Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Arbata su citrina 4

by


2013-03-23

Science Fiction

Jeigu kas nors būtų parašęs galaktikos vadovą turistams pirmoji taisyklė skambėtų maždaug taip: niekada nepasitikėk katukais. Katukai didžiausia sukčių rasė kokia tik kada nors gyveno galaktikoje. Jie vogė, apgaudinėjo, šantažavo, pardavinėjo narkotikus, vergus, padirbtus pinigus ir t.t. Žodžiu, darė viską ką draudė įstatymai. Jeigu reiks ką nors pirkti juodojoje rinkoje, tai 50% tikimybė, jog turėsite reikalų su vienu iš katukų rasės atstovų.
Patys ateiviai visiškai nepanašūs į mielus padarėlius kilusius iš Žemės. Tai greičiau šaukštas su kojomis ir rankomis, kur samtelio dalis atitinka didelę ir šiek tik lenktą ateivio galvą. Tikrasis jų rasės pavadinimas yra ištariamas tik jiems patiems. Pasklidus gandams, jog šaukštai turi devynis gyvenimus, žmonės prilipdė jiems katukų pravardę. Šaukštai nesipriešino tokiam pavadinimui, o su didelių susidomėjimu ėmė tyrinėti tuos mielus gyvūnus ir dabar nepamatysi nei vieno katuko be savo katino rankose.

