Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Viešnagė pas Gedeoną 4

by


2013-03-16

Fantasy

Vasara. Naktis. Kapinės. Pilnatis prasiveržusi pro didžiulio nudžiuvusio medžio šakas apšvietė keistą susitikimą. Pirmasis sėdėjo ant antkapio šalia pasidėjęs skrybėlę ir rūkė pypkę. Antrasis netoliese įsitaisęs ant žemės.
Pirmasis:
– Tai sakai naujas vampyras mieste?
– Taip, Ulrai, atsirado prieš mėnesį, – atsakė antrasis. Staiga jam nukrito dešinė ranka.
– Skaityk, jo jau nėra, – ramiai tarė Ulras ir įtraukė pypkės dūmą.
– Tai nepaprastas vampyras.
Antrajam pašnekovui dešinė akis nukrito į ant žemės gulinčią ranką. Iš akiduobės išlindo kirminas ir apsidairė kas vyksta pasaulyje.
– Visi jie nepaprasti, – pasakęs Ulras užgesino pypkę, iškratė pelenus, įsidėjo pypkę į vidinę apsiausto kišenę, užsidėjo skrybėlę ir lėtai nuėjo. – Iki ryt, zombi.
– Aš vardą turiu! – ant žemės gulinti zombio ranka parodė nueinančiam žmogui vidurinį pirštą.

*****

Miestas. Naktis. Nei viename lange nedegė šviesa. Nei viename apšvietimo stulpe šviesa taip pat nedegė. Dėl to pilnaties apšviesti vieno ir dviejų aukštų susigrūdę namai atrodė kaip piktų milžinų galvos.
Ulras lėtai žingsniavo gatve. Dešinėje rankoje jis laikė goloko peilį, kairėje arbaletą. Per petį permestas diržas buvo pilnas sidabrinių arbaleto strėlyčių. Žmogus lėtai kilnojo kojas bandydamas išgirsti nors mažiausią triukšmą, tačiau girdėjo tik savo žingsnius. Rodėsi, jog miestas mirė.
„Kodėl aš dirbu naktį?“ – paklausė jis savęs. – „Kodėl negaliu kaip normalus žmogus dėlioti kokius nors skaičiukus?“
Vyras sustojo ir įsiklausė į nakties tylą. Nuojauta jam sakė, jog už penkiasdešimt žingsnių jis turi pasukti pirmame skersgatvyje į rytus. Ulras iš kišenės išsitraukė česnaką, pusę atkando, likusią dalį numetė į šalį. Lėtai kramtydamas jis nužingsniavo link skersgatvio ir sustojo. Visiškai siauras tarpas tarp dviaukščių pastatų, gal tik pusantro metro, net nevertas vadintis gatve, mėnulio šviesos prasiskverbdavo visai nedaug. Vidinė nuojauta sakė, kad eiti reikia čia. Jis dar labiau įsitempė ir lėtai žengė kelis žingsnius leisdamas akims priprasti prie tamsesnės aplinkos. Akims apsipratus jis kažką įžiūrėjo priekyje. Labai panašų į ryšulį ar skudurų krūvą.  Į priekį atkišęs peilį, vyras ryžtingai nužygiavo į priekį. Staiga skudurų krūva pašoko ir atsisuko į jį. Tai buvo vaikas, rankose laikantis katiną.
– Ką tu, vaikeli, čia veiki? – nustebo Ulras.
– Nekenččččččiu ččččččesnakų, – sušnypštė vaikas parodydamas didelius kruvinus vampyriškus dantis.
Vyras sustingo iš netikėtumo. Vaikas pasinaudodamas proga metė į jį katiną ir pats pasileido bėgti. Katinas skrido tiesiai į Ulrą šnypšdamas išskėtęs didžiulius savo kojų nagus bei iššiepęs vampyriškus dantis. Žmogus atkišo priešais save goloką, kuris perskrodė katiną į dvi dalis. Skerdiena nukrito prie vyro kojų. Ulras atsitūpė ir iš katino pusės nukritusios prie jo dešinės kojos ištraukė kruviną dar plakančią širdį. Iš vidinės apsiausto kišenės išsiėmė dešimties centimetrų dydžio sidabrinę adatą ir sidabrinę virvutę. Įvėręs virvutę į adatą jis pervėrė adata katino širdį. Virvutės galus surišo ir pasikabino ją ant kaklo. Iš širdies lašėjo kraujo likučiai.
– Tokio papuošalo dar neturėjau.

