareigūnas buvo neįtikėtinai tvarkingas. Ant stalo testovėjo tik telefonas ir dvi bylos, viena iš jų neabejotinai žudiko/dingusio vėrinio, kita po pirmosios apačia, todėl įžiūrėti negalėjau. Sekcijoje akių lygyje gulėjo teisės kodeksai ir kita profesinė literatūra. Žemesnėje lentynoje – keletas klasikinių knygų. Trečioji, žemiausia tiesiog rinko dulkes. Paprastai policininkai joje susidėdavo neišspręstas bylas, nebaigtas rašyti ataskaitas ir panašius dalykus, kurie reikalavo dėmesio, tačiau nebuvo skubūs.
Kabinete stovėjo trys kėdės svečiams, vienoje iš jų ir įsitaisė Medveikis. Aš pats įsitaisiau šeimininko kėdėje ir pažvelgiau į įvairias padėkas bei apdovanojus už gerą tarnybą iš įvairių miesto pareigūnų, kurie kabojo tiesiai virš kėdžių svečiams.
Laukimas žudo. Tai primena, kai man teko gulėti ant dėžių Kostanelio sandėlyje. Siaubingai niežtėjo nosį, o pasikasyti negalėjau, bijodamas sukelti triukšmą. Tuomet Alekso idėja atrodė labai paprasta, nors dabar žiūrint gana kvaila. Pričiupti mafijozą parduodant narkotikus, kuriuos jis įveždavo paslėptus meno kūriniuose. Principe modernaus meno skulptūrose. Narkotikus iškeisdavo į deimantus, kuriuos po to nelegaliai išveždavo.
Fredriksonas iš kažkur gavo padorų kiekį netikrų deimantų, tačiau visiems buvo aišku, jog tie žaisliukai patikrinimo nepraeis. Mums reikėjo tikrų. Ir tuomet man atėjo turbūt pati kvailiausia mintis per visą gyvenimą. Netikrus deimantus pakeisti tikrais Kostanelio sandėlyje, kai jis ruošis juos nelegaliai išvežti.
Į sandėlį patekti buvo lengva, tačiau vos tik man suradus reikiamas dėžes, pasirodė Kostanelio rajos. Keista, apie rajas visuomet galvojau kaip apie žuvis su sparnais.
Nesinorėjo sužinoti, kas atsitiktų, jeigu mane surastų, taigi, užsiropščiau ant dėžių ir stengiausi neišleisti jokio garselio laukdamas, kol jos pasišalins. Man labai niežtėjo nosį.

*****

Aleksas pirmyn atgal sulakstė greičiau nei per valandą. Turbūt nuplaukė su visomis diskotekomis. Tačiau, tai ką jis parsivežė manęs nei kiek nepradžiugino. Vėrinys buvo netikras. Reik tikėtis, kad bent jau nusikaltėlis tikras. Kol kas akivaizdus tik vienas faktas – jis dėvėjo baltą turbaną.
Medveikis kiekvienoje rankoje laikė po vėrinį:
– Jie netikri, – konstatavo akivaizdų faktą, neaišku, sau pačiam ar kalbėjosi su kažkuo kitu. – O kur tuomet tikrasis vėrinys?
Labai geras ir įdomus klausimas, tačiau dar įdomesnis: kaip? Kaip ten atsidūrė vėrinys, kad ir kur jis būtų…
– Aleksai, ar turi antro pirkėjo piešinį?
Policininkas tuo pat surado ko prašiau.
– Prašom. Kadangi man šiandien gera nuotaika, net gi pasakysiu, kas jis toks, – Fredriksonas akivaizdžiai tikėjo, jog sugavo žudiką ir vienintelis jo nuotaiką galintis sugadinti žmogus buvo vertėjas turintis atvykti vakare. Aš bučiau linkęs nerizikuoti ir tuo metu pasistengiu būtų kuo toliau.
– Tai Emanuelis Sviftas, – išdidžiai išrėžė policininkas tarsi tas vardas man ką nors reikštų. Pastebėjęs mano buką žvilgsnį tuoj pat paaiškino. – Gerai žinomas donžuanas.
– Donžuanas? – įsiterpė Ruomūšis.
– Taip, jis pragyvena viliodamas iš turtingų moterų pinigus.
– Aš žinau kas yra donžuanas, – pasipiktino Medveikis. – Man neaišku, kodėl gerai žinomas yra ne už gerų grotų.
– Neturim įkalčių. Turtingoms ponioms gėda prisipažinti, kad buvo apgautos. Visi nori išvengti skandalų, kad jų aristokratiška kilmė nebūtų sutempta nė menkiausiu dėmės šešėliu.
O mes taip ir nepaklausėm kodėl klientei prireikė didelės pinigų sumos. Mes esame siaubingi privatūs detektyvai. Tačiau Sviftas labai tinka mūsų dėlionei, vienintelis klausimas: kurioje vietoje jis įsipaišo?
– Gal tyčia arba netyčia žinai kur jį rasti? – pasiteiravau.
– Žinau tyčia, neprarandu vilties suimti. Tėkmės 20, penktame aukšte nuomojasi neblogą butą.

