Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Būgnų tūzas (1 dalis) 3

by


2013-03-19

SuperHero

– Kitkitas yra mažas nuobodus miestas, jame niekas nevyksta. Kaip ir bet kuriame kitame mieste, kurį saugo superherojus. Vieninteliai čia vykstantis nusikaltimai: spontaniški šeimyniniai kivirčai ir greičio viršijimas, – atsiduso policininkas Frenkas. – Net nežinau ko labiau nekenčiu: sėdėti kojas užsikėlęs ant stalo ar dėlioti kortas solitaire.
– Liūdi, kad vėl visą savaitę nieko neatsitiko? – paklausė palaikydamas pokalbį Frenko porininkas Fredas. Jis sėdėjo kojas susikėlęs ant rašomojo stalo ir iš dėžutės krimto spurgas užgerdamas jas kola.
– Kodėl nieko? Buvo vienas šeimyninis kivirčas šią savaitę, – atsiduso pirmasis policininkas. – Žinai, kodėl aš tapau policininku? Kai buvau vaikas, superherojus Gramintas aktyviai kovėsi su nusikaltėliais. Jis buvo kas vakarą žiniose. Aš norėjau jam padėti. O dabar aš net negalėsiu niekada tapti detektyvu, nes tokių žmonių čia net nereikia! Gramintas nugalėjo juos visus.
Suskambo telefonas. Fredas nenoriai pastatė kolos butelį ir tingiai pakėlė telefono ragelį:
– Fredas, kas atsitiko? Širle, šiandien ne balandžio pirmoji, nepūsk arabų. Eik jau. Gerai, gerai, jau važiuojam, – padėjęs ragelį, kreipėsi į savo porininką. – Varom, iškvietimas į Sanderso banką.
– O ką, banko apsauginiai negali iškelti katės iš medžio? – atsiduso Frenkas.
– Prieš važiuodami į banką, gal galėtume užsukti į Salduką? Spurgos jau baigėsi.

Styvas Beklandas sėdėjo penkių metrų pločio ir dešimties ilgio kambaryje, patogiai išsidrėbęs odiniame krėsle, kojas užsikėlęs ant pufiko ir plazminiame televizoriuje, ant sienos priešais, žiūrėjo amžiną peliuko ir katino kovą. Viena ranka Styvas buvo apsikabinęs bliudą popkorno, o kitoje laikė dviejų litrų kolos butelį. Beklando pilvas buvo toks didelis, kad jo šešėlyje galėtų pasislėpti kašalotas.
Atsidarė durys ir pasiremdamas lazdele į kambarį įšlepsėjo senukas. Jis buvo toks kuprotas, kad iš šono labai priminė apverstą L raidę, o žila barzda beveik siekė grindis.
– Tai vėl žiūri multinus? – paklausė atėjusysis.
– Man šiandien buvo liūdna, – atsakė Styvas. – Esu žiauriai turtingas žmogus. Turiu trijų aukštų namą su baseinu, dešimt prabangių automobilių, tris lėktuvus, golfo klubą… Turiu viską ką gali nupirkti pinigai, bet… Neturiu tik trijų dalykų: meilės, džiaugsmo ir draugų…
Senukas padavė šeimininkui, metro pločio nosinę:
– Tik nepradėk vėl verkti. Geriau įsijunk žinias.
Beklandas perjungė kanalą. Ekrane pasirodė jauna simpatiška žurnalistė.
– Gerbiamieji Kitkito miesto kanalo žiūrovai, – kalbėjo ji. – Atsiprašome, jog pirmą kartą per penkiolika metų pertraukiam jūsų mėgstamiausią serialą „Niekas nemyli Marijos“, tačiau turime šokiruojančią ir svarbią naujieną. Aš stoviniuoju prie Sanderso banko ir, tiesa pasakius, dar pati nežinau tiksliai kas atsitiko. Policija aptvėrė didžiulę teritoriją ir kol kas jokių paaiškinimų nedavė. Tačiau, manau, jūs puikiai galite įžiūrėti didžiulę skylę banko sienoje, man už nugaros.
Moteris pasitraukė iš ekrano ir operatorius parodė skylę banko sienoje, daugybę policijos, gaisrinės automobilių bei smalsuolių susirinkusių prie užkardos.
– Liudininkai sakė, jog Garmintas į įvykio vietą dar neatvyko.

