Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Stiklinės akys (1 dalis) 3

by


2013-05-09

Detective

Tai buvo laikai, kai visi dėvėjo skrybėles.

 

Rytas. Neankstyvas, visi kas turėjo sėdėti darbe – ten jau sėdėjo. Kaip ir priklauso tokiam metui miestiečių buvo nedaug, visi jie pasipuošę skrybėlėmis ir lietpalčiais. Pilkais, nes šį sezoną madinga būtent tokia spalva. Kiekvienas jų traukė savais keliais nepastebėdamas nieko aplinkui. Tai normalu. Automobilių irgi riedėjo ne per daugiausiai. Praėjus rytiniam pikui, visi dabar ruošėsi išgriūti į gatves pietinio piko metu.
Atplaukė šaltesnis gūsis, pasitaisiau skrybėlę, pasistačiau lietpalčio apykaklę. Panašiai reagavo visi aplinkiniai: susikūprindami ir sulįsdami į savo lietpalčius. Nekenčiu rudens. Nors geriau pagalvojus aš nekenčiu visų sezonų. Devinta Gelmė bjauri vieta gyventi bet kada, bet tai mano namai. Mano miestas.


Ilgai negaišuodamas gatvėje nėriau į raudoną trijų aukštų, kažkada architektūrinį šedevrą, šiandienai pradėjusį griūti niekuo neypatingą pastatą. Paprastai užšuoliuoju laiptais į trečią aukštą, kuriame įsikūrė mūsų ofisas. Tačiau paskutiniu metu šliaužiau lėtai kilnodamas kojas, nebuvo nuotaikos. Greičiausiai tai dėl artėjančios žiemos. Žiema visi tapdavo vangesniais.
Trečiame aukšte mes įsikūrėm ne vieni, buvo ir daugiau neišgalinčių susimokėti už prestižinį biurą centre. Mūsų kaimynai: psichologas, būrėja, vertimo biuras ir ne itin sėkmingas baldų iš katalogo pardavėjas. Vienas biuras laukė naujo šeimininko, galbūt kada nors, galbūt niekada…
Paskutinės trečio aukšto durys buvo stiklinės, tačiau nepermatomos. Matinis stiklas praleisdavo šviesą, tačiau apsaugodavo nuo smalsių žvilgsnių. Ant durų puikavosi tamsiai raudonais dažais įmantriomis raidėmis išvinguriuotas tekstas: „Detektyvas Sharkawskis“ – tai aš. Aš – baltasis ryklys, dėl mano dantų formos, kai šypsausi atrodau labai agresyvus. Tačiau ne šiandien, šiandien aš susiraukęs ir visiškai nepavojingas, nykus personažas.
Per durų stiklą įžvelgiau dvi figūras kabinete, tai reiškė, jog turime klientą. Klientas – geras ženklas.
Atidariau duris.
Mano kolega Ruomūšis Medveikis lopetgalvis ryklys. Jo galvos forma priminė buką, šiek tiek storoką kastuvą, su žvitriomis bet nelabai didelėmis akimis galvos kraštuose. Dėl savo galvos formos net kai šypsodavosi atrodė liūdnas. Turbūt aukščiausias savo giminėje, ir vis tik vienas iš žemesnių mūsų visuomenės narių, siekė tik šiek tiek daugiau nei mano pečiai. Vilkėjo jis šiam sezonui visiškai netinkamus trumparankovius violetinius marškinius su baltais žirneliai ir juodas kelnes. Kaip jis sugebėdavo nesušalti man liko paslaptimi.
Klientė – juodasmakrė delfinė patogiai įsitaisė ant kėdės priešais Ruomūšio stalą. Ji vilkėjo elegantišką bordo spalvos kostiumėlį bei tokios pačios spalvos skrybėlaitę papuoštą medžiaginėmis gėlėmis.
Ruomūšis su padidinimo stiklu rankoje tyrinėjo klientės krūtinę. Ką gi… Nevisiems geras regėjimas duotas.
Paprastai tokioje situacijose pagautasis nusikaltimo vietoje bando pasiteisinti sakydamas: viskas yra ne taip kaip tu pagalvojai. Bet galbūt aš galvojau apie tai, kaip jis bando kvailai pasiteisinti, todėl mes pasiteisinimams negaištame laiko.
– Bjaurus oras, – sumurmėjau vietoj pasisveikinimo.
