Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Būgnų tūzas (2 dalis) 2

by


2013-03-21

SuperHero

Antroji apsakymo dalis. Pirmąją galite paskaityti čia.

Policijos pasitarimų kambaryje atmosfera buvo labai įkaitusi.
– Kaip taip galima?! – sušuko komisaras ir trenkė kumščiu į stalą. – Praėjus trims dienos po antro banko apiplėšimo dar vienas bankas identiškai! Kas man sakė, kad daugiau apiplėšimų nebus? – komisaras nukreipė savo piktą žvilgsnį į policijos pareigūnus. – Bet ir tai dar ne viskas, vakar buvo įvykdyta pirma automobilio vagystė per penkiolika metų! Norite žinoti ką pavogė? Mero žmonos rožinį jaguarą!
Komisarui užvėrus burną, kabinete įsivyravo tyla.
– Tai ką mes turime? – po kiek laiko ramiai prabilo komisaras.
– Turime tris kortas šeškę, penkę ir keturakę, – atsakė Frenkas.

– Kažkokia nesąmonė, absurdas, jokios prasmės – pareiškė superherojus.
– Aš manyčiau, kad vagims nėra svarbu pinigai, jie tik nori pažaisti su mumis, – nekreipdamas į superherojų kalbėjo Frenkas. – Manyčiau, akivaizdu, jog po keturių dienų vagys bandys apvogti paskutinį mūsų banką ir palikti triakę, bet mes tam galime pasiruošti.
– Kodėl po keturių dienų? – nesuprato Garmintas.
– Todėl, kad keturias dienas saugodami banką, mes busime tikrai atbukę.
– Komisare, kaip aš ir sakiau, – pradėjo dėstyti superherojus. – Nusikaltėliai tik žaidžia su mumis ir akivaizdu, jog planuoja apiplėšti ketvirtą banką. O puls tuomet, kai to mes mažiausiai tikėsimės.
– Puiku, tuomet visus pareigūnus paskirsiu saugoti banką, tikiuosi jūs Garmintai taip pat prisijungsite.
– Savaime suprantama. Aš išstatysiu savo stebėjimo įrangą ir šį kartą jie tikrai į klius.
– Gerai, vyrai prie darbų.
Visi susirinkimo dalyviai išėjo iš pasitarimų kambario.
– Superherojaus superplanas? – piktai paklausė Frenkas.
– Lyg tai tu sugalvotum geresnį? – atsikirto Garmintas.
– Jeigu tu toks kietas, lažinamės iš vieno dolerio, kas greičiau nusileis iš dvylikto į pirmą aukštą? – pasiūlė Frenkas laikydamas atidarytas laiptinės duris.
– Žinoma, – sušuko superherojus ir nubėgo laiptais žemyn.
Policininkas uždarė duris, užrėmė jas foteliu ir nuėjo prie lifto. Liftas buvo pirmame aukšte ir labai tingiai pakilo iki pat viršaus. Nusileidęs į pirmą aukštą jis nuėjo prie budinčio:
– Atrakink laiptus, po dviejų – trijų valandų turėtų nusileisti Garmintas, jeigu manęs ieškotų, pasakyk, kad aš jo lauksiu bare „Pas mėsininką“.