– Dabar pakalbinsime žmones, kurie savo akimis yra matę Garmintą. – pasakė žurnalistė žiūrovams ir kreipėsi į šalia esančią senutę. – Jūs esate mačiusi Garmintą savo akimis?
– O taip, jis buvo nuostabus jaunuolis, – atsako susižavėjusi senutė.
– Iš kur jūs žinote, kad superherojus jaunuolis? Ar jis nedėvėdavo kaukės ant veido?
– Tikrai taip, jo veidą ir visą raumeningą kūną dengė tamsiai bordo spalvos kostiumas, o ant širdies užrašyta didelė juoda G raidė.
– Tai iš kur jūs žinote, kad jis jaunuolis?
– Jo balsas visuomet skambėdavo maloniai. Be to jis visuomet būdavo mandagus ir padėdavo bet kokiai bėdai ištikus, kartą net gi iškėlė mano katiną iš medžio.
– Ačiū jums. Čia buvo žurnalistė Linsė Okanava tiesiai iš įvykio vietos. Čarli, grįžtam į studiją.

*****

Ankštame kambaryje sėdėjo septyni skustagalviai. Vienas vilkėjo šviesiai pilką kostiumą ir sėdėjo fotelyje be atramų rankoms, kiti buvo pasipuošę treningais ir įsitaisę sėdmaišiuose. Visi jie, žiūrėdami nedidelį televizorių pastatytą ant tuščių alaus skarbonkių, gliaudė saulėgrąžas ir lukštus spaudė ant grindų sau po kojomis.
Kostiumuotasis išjungė televizorių ir kreipėsi į savo bendrus:
– Jeigu Garmintas nesugaus tų išdykėlių per dvidešimt keturias valandas… Paruošiu invazijos planą. Pajėgas įvesime tokia tvarka: kekšės, kišenvagiai, automobilių vagys, butų vagys, narkotikų prekeiviai, reketininkai. Būkit pasiruošę.

*****

Gramintas iš aplinkinių išsiskyrė ne tik savo tamsiai bordo kostiumu bei kauke ant veido, bet ir didžiausiu pilvu. Jis stovėjo vidury banko saugyklos ir galėjo pasakyti tik vieną dalyką: banką apiplėšė profesionalai. Jie ne tik paėmė visus pinigus bei brangenybes iš saugyklos, išsprogdino banko sieną ir tai padaryti sugebėjo, kad niekas nepamatytų, bet dar ir paliko savo grupuotės ženklą – būgnų šeškę. Superherojus buvo tikras, jog jokių pirštų antspaudų, plaukų ar dar kokių nors netyčia paliktų dalykų rasti nepavyks. Jeigu kas nors gali padėti, tai nebent pamėginti išsiaiškinti sprogmenio tipą ir tikėtis, jog pavyks atsekti pagal pardavėją.
Vyras priėjo prie dviejų policininkų:
– Garmintas, – prisistatė jis, ne dėl to, jog kas nors nežinotų jo kostiumo, o iš mandagumo.
– Aš Frenkas, – atsakė policininkas. – O čia mano partneris Fredas.
– Taigi jūs pirmieji atvykote į įvykio vietą?
– Taip.
– Ir nieko įtartino nepastebėjote, jokios nuvažiuojančios mašinos?
– Klausyk, biče, mes profesionalai, mes žinom kaip atlikti savo darbą. Ne, mes nieko nepastebėjom.
– Per kiek laiko nuo iškvietimo jūs atvykote?
– Per pusvalandį.
– Nuo nuovados iki banko trys kvartalai ir jūs atvykote per pusvalandį?!
– O tu kai išgirdai kas atsitiko ar patikėjai?
Garmintas atsiduso, kol nepamatė savo akimis, jis nepatikėjo. Norėjosi kaltinti policininkus dėl prasto darbo, bet negalėjo. Jis vis dar jautėsi kaip sapne. Juk tai atsitikti negalėjo ar galėjo?

*****

Garmintas nusivilko kaukę ir iš veidrodžio į jį pažvelgė prakaituotas Styvo veidas. Vyras šiandien per vieną dieną nuėjo daugiau nei paprastai nueina per savaitę. Kitkito miesto žmonės laukė sugrįžtančio superherojaus, kuris tiek metų saugojo jų miestą, tačiau veidrodyje Beklandas matė tik greito maisto restoranų auką. Net Supermenas turėjo savo silpnybę. Styvas atsiduso. Supermenui bent jau pasisekė, kad niekas neprekiavo kriptonitu ant kiekvieno gatvės kampo. Ne visiems superherojams taip sekasi.
Vyras nusivilko savo superherojaus kostiumą ir įmetė jį į skalbyklę. Apsitaškė veidą šaltu vandeniu, apsivilkęs šortais iš vonios nuėjo į asmeninę sporto salę. Sporto salėje buvo visi įmanomi treniruokliai: bėgimo takeliai, dviračiai, svorių kilnojimas, štangos, hanteliai… Tik jau senokai niekas jais nesinaudojo. Styvas nuo žemės dviem rankomis pakelė vieną dešimties kilogramų hantelį, ant instrumento buvo prisikaupę beveik du centimetrai dulkių. Pakėlęs pastovėjo kokią minutę ir vėl pastatė hantelį į vietą.
„Per sunku,“ – pagalvojo jis. –„Aš tam dar nepasirengęs. Reiktų pradėti nuo ko nors lengvesnio.“
Kelias minutes vyras dairėsi po patalpą bandydamas surasti kokį nors lengvesnį pratimą.
„Šiandien ir taip jau daug suprakaitavau, “ – atsiduso superherojus. – „Einu į dušą. Arba dar geriau einu pagulėsiu į sauną.“

