Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Stiklinės akys (2 dalis) 0

by


2013-05-13

Detective

Pirmąją Stiklinių akių dalį galima rasti čia

Apsilankymas pas brangenybių vertintojus nieko naudingo nedavė. Abu labai greitai atskyrė padirbus nuo tikrų, o jų įvertinimas skyrėsi tik viena krona. Atsižvelgiant į tai kokiomis sumomis buvo įvertinti tikrieji brangakmeniai, pasijaučiau paskutiniu mulkiu, kad juos laikiau stalčiuje, kurį gali atidaryti bet kas, o ne seife su šimtu spynų. Matyt, Ruomūšis buvo teisus: aš noriu, kad šita byla būtų sudėtinga, bet jinai tokia nėra.
– Tu sakei, jog deimantai netikri – Medveikis, kažkodėl buvo labai nepatenkintas.
– Jeigu aš būčiau žinojęs jų vertę, ar tikrai būčiau laikęs stalčiuje, kurį gali atidaryti bet kas?
– Bet jeigu tu nešei vertinti, tai turėjai numanyti, kad jie bus tikri…
– Na, bent jau dabar žinau kodėl ant manęs dantį griežia Kostanelis…
– Tas Kostanelis?! Senasis mafijozas?

– Tas pats… – Kostanelio bijojo visi. Ir kai sakau visi, tai reiškia VISI: nuo tik gimusio kūdikio iki policijos komisarų, kurie mus turėtų ginti nuo tokių niekšų.
– Mes būtinai turime grąžinti tai kas priklauso jam.
Ką gi, sakydamas bijojo paskubėjau, pasirodo vis dar yra tokių, kurie jo tebebijo.
– Gražinsim, bet pirmiausiai byla, – pasijaučiau kažkaip bjauriai, galbūt reiktų nusiųsti gėlių į kalėjimą? Kostaleniui ten stumenčiam savo dienas tikrai deimantai nereikalingi…
– Bet tuomet ko tu tikėjaisi? Kad pakeis brangakmenius netikrais tau matant? Kad galėtų pakeisti turėtų žinoti tiksliai ką ir kuo keisti…
– O tam kad žinotų, ką ir kuo keisti, turėtų žinoti kokios prekės yra lombarde.
– Galėjom iš karto eiti į lombardą.
– Kruopštumas.
Kolega pažvelgė į mane, bet nieko nepasakė. Matyt neapsisprendė ką sakyti: pabučiuok man į subinę ar išgraužk. Aš būčiau rinkęsis pirmąjį, kažkaip skamba solidžiau.
Sustojome prie Helgo lombardo. Lombardas tai tokia įstaiga, kur tu nenori lankytis ir visa išvaizda sako būtent tai. Langai aptverti baltai nudažytomis grotomis, dažai vietomis atsilupę. Vitrinoje už riebaluoto stiklo išrikiuotos prekės. Iš vertesnių šiek tiek dėmesio: senas pakankamai gremėzdiškas stalinis laikrodis, sunku pasakyti, ar tik geltonos spalvos, ar tikrai dalis jo ornamentų padengta auksu. Net jeigu visa tai tik blizgučiai, vis tiek pirmą įspūdį palieką gana solidų.
Servizas bei stalo įrankių rinkinys taip pat nepadarytų gėdos nei vienai šeimininkei.
Užeinant į vidų durų varpelis pranešė apie mūsų apsilankymą, tačiau viduje šeimininkas neapsireiškė.
Apsimetėm, jog domimės prekėmis padėtomis už stiklinio prekystalio. Man pasirodė, jog prekystalio stiklas yra nedūžtantis, kad ir kaip norėjosi patikrinti šią mintį, jeigu būčiau neteisus, nesugalvočiau kaip pasiteisinti.
Už stiklo buvo sudėlioti įvairūs moteriški niekučiai: karoliai, auskarai, apyrankės, laikrodžiai… Tik pats pardavėjas žinojo, kurie iš jų tikri, kurie – ne. Lentynoje už prekystalio stovėjo ne tokie brangūs daiktai: radijas, televizorius, keletas puodų bei keptuvių. Kampe – šaldytuvas. Įdomu: tai prekė ar šeimininkas geriausius klientus apdovanoja šaltais gėrimais?
Šalia šaldytuvo atdaros duris į kažkokią privačią patalpą, iš kurios sklido šviesa. Šeimininkas vis dar nesirodė ir tai mane erzino. Jeigu būtume norėję apvogti, jau būtume spėję pabėgti su grobiu.
Peršokau vitriną ir patraukiau į tą patalpą…
Kad tave šimtas Neptūno žirgų… Nesakau, jog tokių vaizdų nesu matęs, bet…
Helgas kiauliakis ryklys… dabar jau drąsiai galima sakyti – buvo. Jo nedidelė galva voliojosi, greičiausiai, jo paties kraujyje. Kažkas pasistengė palikti didelę žaizdą jo kakle, tačiau nespėjo galvos atskirti nuo kūno arba įpusėjęs darbą persigalvojo… Tikros priežastys greičiausiai nėra taip svarbu…
Ant sienos krauju buvo užrašyti hierglifai… Buvo tiesiog skaudu žiūrėti, jog gana daug kraujo užtiško ant visai neblogos, bet jau gyvenimo mačiusios sofos, aš tikrai būčiau ją priglaudęs savo kukliuose apartamentuose, nes dabartinė maniškė atrodė kur kas blogiau.
– Roma, skambink Aleksui!
Devintoji Gelmė mažas miestelis. Ne toks mažas, jog visi miestelio gyventojai pažinotų vieni kitus, bet pakankamai mažas, jog, užsiimantys tokia veikla kaip aš, pažinotų visus svarbesnius policijos pareigūnus. Aleksandras Fredriksonas buvo kaip ir draugas. Ne toks draugas, su kuriuo rengi pižamų vakarėlius, bet toks su kuriuo kartais susėdi išlenkti vieno, kito bokalo. Bet tik vieno ir kito, jokios kalbos apie trečią.
Kažkada, senai, senai, jeigu tiksliai prieš maždaug du metus, man į galvą buvo atėjusi tokia paika mintis: mokėti reketą pačio mafijozo pinigais. Aleksas buvo tas, kuris įtikino mane, jog tai kvaila idėja. Nuo to laiko mes kaip ir esame vienas kitam skolingi.