Privačioje blausiai apšviestoje kabinoje prie elipsės formos stalo sėdėjo dviese, vienas priešais kitą.
Pirmasis – žmogus Klaidas „Varnėnas“ Felpsas dar žinomas kaip „aš gausiu ko tu nori“. Jo klientais dažnai tapdavo turtingi žmonės su keistais norais. Turtuoliai norėdami pasirodyti prieš kaimynus sakydavo, jog vieną ar kitą daiktą jiems pristatė pats Felpsas asmeniškai. Klaido paslaugos kainavo milžiniškus pinigus, bet jis niekuomet nenuvylė savo kliento. Tiesa, turtuolių norų tenkinimas buvo tik dalis jo veiklos. Šio žmogaus paslaugomis mėgo naudotis įvairios organizacijos, planetų vyriausybės bei karaliai.
Felpsas vilkėjo tamsiai žalią karišką uniformą su daugybę kišenių. Jo galvą puošė žili plaukai, tačiau amžių nustatyti sunku, nes jis buvo žilas visą laiką kiek jį kas nors galėjo prisiminti. Klaidas įgavo pravardę „Varnėnas“ už tai kad ant kairio peties visur nešiojosi varnėno iškamšą. Vieni žmonės teigė, jog iš tiesų tai yra pasiklausimo įrangos slopintojas, kiti – jog tai naujos kartos lazerinis ginklas, treti – jog tai filmavimo kamera. Pats Felpsas niekuomet nekalbėjo apie paukštį ir nesistengė paneigti net ir pačių kvailiausių gandų.
Antrasis – katukas Džermeinas Poindeksteris dar žinomas kaip „parduosiu viską ko tau reikia“. Tikra Klaido priešingybė, niekas niekada nebūtų prisipažinęs, jog turėjo reikalų su šiuo tipu. Pats didžiausias ne tik savo rasės, bet apskritai galaktikos nusikaltėlis, todėl drąsiai galima teigti, jog su juo reikalų turėjo daugybė personų, tačiau greičiausiai reikalus tvarkydavo per tarpininkus, tokius kaip Klaidas. Turbūt keistai nuskambės faktas, jog šie du piliečiai akis į akį šiandien susitiko pirmą kartą.
Džermeinas vilkėjo vientisą violetinį, kaip ir jo akių spalva, blizgantį kostiumą. Jam ant kelių gulėjo oranžinis persų kilmės katinas.
Katukas vidury stalo padėjo nedidelį šokolado plytelės formos prietaisą, tuomet pastatė du porcelianinius puodelius ir to paties komplekto arbatinuką. Felpsas kantriai laukė. Katukai prisigaudė įvairių kvailų papročių iš Žemės ir reikalavo, kad visi turintys reikalų su jais griežtai tų papročių laikytųsi. Vienas iš jų – arbatos gėrimas prieš sudarant sandėrį. Klaidas nekentė to, bet, kadangi, tai buvo vienintelis būdas įvykdyti kliento užsakymą, o klientas visuomet teisus, kol turi pinigų…
Džermeinas pripylė kažkokio geltono skysčio į abu puodelius. „Liepžiedžių arbatos?“ – svarstė žmogus – “Ne, negali būti.“ Kol Klaidas mintyjo, katukas tęsė savo procesą: ant stalo atsirado citrina, kuri tuoj pat buvo perpjauta pusiau ir iš vidurio išpjautos dvi rėkutės užnertos ant puodelių šonų, tuomet ant stalo atsirado indelis medaus. Poindeksteris mostelėjo ranka siūlydamas pasirinkti, kurį nori puodelį, verslo partneriui. Klaidas pagriebė vieną ir linktelėjęs galva priglaudė puodelį prie lūpų. Keletą minučių jie abu gėrė arbatą tylėdami, tuomet žmogus ant stalo padėjo katinams nešioti skirtą kuprinę. Kažkodėl Džermeinas reikalavo, jog pinigai būtų sudėti tokioje kuprinėje. Poindeksteris prisitraukė kuprinę arčiau savęs, atsegė vieną kišenės skyrių ir primetęs, jog pinigų turėtų būti tiek kiek reikia, ant stalo padėjo mažą dėžutę, lyg skirtą sužadėtuvių žiedui.
Klaidas atidarė dėžutę ir iš jos išėmęs duomenų kristalą prijungė prie savo telefono. Virš telefono pasirodė kosminio laivo holograma. Žmogus mostelėjo ranka virš laivo ir hologramoje pasirodė kitas laivas. Tai ką turėjo nupirkti Felpsas galėjo sugriauti ilgai vyravusią taiką galaktikoje – būsimus kovinius laivų modelius. Vienintelė problema, kad jis pats nebūtų atskyręs plaktuko maketo nuo kosminio laivo, jau nekalbant seno laivo maketo nuo naujo. Klaidas pavartęs brėžinius linktelėjo, grąžino duomenų kristalą į jam skirtą apsauginę dėžutę. Tuomet viena ranka paėmė puodelį ketindamas pratęsti arbatos gėrimo ceremoniją, Džermeinas taip pat siektelėjo puodelio, manydamas, jog sandėris įvyko, tačiau jo veide sustingo nuostabos išraiška, kai antroje Felpso rankoje pamatė ginklą.
Lazeriniai ginklai yra nuostabūs tuo, jog nesukelia bereikalingo triukšmo, galima nustatyti šūvio intensyvumą bei plotį. Šiuo atveju nedidelė problema buvo ta, jog ginklas, kurio nepastebės jokios apsaugos priemonės, galėjo iššauti tik vieną šūvį, tačiau jo turėjo užtekti. Žmogus spustelėjo gaiduką ir tiksliai katuko galvos centre atsirado apskrita skylė pasiųsdama jį anapilin.