*****

Seniems pastatams šiame mieste paprastai leidžiama sugriūti patiems. O esant rimtoms priežastims jiems sugriūti padedama. Vienintelė išimtis – Tėkmės gatvė, kurioje visi seni pastatai buvo restauruoti ir blizgėjo lyg naujai pastatyti. Tai vieta, kur turtingos žuvys eina apsipirkti, kur turtingi turistai nuomojasi kambarius arba butus. Taip pat vieta, kur aukščiausias pastatas yra penkių aukštų ir tas pats tik vienas. Tėkmės gatvė turi daugybę smulkių gatvyčių dešinėje pusėje vedančių link turtuolių dvarų ir vos keletą kairėje pusėje jungiančių su visu likusiu netokiu turtingu miestu.
Įsitaisėme kavinėje prie lango, kad galėtume stebėti kitoje gatvės pusėje esantį dvidešimtą namą. Jei ne meniu, tai pati kavinė nebuvo niekuo ypatinga. Tokių bevardžių beasmenių kavinių pilna kiekviename rajone. Apvalūs juodi staliukai su šalia pristatytomis keturiomis kėdėmis, tačiau realiai keturiems asmenis įsitekti prie jų labai problematiška.
Šios kavinės publika dėl priežasčių, kurių neišsiaiškinau pasirodė labai individualistinė. Prie daugelio staliukų sėdėjo po vieną žmogų. O tie keli kur sėdėjo po du, vienas nuo kito atsitvėrė milžiniškais laikraščiais. Taigi, mes su Ruomūšiu sėdėdami prie vieno staliuko ir bendraudami labai stipriai išsiskyrėme nuo kitų lankytojų.
Vienintelis dalykas, kuris pabrėžė kur yra įsikūrusi ši kavinė – jos menių. Už puodelį arbatos ir maždaug keturių dantų dydžio pyragaitį teko sumokėti maždaug tiek kiek maistui išleidžiu per savaitę. Šitas išlaidas būtinai reikės įtraukti į sąskaitą klientei.
Vaizdas pro langą irgi nelabai žavėjo. Automobiliai visi be išimties nauji ir prabangūs. Žuvų apranga… Ar aš minėjau, kad šiemet madingiausia yra pilka spalva? Visi drabužiai buvo pirkti prabangiose parduotuvėse ir nešiojami pirmus metus. Pilki lietpalčiais, pilkos skrybėlės. Juokingiausia, jog prabangūs drabužiai nuo pigių skiriasi tuo, jog prabangiuose etiketės prisiuvamos ant išorės, o pigiuose viduje, nes neduok Neptūne, kas nors nepastebės, jog nešioji prabangius drabužius. Gaunasi taip, kad sumoki daug pinigų už drabužį ir vis tiek tave paverčia vaikščiojančia reklama.
Po valandos sėdėjimo vos nepaspringau arbata. Vaizdelis buvo gana netikėtas, nors mintis apie tai kažkur galvoje ir kirbėjo.
Iš kairės gatvės pusės atėjo mūsų klientė – grafienė Vilija. Ji vilkėjo pilką lietpaltį su raudonomis kišenėmis, apykakle ir rankogaliais. Prie viso to ant galvos sėdėjo gražiai prisiderinusi raudona skrybėlaitė su pilkomis juostomis.
Iš dešinės atėjo mūsų įtariamasis – Emanualis Sviftas, tiksliai kaip iš piešinio – Komersono delfinas, stambus, juoda blizgančia galva. Jis vilkėjo juodą lietpaltį su kažkokiu iš toli neįžiūrimu brandu ant kišenės. Beje, skrybėlės nedėvėjo.
Jie susitiko tiesiai ties dvidešimto namo durimis ir pasibučiavo. Medveikis garsiai užsikosėjo, visi sėdintys kavinėje nužvelgė jį kaip didžiausią nusikaltėlį už sudrumstą tylą. Man pasisekė savo nuostabą nuslėpti.
Vilija ir Emanuelis įėjo į pastatą.
– Rodos šitai užtruks, – tačiau mano teiginys negalėjo būti toliau nuo tiesos. Vos po penkiolikos minučių Vilija išlėkė lyg su degančia uodega ir nušvilpė į tą pusę iš kurios atėjo. Po minutės pro tas pačias duris išėjo ir Sviftas. Jis pasirodė sutrikęs. Šiek tiek patrypčiojęs ir pasidairęs, patraukė į dešinę pusę. Prieš dingdamas iš mūsų akiračio susitiko su jau su kita dama, afalina – siauranose delfine. Ji vilkėjo tamsiai pilką lietpaltį, dėl ko jos pilka oda atrodė žavingai šviesi, skrybėlės nedėvėjo. Porelė kelias minutes maskatavo rankomis, turbūt ginčijosi, tuomet pasibučiavo ir susikabinę dingo iš mūsų regėjimo zonos.
– Kaip manai, kuriai padovanojo vėrinį? – pasiteiravau.
– O tu tikras, kad yra tik dvi? Gal yra ir trečia? O gal dar nepadovanojo?
– Gana svarstyti, einam pasižiūrėsim, rodos, šeimininkas artimiausiu metu negrįš.


Comments

  1. […] Stiklinių akių pirmąją dalį galima rasti čia, ketvirtąją – čia […]