*****

– Ko prisidirbote šį kartą brangieji? – paklausė Aleksandras.
Fredriksonas – orka. Šalia jo visuomet jausdavausi kaip nykštukas, nors už mane jis aukštesnis tik savo galva. Stambus kaip spinta, kurios niekada nepirkčiau, nes neįsivaizduočiau kam gali reikti tiek daug drabužių. Vilkėjo jis kaip ir dauguma Devintos Gelmės gyventojų – pilką lietpaltį ir pilką skrybėlę. Jis visuomet rengėsi tą patį ką ir masės, kad prireikus galėtų išnykti minioje. Pagalvotum, jog tokie triukai su jo kompleksija neįmanomi, tačiau nekartą man jau teko įsitikinti priešingai.
– Garbės žodis, Aleksai, čia ne mes, – atsakiau. – Jis jau toks buvo. Miręs turbūt kokias dvi valandas mažiausiai. Paklausk savo patologų.
Policininkas susiraukė vaizduodamas piktą. Jis puikiai suprato, jog gali tikėti mūsų žodžiais, susitinkame nusikaltimo vietoje ne pirmą kartą, tačiau tirti bylą reikia laikantis visų protokolų. Šia prasme man patiko privataus detektyvo darbas: niekas neaiškina kaip turi dirbti ir neverčia pildyti daugybės popierių. Aišku, šis darbas turėjo ir trūkumų. Didžiausias, be abejonės, nereguliariai mokamas užmokestis. Ar galėčiau susitaikyti su nuolatiniu ataskaitų rašymų, vien dėl iliuzinio užtikrintumo dėl saugios ateities? Ai, toks klausimas tikrai nevertas dėmesio. Jeigu galėčiau, jau seniausiai būčiau užsirašęs į policijos akademiją.
– Deja, mirties laiko nustatymas nevyksta akimirksniu, – tarp kitko pastebėjo Aleksas. – Ką jūs čia veikėte?
– Ieškojom šio vėrinio, – Ruomūšis išsitraukė iš kišenės ir parodė policininkui.
– Tai radote?
– Ne, čia kopija. Mūsų klientas paprašė surasti originalą.
– Ir neradote?
– Neieškojom. – dabar jau įsiterpiau aš. – Mes pareigingi piliečiai, vos pamatėm nusikaltimą iš karto paskambinom tau.
– Gerai, jeigu rasiu pranešiu. O dabar dinkit iš čia, – paliepė Aleksas ir po minutės apsigalvojęs pridūrė. – Nors ne, palaukit. Dar vienas klausimas: ką manote apie piešinį?
– Reikia ieškoti žmogaus, kuris nenešioja skrybėlės, – atsakiau. Policininkas susiraukė, jo veidas spinduliavo nesupratimą, todėl suskubau paaiškinti. – Tai ne šiaip sau keverzonė, tai yra užrašas viena iš rytų kalbų.
– Užrašas? Tai man dabar suimti visus užsieniečius? – Galbūt Fredriksono mintis nėra jau tokia bloga? Mūsų mieste nėra kažkokių ypatingų atrakcijų, turistų neturėtų būti daug. Mes visi mintyse pasvarstėm šitos idėjos realumą, tuomet Aleksandras vėl prabilo:
– O ką reiškia tas užrašas?
– Neturiu supratimo. Prakeiksmas? Kerštas? Kitos aukos vardas?
– Na, baik tu čia man, – policininkas pagrūmojo pirštu. – Nereikia šitame mieste serijinio žudiko. Mane pilnai patenkintų religinis fanatikas.