******

„Pas mėsininką“ visuomet vyravo prietema, norintys paskaityti laikraščius čia niekuomet neidavo. Salėje stovėjo daugybė tvirtų ąžuolinių stalų, ant netinkuotų, raudonų plytų sienų kabėjo įvairios apsinuoginusių moterų nuotraukos. Taigi, porelės čia irgi retai užsukdavo. Tačiau dabar čia buvo pilna policininkų, kurie stengėsi pasimėgauti paskutinėmis laisvomis minutėmis, nes kai pradės saugoti banką, teks dirbti daugybę viršvalandžių.
Frenkas rankoje laikė trys strėlytes, prie jo priėjo kitas policininkas:
– Frenkai, jeigu dabar pataikai trigubą trylika tu laimi.
Frenkas pasižiūrėjo į dartus:
– Žinai, kad būtų įdomiau, aš mesiu nusisukęs.
Visi esantys bare tuoj pat puolė lažintis dėl rezultato. Frenkas paleido strėlytę. Ji nuskriejo per salę ir įsmigo taikinyje prie pat prie pat trigubo trylikos į trigubą šešis. Salėje suskambo šurmulys, žmonės stengėsi atsiimti savo laimėjimus.
– Matyt, nusisukęs blogai orientuojuosi. Geriau užriškit man akis. Jeigu pataikysiu į trigubą septynis vis dar galiu laimėti.
Policininkas užrišo jam akis ir Frenkas pradėjo taikytis. Staiga su trenksmu atsidarė durys ir pro jas įvirto uždusęs Gramintas.
– Šunsnuki, tu mane apgavai, – suriko jis.
– Tikrai? Aš juk nesakiau, kas greičiau nulips laiptais. Ką aš galiu padaryti, kad liftas važiuoja greičiau, nei tu nulipi laiptais? Mąstyt reikia galva, – Frenkas paleido strėlytę, ji nulėkė ir įsmigo tiksliai į trigubo septyni langelio vidurį. – Žinai, lažybos buvo nesąžiningos. Gal pasivaržykim iš to dolerio, kurį tu man skolingas, labiau sąžiningai? Ką pasakytum, jeigu palenktyniautume kas greičiau suvalgys trisdešimt dešrainių?
– Sutinku.
– Viena smulkmena, iš policininko algos, aš tiek negalėsiu įpirkti, gal galėtum apmokėti?
– Jokių problemų.
Abu varžybų dalyviai atsisėdo prie gretimų stalų. Padavėjos atnešė du bliudus su dešrainiais, kažkas iš minios suriko startas ir varžybos prasidėjo. Garmintas į kiekvieną ranką griebė po dešrainį ir pradėjo grūsti sau į burną. Frenkas paėmė dešrainį, užsipylė kečiupo, po to užsipylė garstyčių, lėtai atsikando pirmą kąsnį ir pasimėgaudamas jį sukramtė, tuomet lėtai atsikando antrą kąsnį.
Po penkių minučių Garmintas pilna burna sušuko:
– Aš laimėjau!
Frenkas nurijo paskutinį kąsnį pirmo dešrainio ir nustebusiu balsu pareiškė:
– Pažiūrėk tu man, tu laimėjai apsirijimo konkursą, kas galėjo patikėti? – atsisukęs į žiūrovus pridūrė. – Visi greičiau griebkit po dešrainį, kol jie dar šilti. Storas vaišina.
Šurmuliuojanti publika puolė prie bliudo su dešrainiais. Niekam nepastebint nusiminęs Garmintas išėjo į gatvę. Visai negalvodamas kur eina jis pasuko į pirmą skersgatvį ir sustojo. Skersgatvyje tris skustagalviai iš bobutės bandė atimti krepšį.
– Ko nori storas? – suriko vienas skustagalvis. – Dink iš čia!
– Aš noriu, kad jūs dingtumėte.
– Storas, tu ką nesupratai? Tau problemų reikia?
– Aš Garmintas!
Visi trys skustagalviai nusikvatojo.
– Čia yra Garmintas, – pareiškė vienas rodydamas į ant sienos priklijuotą beveik išblukusį plakatą. Plakate buvo pavaizduotas raumeningas vyras su neaiškios spalvos kostiumu, tačiau ant širdies vis dar matėsi ryški juoda G raidė. Plakato viršuje buvo užrašyta – „Teisingumas visuomet nugalės“, apačioje – „Garmintas“.
Kol superherojus žiūrėjo į plakatą vienas skustagalvis trenkė jam per kelius ir Garmintas nuvirto. Nusikaltėliai nelaukdami, kol superherojus atsikels, pradėjo jį spardyti. Į skersgatvį rinkosi vis daugiau žmonių ir visi jie negailėjo spyrių Garmintui.

