Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Stiklinės akys (3 dalis) 1

by


2013-05-16

Detective

Stiklinių akių pirmąją dalį galima rasti čia, antrąją – čia

Ant vitrinos puikavosi užrašas: Blizga kaip tikri, tačiau už kavą pigesni. Viduje daugybėje lentynų tingiai gulėjo įvairiausi vėriniai, karoliai, auskarai, žiedai. Apėmė toks jausmas lyg būčiau patekęs į prabangios papuošalų parduotuvės ir skuduryno hibridą. Prekės tikrai blizgėjo kaip tikros, tačiau nesimatė jokios signalizacijos, kiekvienas norintis galėjo paimti ir pasimatuoti norimus karolius ar auskarus. Nejaugi niekas niekada nebandė tiesiog įsidėti į kišenę ir išeiti?

Zanardis – permatomas aštuonkojis, jo kupolo formos galva sudarė maždaug apie 25% kūno ilgio, nuo jos iki grindų nutįso, savaime suprantama, aštuonios kojos. Jis turbūt vienintelis aštuonkojis gyvenantis Devintoje Gelmėje. Bet jau aš tikrai neatsimenu, jog būčiau sutikęs kokį nors kitą pastaruoju metu. Aštuonkojams šiame mieste nevieta. Ne, aš ne rasistas, tiesiog… O gal aš esu rasistas? Aš jo nemėgstu, bet tai dėl jo veiklos, tikrai niekingas darbas yra užsiimti meno kūrinių padirbinėjimu, net jei jo visa veikla yra legali. O gal aš nekenčiu visų aštuonkojų? Jie yra tokie niekšai. Tai vis dėl to aš esu rasistas. Bet aš niekada viešai nei darbais, nei kalbomis nežeminsiu aštuonkojų ir nepažeisiu jų teisių, nors savo galvoje visuomet keiksiu. Tačiau į mano galvą įlįsti niekas negali ir to nežinos. Vadinasi, aš vis dėl to nesu rasistas.
– Kuo galėčiau jums padėti džentelmenai? – mano mintis nutraukė parduotuvės savininkas. Tai niekšas!
– Norėtume užsisakyti šio vėrinio kopiją, – pasakė Ruomūšis rodydamas vėrinį.
– Šito vėrinio? – akivaizdžiai sutrikęs pasitikslino Zanardis.
– Taip. Ar kils dėl to problemų? – į pokalbį įsiterpiau aš.
Parduotuvės savininkas paėmė vėrinį savo šlykščiais čiuptuvais ir atidžiai jį apžiūrėjo:
– Jis padirbtas.
– Labai jau greitai nustatėte.
– Tai čia, kad aš pats jį padariau.
– Tikrai? Galbūt visai neseniai? Kas jį užsakė?
– Bijau, džentelmenai, kad klientų konfidencialumas, man neleidžia atskleisti pavardžių.
– Mes esame privatūs detektyvai ir vienos bylos tyrimui būtina žinoti pavardes. Galbūt galėtume kaip nors susitarti?
– Dėl manęs nors ir pats popiežius. Jeigu aš bet kam sakyčiau savo klientų pavardes, manote kas nors į mane kreiptųsi? Šiame versle be klientų pasitikėjimo nieko nepasieksi. O pasitikėjimo nebus be konfidencialumo.
– Mūsų netenkina tavo atsakymai, – Medveikis iš lietpalčio išsitraukė plaktuką ir nusitaikė į artimiausius netikrų deimantų karolius. – Kaip manai ar popiežius taip elgtųsi?
Va čia jau akivaizdus rasizmo priepuolis. Aš keikiu tik mintimis, o mano kolega skuba pasigirti ir nuveiktais darbais. Aišku, jeigu tai duos rezultatų, tai galėsim sakyti, jog priemonės buvo pateisinamos. O jeigu neduos… Ai, ką aš čia apgaudinėju, niekada nestosiu į aštuonkojo pusę.
– Na ir ką tu padarysi? Išdaužysi viską? – pasipiktino Zanardis – Atvažiuos policiją, suims tave.
– Policija jau atvažiavo, – už nugaros pasigirdo Aleksandro balsas, aš net krūptelėjau, kaip jis sugebėjo įeiti, kad niekas neišgirdo?
– Ir ačiū, Neptūnui, suimkite šiuos du piliečius, jie man grasino.
Fredriksonas paėmė iš Ruomūšio plaktuką:
– O dabar būk malonus, Zanardi, atsakyk į klausimus.
– Ką?!