Rodos mes daugiau nebuvom reikalingi policininkams, todėl tyliai pasišalinom iš nusikaltimo vietos.
– Sveikinu, – rėžė Ruomūšis tik išėjus į gatvę.
– Ačiū, bet mano gimtadienis ne šiandien, – atsakiau, kolega pasižiūrėjo į mane kaip į debilą.
– Tu juk norėjai, kad byla nebūtų paprasta. Prašom.
– Juk dėl to manęs niekas nenužudys?
– Šiandien ne, bet kada nors taip. Tuomet tu padėkosi Neptūnui, Neptūnas padėkos žudikui, o pasaulis lengviau atsikvėps.
Dabar turbūt netinkamas laikas prisipažinti, jog aš esu ateistas? Nors iš principo mes visi esame tokie. Pabadyk sustabdyti atsitiktinę žuvį gatvėje ir paprašyk įvardinti dešimt Neptūno priesakų. Jei viena iš dešimties išvardins visus teisingai, manau, tai reiktų laikyti sėkme. Paprašyk pasakyti bent vieną dievo išaukštinimo psalmę ar bent jau maldą, dauguma nesugebės. Tačiau visi pridėję ranką prie širdies, sakytų, jog yra karštai tikintys. Jeigu kas nors garsiai pamėgins prisipažinti, jog yra ateistas, tuoj visi griebs pagalius ir ims badyti į jį tarsi į kokį iškrypėlį… Tiek tos, tai neturi nieko bendro su byla.
– Kaip manai Aleksas ras vėrinį? – pasiteiravo Medveikis.
Išriečiau apatinę lūpą:
– Abejoju…
– Manai žmogžudystė ir vėrinys yra susiję?
– Geras klausimas. Atsakymas greičiausiai slypi tame užraše. Reik tikėtis, jog Aleksui pavyks jį greitai išsiversti ir rezultatais pasidalins su mumis.
– Tarkim, kad žudikas yra užsienietis. Tarkim, kad jis turi vėrinį. Kokia prasmė jam likti mieste?
– Darai daug prielaidų, kolega. Pradėti galima būtų nuo to, kaip vėrinį gavo klientė?
Galbūt, tai prieš metus ar du nupirktas vėrinys per kokį nors išpardavimą ir ypatingą reikšmę turi pačiai grafienei? Visiems kitiems tai tik brangus metalas ne pačioje patogiausioje transportavimui formoje?
O galbūt tai ilgalaikė iš kartos į kartą perduodama relikvija, dešimtis kartų prakeikta ir nusinešusi keletą kilmingos giminės narių gyvybių? Paprastai, tai ką kilmingieji nešioja ant kaklo neturi nei prakeiksmų nei ilgų istorijų, tačiau visai kas kita su tuo kas demonstruojama muziejuose. Istorija vėrinio kainą pakelia šimtus kartų. Kita vertus, lombardo savininkui istorija vienodai rodo. Ne todėl, kad jis negyvas. Tiesiog, jis prekiauja daiktais. Istorijomis prekiauja laikraščiai.
O kas jeigu ne?
Aš sustojau. Mes darėm prielaidą, jog jis buvo pakeistas. O kas jeigu jis visuomet buvo padirbtas? Aišku, mėginimas paaiškinti, kodėl net du žmonės padirbtą vėrinį priėmė kaip tikrą būtų tikra konspiracijų teorija. Ne, greičiausiai viskas yra daug paprasčiau.
Medveikis kurį laiką žingsniavęs vienas pagaliau tai pastebėjo ir apsisukęs paklausė:
– Kas atsitiko?
– Jeigu tau reiktų padirbto vėrinio, kur kreiptumeisi?
Jam galvoti ilgai nereikėjo:
– Pas Zanardį.