******

– Kokia prasmė saugoti sieną? – pareiškė nepatenkintas Fredas. – Jau ketvirta diena čia trinamės, niekas neįvyko.
– Toks policininko darbas, – ramiai jam atsakė Frenkas.
– Tu tikras, kad jie norės apiplėšti šitą banką?
– Taip. Tris jau paėmė, tai kam palikti dar vieną?
– Tai geriau jau pradėtų dabar, – pasakęs Fredas pažvelgė sau po kojomis. – Keista, per visą savo gyvenimą mieste nesu matęs tokio tiršto rūko.
– Aha, – Frenkas irgi žvelgė į nuo žemės dideliu greičiu kylantį rūką.
– Tas rūkas, kažkaip labai migdo, – nusižiovavo Fredas ir atsisėdęs ant žemės užmerkė akis.
– Aha, – pritarė jam Frenkas užsidėdamas kvėpavimo kaukę. Rūkas buvo toks tirštas, kad jis vos galėjo matyti per rankos ilgį į priekį. Remdamasis į banko sieną jis nuėjo į priekį. Staiga prieš pat jo nosį, prie banko sienos privažiavo sunkvežimiukas ir nesustojo, o tiesiog įvažiavo į sieną taip, tarsi jos nė nebūtų. Policininkas išsitraukė pistoletą ir nuėjo sunkvežimio kabinos link. Išgirdęs kažkokį keistą garsą už nugaros, jis greitai atsisuko ir vos spėjo išvengti smūgio. Priešais jį stovėjo rožiniu kostiumu pasipuošusi ninzė. Nelaukdamas antro smūgio, jis griebė nusikaltėliui už rankos bandymas ją užlaužti taip parversdamas nusikaltėlį ant žemės, bet gavo spyrį į pilvą ir išsitiesė visu ūgiu. Ninzė jį per šoko ir pamėgino įlipti į sunkvežimio kabiną. Frenkas griebė nusikaltėliui už kojos ir truktelėjo į save. Šį kartą ninzė buvo priversta išsitiesti, bet tuo pačiu pavaišino policininką dar vienu spyriu, tik dabar į veidą.
Nusikaltėlis nebuvo nusiteikęs ilgai voliotis, todėl tuoj pat pašoko, bet policininkas vėl sugriebė jam už kojos ir stipriai truktelėjo. Tai nesustabdė ninzės, bet jo batas liko Frenko rankose. Apsivertęs ant pilvo, policininkas dar spėjo iššauti nuvažiuojančiam sunkvežimiui į ratus, kol mašina išnyko rūke.

******

– Tu supranti, kad rožinėmis ninzėmis niekas nepatikės? – paklausė komisaras.
Frenkas ėjo šalia, jo veidą puošė mėlynė ir kruvina nosis.
– Taip, bet aš turiu įrodymų, – pasakė jis parodydamas įkalčių maišelį su rožiniu batu.
– Labai tikiuosi, jog to užteks ką nors atkasti, – atsiduso komisaras. – O kur Garmintas?
– Spėju savo budėjimo poste.
Abu vyrai nuėjo prie skylės banko sienoje. Šalia jos ant šono susiraitęs į kamuoliuką gulėjo superherojus.
– Visai kaip kūdikis, – sumurmėjo komisaras. – Kaip suprantu, jis ne tik nepagavo, bet ir nematė nusikaltėlių.
– Kažkoks duju mišinys imituojantis rūką su migdomųjų priemaišomis buvo paskleistas prieš pat pasirodant nusikaltėliams.
– Keista aš negirdėjau sprogimo… – priėjo Fredas kasydamasis pakaušį.
– Jo nebuvo. – paaiškino Frenkas. – Nusikaltėliai tiesiog ištirpino sieną.
– O kortą jau radote? – pasitikslino komisaras.
– Dar nespėjau.
– Tuoj jau, – Fredas iš šoko pro skylę į banką.
– Komisare, man neduoda ramybės viena mintis, – neramiai pareiškė Frenkas. – Po būgnų trijų eina du. Bankų daugiau nebėra, kas šitame mieste yra vertingiau už bankus?
– Nežinau.