Klaidas baigė gerti arbatą, susiraukęs sugraužė citrinos rėkutę nuo puodelio krašto ir kai ruošėsi išeiti pastebėjo, jog prietaisas padėtas Džermeino vidury stalo ėmė mirksėti. Vyriškis spustelėjo prietaisą ir virš jo atsirado katuko holograma – pasirodo tai buvo telefonas.
– Sveikas, Klaidai, – pasisveikino skambinantysis. – Kaip suprantu, jeigu kalbuosi su tavimi, tai aš jau esu negyvas. Galvojau, kad kas nors panašaus gali atsitikti, todėl arbatą užnuodijau.
Felpsas atsikosėjo, pabandė išsivemti, tačiau jam nesisekė. Jį išmušė prakaitas, rankos ėmė drebėti.
Katukas šypsodamasis stebėjo žmogaus bandymus:
– Nesistenk, neverta. Tau gyventi liko minutė, maksimum dvi.
Klaidas rankove nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir pažvelgė į hologramą, visi katukų rasės atstovai jam buvo vienodi, jei skambinusysis tvirtino, jog yra Poindeksteris, greičiausiai taip ir buvo:
– Gerai, tebūnie. Vadinasi mitas apie devynias katukų gyvybes yra tiesa?
– Žinoma.
– Kaip?
– Ooo… tai mūsų rasės paslaptis.
– Aš vis tiek mirštų, jeigu man pasakysi, niekas daugiau nesužinos.
– Hm… – katukas išsišiepė. – Tebūnie, vis tiek mums pakenkti nebespėsi. Visa esmė biologijoje. Mūsų gimtojoje planetoje nuo seno gyveno… Ieškau atitinkamų žodžių jūsų kalboje… Sakykime dvi rasės. Pirmoji – tai ką jūs pavadinote katukais – nelabai protingi, tačiau dideli humanoidus primenantys padarai. Antroji – maždaug rankos dydžio… – pašnekovas padarė pauzę vėl ieškodamas tinkamų žodžių. – šimtakojai siurbikai. Principe vien tik protas ir jokių kitų organų. Iš pradžių antrieji prisiurbdavo prie pirmųjų, tačiau kai praminė mus katukais susidomėjome tais padarais. Mūsų verslas labai pavojingas, katukams dažnai kliūna ir vietoj jų kaip savo nešėjus naudoti katinus pasirodė gera mintis. Į naminį gyvūnėlį niekas nekreipia dėmesio, kilus pavojui gali lengvai pasislėpti arba greitai pabėgti.
Oranžinis katinas užšoko ant stalo, užsimetė ant savęs kuprinę su pinigais, dantimis paėmė dėžutę su duomenų kristalu.
– Taigi, tu nesi Džermeinas, – pasakė Klaidas ir svėrė katiną, kuris nepatenkintas sužviegė. – Tikrasis Džermeinas vis dar yra su manimi!
– Esu, nesu… Smulkmena. Aš negaliu pakeisti to kas nulemta. Kol kas jūsų žmonių suvokimu dar nesu, bet labai greitai juo tapsiu.
– Tuomet turiu tau liūdną naujieną. Manyje įmontuota bomba ir širdžiai nustojus plakti jinai sprogs, pražudydama šį katiną. Norėdamas išsaugoti gyvybę turėsi man pasakyti kur paslėpei priešnuodį.
– Iš kur man žinoti, jog tu neblefuoji?
– Tu nežinai.
– Aš surizikuosiu, – atsakė pašnekovas, Klaidui pasirodė, jog jis išgirdo džiaugsmo gaideles. – Priešnuodžių nėra kabinoje.
– Bet jeigu priešnuodžių nėra, tai reiškia… – sakinio Felpsas nebaigė.
– Taip.
– Bet mes abu gėrėm arbatą!
– Taip.
– Tu šunsnukis!
– Ar tavęs niekas neperspėjo, jog katukais pasitikėti negalima?
Abu pašnekovai nutilo, tačiau tylu nebuvo. Katinas šnypštė, prunkštė, draskėsi bandymas ištrūkti iš žmogaus rankų. Klaidas nenorėjo paleisti katino, tačiau jėgos silpo, apsiblausus regėjimui, jis užsimerkė ir atsipalaidavo. Patenkintas katinas nušoko ant grindų ir išdidžiai nutepeno prie durų. Į daviklius reaguojančios durys atsidarė ir katinas paliko patalpą.
Katukas nusprendęs, jog Felpsas paliko šį pasaulį atsijungė, jo holograma dingo.
Varnėnas suplasnojo sparnais ir pagalvojo: „Koks aš kvailys, juk tai buvo taip akivaizdu, turėjau iš anksto susiprasti. Šita užduotis man kainavo labai brangiai“. Nušokęs ant stalo snapu paėmė katuko telefoną – tai lengviausias būdas jį surasti ir užklupti netikėtai, tuomet nuplasnojo prie durų, kurios paslaugiai atsidarė.
Varnėnas Klaidas Felpsas dabar buvo tikras, jog kliento užduotį įvykdys – nužudyti Džermeiną Poindeksterį, kažkam šis nusikaltėlis įgriso iki gyvo kaulo.

2013-03-21

———————————————————————————————————————————————–

Autoriaus komentaras

Norėjau parašyti panašų kūrinį į Varnėnų pieva: trumpą, SF, su užsukta pabaiga.


Comments

  1. Pasipiršimo žiedas? Sužadėtuvių būtų geriau:-)

  2. Dėkui už pastabą, mano žodynas kartais nesuveikia taip kaip reikia. Pataisiau.

  3. Nice, šitas geras.
    “- Nesistenk, verta. Tau gyventi liko minutė, maksimum dvi.” gal turėjo būti ” nesistenk, neverta”?

  4. Pataisiau. Neturiu supratimo kaip tokias klaidas palieku tekste…