*****

Didžiuliame policijos susirinkimų kambaryje sėdėjo keturiese. Žilstelėjęs vyriausiasis komisaras įsitaisė stalo gale, jam iš kairės  – Garmintas, o iš dešinės du policininkai: Frenkas ir Fredas.
– Džiaugiuosi, jog visi galėjote susirinkti – prabilo komisaras. – Padėtis yra apgailėtina.
„Tikrai apgailėtina,“ – pritarė komisarui Frenkas. Dvylikos aukštų pastatas, kuriame jie dabar sėdėjo, kažkada visas priklausė policijai, o dabar tik viršutiniai keturi aukštai. Keturiuose aukštuose žemiau įsikūrė įvairių komercinių įstaigų biurai, o keturiuose pirmuose aukštuose – didžiulis prekybos centras.
„Aš apgailėtinas,“- pagalvojo superherojus. –„Jie tikisi, jog greitai sugausiu nusikaltėlius, bet aš net štangos atkelti nesugebu. Ir negaliu niekam apie tai pasakyti.“
„Apgailėtina ne tas žodis – tragiška!“ – atsiduso Fredas paimdamas paskutinę spurgą iš lėkštės. – „Susirinkimas tik prasidėjo, o spurgos jau baigėsi. Gerai, kad atsinešiau savo,“ – policininkas šelmiškai žvilgtelėjo į dėžutę jam ant kelių.
– Per visus penkiolika metų, kol buvau komisaras, neįvyko joks rimtas nusikaltimas, o miesto taryba kasmet mažino policijos biudžetą, – tęsė komisaras. – Beveik nei vienas dabartinis policininkas nėra matęs tikro nusikaltimo. Garmintai, mes tikimės, jog tu galėsi greitai išspręsti susidariusią problemą. O mes tau padėsime viskuo kuo tik galėsime.
– Savaime suprantama, – ramiai atsakė superherojus.
– Fredai, Frenkai, kadangi jūs pirmieji atvykote į įvykio vietą, paskiriu jus atsakingais už šią bylą.
– Ar tai reiškia, jog nereikės budėti ir atlikti kitų pareigų? – pasidomėjo Fredas.
– Ne, kitas pareigas reikės atlikti, bet taip pat turite daug dėmesio skirti šiai bylai. Surasti ką nors už ko Garmintas galėtų užsikabinti.
– Savaime suprantama, komisare, – pasakė Frenkas.
– Puiku, galbūt tuomet pradėkime nuo kortos.
– Tai pati paprasčiausia korta. Tokias kortų kalades galima nusipirkti bet kuriame spaudos kioske. Policijos archyve nėra jokios grupuotės, kuri būtų palikinėjusi kortas nusikaltimo vietoje. Nusiunčiau užklausimą į kitų miestų komisariatus.
– Aišku…. O sprogmenys?
– Specialistai mano, jog buvo panaudoti sieros milteliai. Tokių sprogmenų oficialiai niekas negamina, bet būtų galima pasiruošti privačioje chemijos arba karinėje laboratorijoje.
– Filmavimo kameros, liudininkai?
– Nusikaltino dienos įrašai buvo pakeisti savaitės senumo įrašais. Jokių liudininkų kol kas rasti nepavyko.
– Nusikaltimas įvyko vidury dienos ir nėra liudininkų? – pyko Garmintas.
– Kol kas neradom, klausyk, gal mes ne robotai ir nesugebam dirbti visą parą be miego? – atsikirto Frenkas. – Mes dirbame, visi policininkai neturintys kitų užduočių vaikšto po rajoną ir klausinėja žmones.
– Bet juk nusikaltėliai, turėjo kažkaip žinoti banko planą, darbo laiką, kiek ir kada pinigų jame būna… Jie turėjo jame bent jau vieną kartą apsilankyti…
– Peržiūrėti visas pusės metų vaizdajuostes irgi užtruks pusę metų…. Ką siūlai? Patikrinti visus banko darbuotojus? Visus žmones, kurie ten atsidarė sąskaitas? Nusikaltimas įvyko vakar, mes dar nespėjome.
– Garmintai, – į ginčą įsikišo komisaras. – Visą surinką medžiagą ir savo išvadas mes duodame jums. Esu tikras, jog jūs turite galingesnius kompiuterius nei mes komisariate ir galbūt greičiau sugebėsite ką nors rasti.
„Žinoma, kad turiu, “- mintyse komisarui pritarė superherojus. – „Ant prastų kompiuterių naujausi žaidimai nepasileidžia.“
– Ką gi kolegos, labai lauksiu iš jūsų gerų naujienų, – pabaigė susirinkimą komisaras.