******

Policijos automobilis stovėjo garažų kvartale. Fredas sėdėjo ant kapoto ir iš dėžutės valgė spurgas. Frenkas atsirėmęs į priekines automobilio dureles, žiūrėjo į dangų. Netrukus atvažiavo dar du policijos automobiliai.
– Frenkai, – šūktelėjo Fredas savo porininką, tačiau jis nereagavo. – Frenkai, – šūktelėjo dar kartą vyras ir papurtė porininko petį.
– Kas?
– Atvažiavo pastiprinimas. Ko tu toks užsisvajojęs?
– Po būgnų triakės turi eiti dviakė. Kas gali būti vertingiau nei bankai mūsų mieste?
– Niekas.
– O gal tuomet mes neteisingai mąstėm. Gal pirmas apiplėštas bankas turėjo didžiausia pinigų sumą, o kiekvienas sekantis vis mažesnę? Kas pakankamai brangu, bet ne taip vertinga kaip bankai?
– Muziejus.
Frenkas kilstelėjo antakius žiūrėdamas į savo porininką.
– Sekmadieni pažadėjau vaikus nuvesti į muziejų. Jiems reikia parašyti referatą, ten kažkoks ypatingas eksponatas demonstruojamas šią savaitę.
– Skambink Garmintui, tegul varo į muziejų, – davęs užduotį porininkui Frenkas kreipėsi į kitus policininkus. – Laužkit duris, ko laukiat.
Keturi policininkai su specialiais prietaisais akimirksniu išėmė garažo duris ir paguldė jas ant žemės. Garaže stovėjo uždengtas automobilis. Frenkas įėjo į garažą nutraukė uždangalą ir pamatė jau pradėtą ardyti rožinį automobilį.
– Mano nuomone – tai jaguaras. Suimkit, garažo šeimininką, nuomininkus, kaimynus, visus kitus įtartinus tipus, nuimkit pirštų antspaudus, patikrinkite kitus garažus. Rytoj iš pat ryto ataskaita turi būti pas komisarą ant stalo.
Frenkas išėjo iš garažo įsėdo į automobilį:
– Varom visų greičiu į muziejų.
– Frenkai, nuo kada tu vadovauji? – pasmalsavo porininkas.
Frenkas gūžtelėjo pečiais.

******

Garmintas mėgo meną. Bet kurią kitą dieną jis būtų atidžiai apžiūrėjęs paveikslus, pasiginčijęs su gidu. Tiesa, bet kurią kitą dieną jis nebūtų Garmintas.
Superherojus atsisėdo į fotelį. Bankų apsaugoti nepavyko, bet paveikslų atiduoti jis tikrai nesiruošė. Garmintas buvo pasiruošęs čia sėdėti tiek kiek reikia, bet tikėjosi, jog nereiks ilgai.
Laukimas tikrai neprailgo, superherojus dar net nespėjo pakankamai prišildyti fotelio, kai pro duris įžengė rožiniu kostiumu pasipuošusi ninzė.
– Cha! Aš tave radau! – sušuko Garmintas
Ninzė nustebo, bet nepasimetė:
– Tu net savo pimpaliuko nerastum per didelį pilvą be periskopo pagalbos.
Staiga kažkas užmetė maišą Garmintui ant galvos:
– Ei kas išjungė šviesą!
Netrukus ninzė išjungė ne tik šviesą.

******

Policininkai iššoko iš automobilio ir laiptais užbėgo į muziejų. Visi apsauginiai miegojo įsitaisę ant grindų. Frenkas įlėkė į vieną salę, visi paveikslai kabojo savo vietoje, tuomet įlėkė į kitą ir čia nieko netrūko. Policininkas visiškai nesigaudė mene, tačiau suprato, jog vagys visų paveikslų neims, tik pačius vertingiausius. Todėl tikėjosi, kad dar ne per vėlu. Tuomet išgirdo Fredo balsą:
– Nespėjom!
Policininkas nubėgo pas savo porininką. Šiame kambaryje sienų nepuošė nei vienas paveikslas. Vietoj paveikslų kiekvienoje vietoje buvo prisegta po būgnų dviakę.
– Galbūt dar ne viskas, – atsiduso Frenkas.
– Kaip tai dar ne viskas?! – supyko Fredas.
– Dar turi būti tūzas! Kas dar vertingo yra mūsų mieste?
– Nežinau… Nieko…
– Rotušė! Didysis miesto laikrodis!
– Kas vertingo gali būti toje senienoje?
– Nežinau. Varom greičiau.
– Mūsų pamaina pasibaigs po penkiolikos minučių, o nusikaltėliai nei karto nedarė dviejų apiplėšimų per vieną dieną.
– Nupirksiu spurgų dėžutę iš Salduko. Varom.
Policininkai nubėgo į automobilį ir dideliu greičiu su sirena nulėkė per miestą. Įvažiavus į Rotušės aikštę Fredas užtraukė rankinį stabdį, automobilis cypdamas apsisuko 180 laipsnių sustodamas tiksliai užpakaliu priešais laikrodžio bokštą.
– Visada norėjau taip padaryti, – pasakė Fredas.
Vyrai išlipo iš automobilio ir užvertė galvas į viršų. Prie minutinės rodyklės buvo pririštas Garmintas.
– Tu manai čia tūzas? – pasiteiravo Fredas.
– Aha.
– Gal reiktų iškviesti ugniagesius, kad nukeltų tą vargšelį?
– Neee… Geriau paskambink žurnalistams.