– Skubėjau, neturėjau kada išsiimti orderio, bet visuomet norėjau pamatyti kaip dužta padirbti deimantai.
– A jūs visiškai pablūdot?! Kas jums darosi?!
– O tu į viską žiūrėk daug paprasčiau. Kuo žmonės patikės: gerbiamu komisaru ar sukčiumi? Tavo žodis prieš mano, – Aleksandras užsimojo plaktuku, tačiau paskutiniu momentu sustabdė ir plaktukas karolių nepalietė. Viena iš priežasčių, kodėl man patinka Fredriksonas, kad į taisykles jis žiūri gerokai laisviau, kai tik nemato kiti policininkai. Pavyzdžiui kad ir dabar: klasikinis blogas policininkas, papirkti liudininkai žaidimas.
Parduotuvės savininkas atsiduso:
– Gerai apsieikime be nuostolių… Helgas užsakė, šio vėrinio kopiją prieš… rodos savaitę ir aš jam padariau.
– Matai kaip paprasta, – apsidžiaugė policininkas.
Mano viduje kažkas nedavė ramybės:
– Kiek kopijų padarei?
– Keturias.
– Helgui?
– Ne… Aš visuomet taip. Vieną klientui, keletą sau. Kažkaip gyventi reikia. Aš juk nesugalvosiu kažkokio stebuklingo dizaino, kurį visi norės nešioti. O va žinomo ar gražaus vėrinio kopiją parduoti lengviau.
– O kur kitos kopijos?
– Pardaviau visas.
– Kam?
– Helgui. Stokeriui. Vieną kažkokiam rytiečiui, atėjo su turbanu ant galvos. O paskutinį prieš valandą kažkokiam tvarkingam džentelmenui.
– Rytiečiui? – atkreipė dėmesį Aleksandras. – Papasakok daugiau apie jį.
– Eee… Ką žinau.. Su baltu turbanu, bet kur pastebėsite iš toli matosi geriau nei policininkų mirksiukas. Ėjo pro šalį, pamatė vėrinį vitrinoje ir iš karto įsigeidė jį nupirkti. Sužinojęs kainą nustebo, todėl paaiškinau, jog vėrinys yra netikras. Paklausė, kur gauti tikrą, pasakiau, jog nežinau. Viskas.
– O galima sužinoti kurio vėrinį turime mes? – pasidomėjau.
– Žinoma, – Zanardis pažvelgė į vėrinį. – Šalia užsegimo nedidelis skaičius du. Tai turėtų būti Stokerio vėrinys.
– Na va, matai, buvo visai nesunku, – pasakė policininkas. – Dėkoju, kad esi pareigingas pilietis ir padedi policijai. O dabar gal malonėtumėte važiuoti į policijos nuovadą, reiktų sukurti pirkėjų portretus.
– Jūs tyčiojatės iš manęs?
– Tai man vis dėl to reikės gauti orderį?
– Tiek tos… – atsiduso aštuonkojis ir užsidėjęs skrybėlę nuolankiai nulenkė savo galvą. – Eime…
Mieste sklandė legendos, jog nepaklusęs Alekso norams gali išvažiuoti, nes šis policininkas atkakliai priekabiaus kol ras prie ko prikibti. Tos legendos be abejonės turėjo pagrindo.
Mes visi išėjome iš parduotuvės, Zanardis užrakino net keturias spynas ir įsėdo į policijos automobilį.
– Jus džentelmenai pavežti? – kreipėsi Fredriksonas į mus.
– Ne dėkui, mes pasivaikščiosime, – atsakiau. – Geriau papasakok: ką tu čia veiki?
– Pagalvojau, kad jūs galite ko nors prisidirbti… Pasirodo aš neklydau, – pamatęs mano veido išraišką jis paskubėjo pasitaisyti. – Jeigu jūsų vėrinys buvo padirbtas, tai galėjo ir daugiau padirbtų vėrinių būti pas Helgą. Policija, deja, neturi savo šitos srities eksperto. O žuvimi iš gatvės pasitikėjimas nekyla, todėl paimsim keletą ekspertų, tačiau vieniems apie kitus nesakysim. Tuo pačiu priminsim kas gresia, jeigu žudikas norėtų parduoti pasisavintus papuošalus. Ir, aišku, mes nežinome kiek vėrinių nusikaltėlis paėmė, jeigu iš ką nors apskritai paėmė. Jūsų tikrai niekur pavežti nereikia?
Aš papurčiau galvą ir, Aleksandrui įsėdus, policijos automobilis lėtai nuplaukė nuovados link.