*****

Komisaras per skylę įlipo į banko saugyklą ir apsidairė: jo žmonės intensyviai dirbo bandydami surinkti nors kokius nors įkalčius. Vidury saugyklos Garmintas kalbėjosi su Fredu, komisaras negirdėjo apie ką, bet buvo tikras, jog apie tyrimą.
– Ar galėčiau pasivaišinti spurga –  paklausė superherojus.
– Žinoma, – šyptelėjo policininkas.
– Jos tokios nerealiai skanios, kaip su sugebi išlaikyti formą?
– Žinai, pas mus kas pusmetį fizinio pasiruošimo atestacija, nesugebėčiau išmestų.
Komisaras priėjo prie jų:
– Taigi, praėjo vos tik dvi dienos ir mes turime antrą banko apiplėšimą… Gal šį kartą pavyks už ko užsikabinti?
– Abejoju, – priėjęs pasakė Frenkas. – Šį kartą mes turime būgnų penkę.
Policininkas padavė įkalčių maišelį komisarui.
– Įdomu, ką gali tai reikšti? – pradėjo garsiai svarstyti superherojus. – Kodėl būgnai? Šeši ir penki… Gal šešiasdešimt penki arba penkiasdešimt šeši?
– Komisare, – kreipėsi Frenkas ignoruodamas visus kitus. – Žiūrėkit, mūsų mieste yra keturi bankai. Pirmame radome šeškę, šitame penkę. Aš galvoju, kad įvykus sekančiam banko apiplėšimui mes rasime keturakę. Gauja sistemingai imasi veiklos viską idealiai suplanuodami.
– Įdomi teorija Frenkai, – pagyrė komisaras. – O kaip jūs manote Garmintai?
– Ne, nesąmonė. Dabar juk bankai sustiprins apsaugą. Manyčiau du bankai yra riba.
– Tuomet vyrai, dirbkit, ieškokit.

*****

Kostiumuotas skustagalvis išjungė televizorių ir kreipėsi į kolegas:
– Kaip sekasi mūsų invazija?
– Puikiai, – atsakė vienas. – Tie žmonės, tokie kvaili ir patiklūs, tiek daug daiktų su savim nešiojasi. Tikras kišenvagių rojus. Visi kišenvagiai nori dirbti tame mieste.
– O kaip su kekšėm?
– Prastai, – atsakė antras. – Žmonės atprato, nelabai supranta, kad tokios paslaugos apskritai įmanomos. Mums reiktų kokią nors reklamą užsisakyti ar ką…
– Gerai, aš sumokėsiu, kad per Kitkito miesto kanalą parodytų dokumentinį filmą „Praeities miesto malonumai ir nuodėmės“.
– O ar tame filme neaiškina apie narkotikų žalą?
– Savaime suprantama, kad aiškina, kaip ir bet kuriame gerame dokumentiniame filme… Bet visi jaunuoliai žino, kad privalo maištauti ir elgtis priešingai nei tie seni pirdyklos – jų tėvai sako. Manyčiau, laikas įvesti mašinų vagis.

—————————————————————————————————————————————————
Autoriaus komentaras

Šis kūrinys šiek tiek didesnės apimties nei mano ankstesnieji, todėl nusprendžiau padalinti į dvi dalis. Laukite tęsinio.


Comments

  1. Idėja gera, bet išpildymas… Rašymas toks lyg “per prievartą” ir klaidų daugokai. Pakankamai, kad kliūtų ir trukdytų skaityti.

  2. […] Antroji apsakymo dalis. Pirmąją galite paskaityti čia. […]

  3. Na dabar neatsisakysiu perskaityti ir antros dalies. Klaidų gausa, aišku kliūna, bet kentėti įmanoma. Įdomus Garmino personažas, jame galima išvelgti ir autoriaus bruožų 😀