– Ruduo, – atsakė Medveikis.
Beprasmis dialogas, toks pat beprasmis kaip ir gyvenimas šiame nykiame pasaulyje. Mes visi esame Beprasmių ritualų įkaitai. BEPRASMIAI įkaitai.
Nutrenkiau skrybėlę ir lietpaltį ant kabyklos. Įsitaisiau už savo stalo. Pasikuitęs stalčiuose išsitraukiau pypkę, įsidėjęs į burną išpūčiau keletą oro burbulų. Viena akimi atsitiktinai pastebėjau, kaip klientė nepatenkinta suraukė savo nosytę.
Ruomūšis įsitaisęs savo kėdėje nusprendė, jog pagaliau laikas nužudyti šią nejaukią tylą:
– Krolai, susipažink čia grafienė Vilija.
Grafienė? Mat kaip. Šiais laikais visi turi titulus, nevisi turi pinigų. Laikas eina. Žvilgtelėjau iš pradžių į kolegą, tuomet į klientę. Rodos iki man ateinant jie nespėjo surepetuoti, kuris turėtų papasakoti istoriją. Galiausiai nusprendė prabilti Vilija:
– Man skubiai reikėjo didelės pinigų sumos, todėl užstačiau šį vėrinį, – delfinė nusisegė vėrinį ir padėjo man ant stalo.
Vėrinys primena V raidę ir yra tarsi nupintas iš auksinių žiedukų. Kraštuose, ties užsegimu labai plonas vos viena linija, tačiau link centro platėja, jeigu gerai suskaičiavau iki aštuonių, o gal ir daugiau. Pačiame centre puikavosi didelis deimantas, iš kraštų jį saugojo du mažesni rubinai. Nuostabus meno kūrinys, net jei jis ir padirbtas, tikrai vertas atidaus žvilgsnio. Pasirodo aš klydau, mano kolega tyrinėjo ne krūtinę. Be reikalo, net jei šis vėrinys toks nuostabus, vis tiek be reikalo… Jeigu aš…
– Tačiau, kai jį atsiėmiau, – tęsia pasakojimą klientė. – paaiškėjo, jog jis yra netikras.
– Kaip jūs supratote, kad jis netikras?
– Nunešiau įvertinti.
– Kodėl? – nustebau. – Suprantu, kad prieš nešant į lombardą, norėjote žinoti tikslią kainą, bet po to…
– Atsitiko tokia kvaila istorija…
Iš principo visos istorijos yra kvailos, niekas dar atėjęs pas mus nepasakė: žinot atsitiko tokia protinga istorija, padėkit man. Ačiū Neptūnui už kvailas žuvis, kitaip liktume be darbo. Na kaip be darbo… Valytojų reikėjo visur, visada, visais laikais… Bet grįžkime prie tos kvailos istorijos.
– … Išėjau iš lombardo džiaugdamasi, jog viskas gerai susitvarkė, – pasakojo klientė. – Ir tuomet… Iš priekio atėjo žuvis nešina daugybę knygų, per kurias manęs nepamatė. O aš buvau per daug užsisvajojusi, kad pastebėčiau ją ir mes susidūrėme. Taigi, kaip kaltininkė padėjau jai surinkti pabirusias knygas ir atsitiktinai perskaičiau pavadinimą – „Padirbtas vėrinys“. O pakėlusi akis tuomet pamačiau Stokerio auksakalių vitriną. Nežinau, kas man atsitiko, bet tuoj pat užsimaniau patikrinti vėrinį.
– O pirmą kartą savo vėrinį nešėte ne Stokeriui?
– Ne, Voldemarui.
– Aišku… Tai dabar tiesiai iš Stokerio atbėgote pas mus?
– Ne… Tai atsitiko vakar. Aš grįžau namo išgėriau valerijono… Nežinojau ką daryti. Mano draugė Marija rekomendavo kreiptis į jus.
Reikalas aiškus, nors pirštu į akį durk, bet aš vis tiek pasitikslinau:
– Taigi, jūs norite, kad surastume originalų vėrinį?
– Taip. Tam jūs turite tris dienas, – aš kilstelėjau antakius, todėl Vilija paaiškino. – Mano vyras po trijų dienų grįžta iš kelionės. Nenorėčiau, jog jis sužinotų istoriją apie vėrinį. Tai jo dovana.
– Suprantama, ar galėsite apmokėti mūsų paslaugas?
Šitoje vietoje kolega nusprendė mane nustebinti:
– Jinai jau apmokėjo.
Tikiuosi pinigais.