– Aš nesuprantu, – pareiškė Medveikis stebėdamas tolstantį policijos automobilį. – Tarkim Helgas užsakė padirbtą vėrinį norėdamas jį pakeisti. O Stokerio koks vaidmuo šitoje istorijoje?
– Manau, jog dėl visko kaltas aukštuomenės išpuikimas. Tituluotas žmogus negali parodyti, kad jam trūksta pinigų, nes bus gėda prieš kitus aukštuomenės narius. Taigi, jis pirmiausiai užsisako kopiją, o tik tuomet užstato vėrinį lombarde. Stokeris pamatė vėrinį pas Zanardį ir jį nupirko. Tuomet patykojo kada Vilija išeis ir atsiviliojęs pas save sukeitė vėrinius.
– Nes nežinojo, jog juos jau ankščiau buvo sukeitęs Helgas?
– O mes nežinome ar Helgas sukeitė vėrinius. Ar apskritai planavo juos sukeisti… Nors aišku, jeigu nebūtų planavęs, nebūtų užsakinėjęs kopijos… Bet galbūt per skubėjimą jis susimaišė ir vietoj tikro atidavė kopiją.
– O pirkėjas, kuriam Helgas pažadėjo vėrinį taip įpyko, kad bandė jam parduoti netikrą, kad ėmė jį ir nužudė. – Ruomūšis nutilo tarsi negalėdamas patikėti, jog jam pavyko išspręsti byla. Viskas lyg ir susidėliojo į savo vietas buvo tik vienas bet. Kadangi, mes neturėjom jokių įrodymų, tai nereikėjo atmesti versijos, jog vėrinys buvo tiesiog sutapimas. Jeigu Helgas pasidarė kopiją šį kartą, tai kiek kopijų jis pasidarė praeityje? Kodėl aš to nepaklausiau pas Zanardį? Geriausios idėjos ateina po laiko…
Jeigu Helgas ir anksčiau tikrus vėrinius pakeitinėjo padirbtais, tai galėjo vienas koks nepatenkintas klientas pastebėti kas atsitiko ir nuspręsti atsiteisti. Galėjo….
– Galbūt laikas būtų dar kartą apsilankyti pas Stokerį? Šį kartą su kitokiais klausimais? – pasiūlė kolega.
– Neverta. Tu tikrai manai, jog Aleksas taip iš pirmo karto mus surado? Greičiausiai apvažiavo visą miestą ir Stokerį išsivežė. O jeigu neišsivežė, tai jis jau bus sugalvojęs kokią nors pasakaitę. Reikia pagalvoti, kaip jį prigriebti netikėtai už rankovės.
– Tai ką veiksim?
– Jau pakankamai vėlu. Trauksiu namo. Šiandien pradeda rodyti naują realybės šou apie dainuojančias žuvis, vadinasi Undinės balsas. Pažiūrėk, turėtų būti visai įdomu.
– Televizija realybės šou pavadino deivės vardu?! Šiame pasaulyje nebeliko nieko švento… – atsiduso Medveikis ir patraukė link autobuso stotelės.
Taip jis greičiausiai teisus… Ir kodėl aš čia pradėjau dūsauti kaip senas pirdyla? Ką nors panašaus turbūt pasakė kas nors prieš šimtą metų ir pasakys dar po šimto. Mes seni pirdylos, tiesiog nespėjam prisitaikyti prie pokyčių tempo… EINA Švilpt tokios mintys! Aš juk nesu senas pirdyla, juk dar nesikalbu su televizoriumi.

*****

Iš aušo naujas rytas. Šuoliais užlėkiau į trečią aukštą. Per durų stiklą mačiau, jog kolega jau stovi prie savo darbo stalo. Man patinka, kai žuvys pradeda dirbti anksčiau negu aš.
– Kas nors naujo? – pasiteiravau vos tik atidaręs duris.
Ruomūšis padėjo telefono ragelį:
– Tik ką skambino Aleksas. Stokeris nužudytas.
– Mat kaip viskas pasisuko. Ir užrašas ant sienos?
– Taip. Yra, – Medveikis pažvelgė atidžiai į mane. – Tu šypsaisi! Tau kitų žuvų žūtis suteikia laimės?
– Visai ne, – atsakiau, bet puikiai žinojau, jog šypsausi. Jaučiausi kaip maža mergaitė, kuri tuoj gaus saldainį ir nieko sau negalėjau padaryti.
– Leidžiamės, apačioje turėtų mūsų laukti policijos automobilis. Aleksas pažadėjo eskortą.


Comments

  1. […] Stiklinių akių pirmąją dalį galima rasti čia, trečiąją – čia […]