*****

Kapinės. Naktis. Pilnatis.
Ulras iš visų jėgų spyrė į antkapį, tačiau antkapis net nesujudėjo. Iš po žemių išlindo nepatenkintas zombis dešinėje rankoje laikydamas savo akį, dešinėje akiduobėje siūbavo kirminas:
– Durų spardyti nebūtina, užtektų pasibelsti.
– Tu nesakei, kad vampyras – vaikas!
– Aš tave perspėjau, jog šis atvejis ypatingas, tu manęs neklausei, – nepatenkintas atsakė zombis ir pakėlė dešinę ranka su savo akimi prie pat vyro veido. – Ir ką gi mes čia matome? Čia juk ne pyktis… Nerimas? Baimė?
Susinervinęs Ulras spyrė į zombio ranką, akis tarsi golfo kamuoliukas nulėkė kažkur tolyn.
– Na, puiku, dabar visą naktį turėsiu, ieškoti savo akies, – pareiškė nepatenkintas zombis.
Vyras nutrenkė savo skrybėlę ant žemės iš kišenės išsitraukė pypkę, prisigrūdo tabako, užsidegė ir atsisėdo ant antkapio:
– Atsiprašau.
Kokį pusvalandį jie sėdėjo nejudėdami. Zombis tiesiog sėdėjo, o žmogus rūkė savo pypkę. Iš tamsos išniro dar vienas zombis, sprendžiant iš apiplyšusios suknelės, tai kažkada buvo galbūt netgi labai graži moteris.
– Man rodos, tu pametei, – pasakė zombė ir numetė akį šeimininkui į delną.
– Ačiū Madlena, – padėkojo zombis, kiek patylėjęs atsisuko į vyrą ir pridūrė. – Tave gal auklėjo kaip senamadišką džentelmeną: nemušk moterų ir vaikų?
– Ar kažkas atsitiko? – susidomėjo Madlena.
– Madlena, susipažink čia vampyrų medžiotojas Ulras. Jis atvyko spręsti to naujo vampyro problemos. Bet paaiškėjo, jog vampyras vaikas.
– O… man irgi patinka vaikai, – tai pasakius zombė stipriai apkabino žmogų. Vyrui pasišiaušė visi kūno plaukeliai. – Nereikia jo taip spausti, aš jį visai suprantu.
Staiga Madlena rankomis pagriebė medžiotojo veidą ir pritraukė prie savo:
– Ką tu matai? Zombį ar gražią moterį? – padariusi pauzę pridūrė, – tai kodėl tame padare tu matai vaiką, o ne blogį?
– Ulrai, Madlena teisi. Jis vampyrais verčia kates, o kas bus kai katės pavers vampyrais savo šeimininkus? Katastrofa! – tai pasakęs zombis, pabandė gnybštelėti Madlenos užpakaliuką, bet jai padarius staigesnį judesį, jo ranka liko kabėti įsikibusi į zombės sijoną.
– Kaip aš jį rasiu? Jeigu šiandien jis pasisotino ir dar pamatė mane… Joks protingas vampyras neis medžioti rytoj. O čia vaikas, jam daug nereikia.
– O jis nemedžioja. Jis ieško mamos. Kaip ir kiekvienas vaikas.
Zombiui iš nosies išlindo kirminas
– Taigi, jis tiesiog beprasmiškai klaidžioja po miestą? – vyras pasipurtė nuo tos minties.
– Galima sakyti ir taip.
Zombis stipriai įkvėpė oro pro nosį ir taip įtraukė kirminą atgal tarsi neklaužadą snarglį.
– Ulrai, gal dar galėtum, man parūpinti ko nors nuo kirminų?
– Žinoma, – atsiduso medžiotojas. – Einu išsimiegoti, o tai jau švinta.
Vyras pasikėlė skrybėlė nuo žemės, nusivalė nuo jos dulkes ir patraukė į bundantį miestą, kuris buvo visai nepanašus į naktinį, tarsi tai būtų ne tas pats miestas.