Frenkas pažiūrėjo į didžiulę minią susirinkusių žmonių ir prabilo lėtai:
– Teisingumo didvyris nugalėtas, – pasakė jis ir žvilgtelėjo sau už nugaros, kur gaisrininkai bandė nukelti Garmintą nuo minutinės didžiojo laikrodžio rodyklės. – Bet nugalėta tik viena asmenybė. O mūsų yra daug! Mes per ilgai gyvenom ramybėje! Mes esame draugiški ir pasitikime vieni kitais! Superherojaus nebėra, bet jo palikimo sutrypti mes neleisim! Kartu išrausim tą blogio užkratą, kuris bando įsimesti į mūsų miestelį! Kartu mes stiprūs!
Minia ėmė ploti ir švilpti iš džiaugsmo.

2010-07-14
————————————————————————————————————————————————
Autoriaus komentaras

Turbūt esate girdėję apie Spiderman, Superman, Hulk ir daugybę kitų superherojų. Man visuomet problema su jais buvo ta, kad superblogiečiai atsiranda būtent tuose miestuose, kur gyvena superherojus. Protingas blogietis rinktųsi miestą, kuriame jokių superių nėra. Kitas dalykas, jog superblogiečiai visuomet pralaimi (ir nesimoko nei iš savo, nei iš svetimų klaidų). Jeigu blogiukai visuomet pralaimi, tuomet superherojus turėtų vieną dieną nugalėti, tiesa? O kas atsitiks tuomet?
Taip man kilo mintis parašyti apsakymų ciklą SuperHerojai, kurie nugalėjo. Tai yra pirmas ir vienintelis šios temos kūrinys, todėl norėčiau pakviesti visus skaitytojus prisidėti prie šios idėjos. Jeigu manote, jog nesugebėtumėte parašyti trumpo apsakymo, tai tiesiog pasidalinkite trumpai mintimis komentaruose: kas atsitiktų jūsų superherojui, jūsų mieste? Jeigu parašysite pasidalinkite nuoroda į savo kūrinį, o jei neturite kur talpinti siųskite el.paštu ritas@nepo.lt
Šio kūrinio superherojus, galbūt jau supratote, yra Batman parodija – turtingas žmogus, tačiau neturintis jokių galių. O kaip gyventų Supermenas?
Manau, jog apsakymuose reiktų panagrinėti tokias temas: vienatvė – superherojus visuomet kovodamas su blogiuku neturi kada susirasti draugų; graužiančios paslaptys – superherojus niekam negali atskleisti savo tikrosios tapatybės, nes… o kas atsitiktų jeigu atskleistų?; nepritapimas – blogiukų nebėra, kokia veikla užsiimti? Kaip panaudoti savo galias?


Comments

  1. Visai patiko pabaiga, tačiau rašyti apie superherojus pats, ko gero, nesiimčiau, nes pati superherojų ideja yra banali. Pasaulyje gi nėra nei gėrio nei blogio, o tik daugybė pilkų atspalvių. Tarkim jei būtų kažkoks žmogus, kuris pradėtų veikti savo nuožiūra, ar jis būtų herojus? Vieniems žmonėms jo poelgiai patiktų, o kiti jo nekęstų, vadintų blogiuku. Taip ir jam pačiam būtų beveik neįmanoma nuspręsti ką bausti. Pagaliau ir dauguma įstatymų yra nesamoningi. Būtų tikrai nemalonu jei atsirastų visąregintis personažas, kuris *priverstų* jų paisyti 😀

  2. Bet čia labai gera idėja. Tarkim, priima kokį nors absurdiška įsakymą pavyzdžiui nuo 12 iki 13 val. negalima žiovauti. Ir herojus su supermeno galiomis tikrina kaip paprasti žmonės laikosi to kvailo įstatymo 🙂 Labai tiktų prie šito apsakymo ir visos ciklo idėjos 🙂