*****

Mūsų kabinetas nebuvo nei labai puošnus, nei labai tvarkingas, nei labai didelis… Na jis toks… Toks… Medinių grindų tamsiai raudoni dažai plėmais nusitrynę atskleidė, jog ankstesnioji grindų spalva buvo rudai oranžinė. Vaikštant kai kurios lentos girgždėjo. Kabinete stovėjo du identiškai stalai, pratęsus juos iki begalybės, stalai tikrai sudarytų devyniasdešimt laipsnių kampą. Ką,čia begalybės, užtektų pratęsti kokį metrą.
Ant kiekvieno stalo stovėjo po telefoną, tai vienintelė prabanga, kurią galėjom sau leisti. Principe, jinai atsirado iš didelės tinginystės pakelti užpakalį nuo kedės, kai kolegos nėra ofise. Ant stalų kartais dar gulėdavo įvairūs dokumentai iš tiriamų bylų, tačiau jokios rimtesnės bylos neturėjom jau daugiau nei mėnuo. Taip pat vienas naujas laikraštis, kuris keliaudavo nuo mano stalo link kolegos ir taip daugybę kartų. Šį kartą jis gulėjo ant mano stalo kampo.
Ruomūšio stalas įsitaisė tarp durų ir vienintelio pasidengusio storu riebalų sluoksniu lango. Mes neturėjom pinigų valytojai ir laiko nuvalyti jį patys. Arba bent jau taip teigdavome sau. Tas langas turbūt nei karto nevalytas nuo to laiko, kai išsinuomojau šį ofisą, bet tai jau kita istorija ir, tiesa pasakius, nelabai įdomi.
Mano stalas stovėjo priešais didžiulę spintą su daugybę stalčių, kuriuose gulėjo informacija apie mūsų bylas, klientus, įtartinus asmenis ir dar velniai žino kas. Kaip tik dabar joje kuitėsi mano kolega…
– O nebuvo paprasčiau paklausti adresų pas klientę? – pasiteiravau aš papsėdamas pypke. Medveikis ištraukė galvą iš stalčiaus ir pažiūrėjo į mane. Jeigu čia buvo jo piktas žvilgsnis, tai geriau jau eitų vaikų juokinti…
– Man ne tas buvo galvoj… – bandė teisintis jis.
Tikrai? Tai kas buvo tavo galvoje? Turbūt spengianti tyla, nes smegenys tuo metu kažkur svečiavosi.
– O kodėl pats nepaklausei? – pasiteiravo Ruomūšis.
– Tu pareiškei, kad paėmei užmokestį, tai aš galvojau, jog visas detales apie byla jau išsiaiškinai
– Tai vadinasi tu galvojai… – ir staiga kolega nutilo supratęs, kad bet kuriuo atveju liks kvailio vietoje. Bet jis teisus, nereikėjo man dėti tiek daug vilčių, o pačiam atlikti visą darbą.
– Kam tau reikalingi Stokerio ir Voldemaro adresai? – pasitikslino Medveikis.
– Kruopštumas.
– Tu tiesiog nori, kad byla būtų sudėtinga, nes tau nusibodo nieko neveikti, – atsikerta kolega ir toliau naršo stalčius. Jeigu mes bylas saugotume pagal abėcėlę, nereiktų taip ilgai kuistis. O pagal kokius kriterijus mes jas saugome? Bandau prisiminti, bet nesėkmingai. Gal pagal nuotaiką?
– O ką tu žinai apie Mariją? – pasiteiravau.
– Mariją? – Ruomūšis pažvelgė į mane taip lyg būtų išvydęs šventąjį Pluto apsireiškimą.
– Grafienės draugę, kuri mus rekomendavo.
– Aaa… Nieko.
– Aš irgi jos neprisimenu…
– Jinai tikrai nebuvo iš mūsų didžiųjų klientų… Bet gal padarėm kokią mažą paslaugą… Gal patempėm užgesusį automobilį ar dar ką nors…
Didysis romantikas. Galbūt tai smulkmena, nesvarbu kol kas nesvarbu iš kur ta Marija sužinojo apie mus, bet tikrai ne iš reklamos laikraštyje, nes tokiai pinigų mes niekada neturėjome.
Pagaliau Medveikis surado, tai ko ieškojo ir su trimis segtuvais grįžo prie savo stalo, galėsim pagaliau traukti į miestą.
Iš stalčiaus išsitraukiau saują brangakmenių ir pažėriau ant stalo, kad galėčiau juos apžiūrėti. Deimantus man padovanojo vienas policininkas, galima sakyti du kartus. Antrą kartą po to kai jie daugiau nebebuvo reikalingi bylai kaip įklačiai.
– Deimantai? – nusistebėjo kolega. – Aš nežinojau, kad mes esame tokie turtingi… Tu man nesumokėjai algos už praėjusį mėnesį.
– Jie netikri, – atsakiau aš. Ne tikri išskyrus du, bet to jam žinoti nereikėjo. Iš kur aš žinojau, kad bent du buvo tikri? Maniškiai buvo visi vienodo dydžio, vienodos formos, žodžiu visiškai identiški, tačiau, kai deimantų maišelį man gražino policininkai, tarp jų radau du, kurie man nepriklausė. Kadangi, niekas jų taip ir nepasigedo, tai pasilikau…

 

—————————————————————————————————————————————————
Autoriaus komentaras:
Tai yra ilgiausias mano iki šiol viešai skelbiamas kūrinys. Šį sudaro šešios dalys.


Comments

  1. Streetsharks 😀 Na žiūrėsim kas bus toliau. Kada nusimato kita dalis ?

  2. Man patinka, bet tau būtinai reikia tobulint gramatiką, nors šįkart klaidų gan nedaug.

  3. […] akių pirmąją dalį galima rasti čia, antrąją – […]