*****

Naktis. Miestas. Pilnatis. Ulras stovėjo vidury gatvės bandydamas įsiklausyti į aplinką. Kaip ir vakar buvo visiškai tylu.
„Kaip linksmas ir gyvas miestas diena, gali virsti visiškai tyliu ir nykiu naktį?“ – paklausė savęs mintyse medžiotojas.
Jis pritūpė ir peiliu įsipjovė sau kairės rankos mažą pirštelį. Tuomet išspaudė kelis kraujo lašelius ir nuvarvino juos į gatvės dulkes.
„Na, mažyli, pažiūrėsim ar tu alkanas“ – pasakė sau mintyse vyras ir atsistojęs lėtai patraukė miesto gatvėmis. Dešinėje rankoje kaip ir vakar jis nešėsi goloką, o kairėje – arbaletą, tačiau dabar kairę ranką laikė nuleidęs taip, kad kraujas iš piršto kartas nuo karto nukristų į gatvę.
Priekyje vyras jau matė gatvės pabaigą, tačiau toje pačioje vietoje baigėsi ir kita gatvė, statmenai pirmajai. Staiga medžiotojas išgirdo kažkokį garsą ir vikriai apsisuko, pakeldamas arbaletą priešais save. Vidury gatvės stovėjo vampyriukas rankose laikantis katę.
– Vėl tu? – piktai suriko jis ir metė katę į medžiotoją. Staiga iš po žemių išlindo rankos griebdamos vyrą už kojų. Ulrui nebeliko nieko kito kaip išsitiesti pilvu ant žemės kartu nuo gatvės pakeliant dulkių debesį. Katinas šnypšdamas išskėtęs ilgus nagus ir rodydamas savo vampyriškus dantis nuskriejo virš žmogaus link medinio pastato, kuriuo užsibaigė gatvė. Medžiotojas nelaukdamas apsivertė ant nugaros ir iššovė iš arbaleto. Sidabrinė strėlė pasivijo skrendantį katiną ir prismeigė jį prie medinio pastato sienos. Ulras pašoko ir pasileido vytis vaiko, kuris kaip tik tuo metu pasuko į skersgatvį. Pribėgęs prie tamsaus skersgatvio vyras sustojo. Sustojo ne todėl kad bijotų tamsos, bet todėl kad jame niekas nejudėjo. Vampyriukas galėjo prisiglausti prie bet kurios tamsios namo sienos ir tapti nepastebimas, medžiotojui tai nepatiko. Jis užsitaisė savo arbaletą, iš kišenės išsitraukė penkiolikos centimetrų ilgio degtukų dėžutę, uždegė vieną degtuką ir numetė jį į priekį. Skirdamas degtukas kelioms akimirkoms apšvietė tamsų skersgatvį ir nukritęs užgeso. Ugnis išgąsdino vaiką ir jis atsitraukęs nuo pastato sienos pasileido bėgti. Pamatęs judantį objektą Ulras iššovė iš savo arbaleto. Vampyriukas pajautęs atskrendančią sidabrinę strėlę atsisuko ir išvisų jėgų pašoko ruošdamasis ją peršokti. Staiga iš po žemių išlindo rankos ir įsikibusios į vaiko kojas nutempė jį žemyn. Strėlė kirto į dešinę akį, iš inercijos pramušdama kaukolę išlėkė per kitą pusę su užnertu akies obuoliu. Strėlė nuskridusi dar penkiasdešimt metrų nukrito į šiukšlių krūvą išbaidydama žiurkių puotą.
Pribėgęs medžiotojas vienu staigiu rankos mostu nukirto vampyriuko galvą, kuri iš inercijos nulėkė goloko judesio kryptimi ir su dusliu garsu trenkėsi į namo sieną. Buvusio vampyriuko kūnas nuvirto į gatvę tarsi bulvių maišas pakeldamas daugybę dulkių.
Ulras nuėjo tolyn taip nei karto ir neatsisukdamas.

*****

Naktis. Kapinės. Pilnatis. Į savo antkapį atsirėmęs tarsi į fotelio atlošą zombis išsitraukė iš laikraščio susuktą kumščio dydžio cigaretę ir, prisidegęs ją, patraukė dūmą. Dūmai pradėjo veržtis pro nosį, ausis ir dešinę akiduobę. Dešinė akis vis dar gulėjo zombio dešinė rankoje.
Nepatenkinti dėl dūmų, pro nosį, ausis ir dešinę akiduobę išlaužė kirminai.
Staiga pasigirdo žingsniai, po kelių akimirkų pilnatis apšvietė Ulro siluetą. Medžiotojas numetė zombiui po kojomis dėžutę:
– Tau kremas nuo kirminų. Nepamiršk reguliariai balzamuotis.
Tai pasakęs jis nusiėmė skrybėlę, iš apsiausto kišenės išsitraukė pypkę, prisikišo tabako užsidegė ir įsitaisęs šalia zombio užtraukė dūmą.
– Tai nebėra? – lėtai paklausė šeimininkas.
Kiek patylėjęs vyras išsitraukė iš burnos pypkę ir taip pat lėtai atsakė:
– Nebe tavo pagalbos, nebe tavo pagalbos…
Medžiotojo balsui nutilus aplink vėl įsivyravo kapų tyla. Kurį laiką abu rūkė tylėdami, žiūrėdami į vaiduoklišką nudžiuvusio medžio šešėlį, kurį sukūrė pilnatis.
– O tu labai nekenti konkurentu ar ne? – nutraukė ramybę Ulras iškratydamas pelenius iš savo pypkės ir įsidėdamas ją į apsiausto kišenę.
– Kur dabar trauksi? – klausimu į klausimą atsakė zombis.
– Į rytus, – medžiotojas pasikėlė nuo žemės skrybėlę ir užsidėjo ją ant galvos.
– Išgerk česnakų arbatos.
– Būtinai.
– Madlena turi labai gerą receptą.
– Gal kitą kartą, Gedeonai? – šūktelėjo toldamas žmogus.
Zombis nusišypsojo parodydamas savo supuvusius dantis. Ulras lėtai nužygiavo į horizonte kylančią raudoną saulę.

2010-06-08
————————————————————————————————————————————————
Autoriaus komentaras
Skaitytojų pageidavimų tarp epizodų idėjau “*****” žvaigždutes, ar tai palengvina skaitymą?
Kūrinys buvo parašytas kaip komiksų projekto dalis. Buvo žmonių, kurie pageidavo “tamsių”, “juodų”, “sunkių” idėjų. Nesugalvojau nieko “tamsesnio” nei zombiai, kita vertus, šį kūrinį, manau, drąsiai galima vadinti komedija.
Kadangi, tai buvo skirta komiksų projektui, aplinkos aprašymai yra labai kapoti paliekantis vietos dailininko fantazijai.
Viena iš kūrinio problemų yra, kad neatsako į klausimus: ką vampyras veikė? Iš kur/kaip jis atsirado?
Mane asmeniškai labai sužavėjo šitie du personažai ir mano galvoje jie kartu patyrė ne viena nuotykį, galbūt kada nors apie tai parašysiu.


Comments

  1. Šis apsakymas man patiko mažiau už ankstesnius. Galvoju kodėl… Čia tikrai panašiau į komediją, nei į rimtą kūrinį, bet ir juokinga nebuvo. Fantasy mėgstu, bet kitokį – paslaptingą, mistišką – šis grubokas, neturi tos mano mėgiamos nuotaikos, tiesiog visai kitoks. Nesakau, kad tai blogai, juk ir žmonių skoniai skiriasi, bet mane labiau žavi daugiau paslaptingumo turėję “Varnėnų pieva” ar “Ponas Pigetas”.
    Gerą komediją parašyt turbūt labai sunku – jei ji neprajuokina, visom kitom prasmėm gali pasirodyti silpnesnė už analogišką kūrinį kurio nebuvo stengtasi rašyti juokingo, nes visos juokingomis turėjusios būti, bet neprajuokinusios detalės tampa beprasmėm, gali net trukdyti sklandumui… Nenoriu perlenkt lazdos kritikuodama, čia tik garsūs mano pamąstymai apie tai, kodėl galbūt šis kūrinys neužkabino – tiesiog pasakyt “neužkabino” manau būtų nesąžininga 🙂
    Būtų įdomu paskaityt savo stiliaus Fantasy apsakymą – mistišką, paslaptingą, su nenuspėjamu siužeto vingiu. 😉

  2. Naktis. Kapinės. Pilnatis (C) 😀
    Beje gal teko matyti http://www.imdb.com/title/tt1013860/ panašoka

  3. Ne, matyti neteko.
    Ir idėja visai ne ta. To filmo idėja labiau yra čia http://nepo.tribuna.lt/?p=20

  4. Prisipažinsiu, visko neperskaičiau. Neturiu kantrybės. Tokia jau aš. 😀
    Pirmiausia man kliūna tie kapoti sakinėliai pastraipų pradžiose. Vieną, antrą kartą dar atleisčiau, bet dabar tiesiog ne taip skaitėsi. Skamba keistai, bet taip yra ir nežinau, kaip kitaip paaiškinti. Hm, gal pabandyk jungti visus tuos žodelius į vieną trumpą sakinį, kuriuos nori parašyti atskirai?
    Pvz.: vietoj “Naktis. Kapinės. Pilnatis” gal geriau būtų “Kapines nušvietė blausi pilnaties šviesa”;”Mėnulio diskas metė blyškią šviesą ant kapinėse stovinčių antkapių”;”Nakties tamsą kapinėse skrodė blyški mėnulio pilnaties šviesa” ir pan. Žinoma, nenoriu kištis į tavo rašymo stilių, nes kiekvieno kūrėjo jis yra unikalus ir nepakartojamas, gali daryti kaip tau tinkamas, tačiau manau, kad tolesniems tavo darbams tokie trumpiniai pakenks kūrinio kokybei. ;3
    Man dar kliūva gramatika: trūksta arba per daug kablelių, ne taip pavartotas žodis. Tai mažos, bet sklandų skaitymą trukdančios klaidelės. Pasistenk jas ištaisyti arba mėgink parašyti trumpesnius sakinius.
    Kadangi visko neskaičiau, daug komentuoti negaliu (tai toks didelis prieštaravimas visai litanijai, kurią parašiau… :DD). Tikiuosi mano kritika per daug nežeidė tavęs, nes man asmeniškai bet kokia kritika ėda sielą (tada likusį dienos laiką bandau nepykti ant kritikuojančio žmogaus. I know, I’m selfish.) Tikiuosi, tobulėsi ir džiuginsi mane (ok, mus, god…) savo kūryba. ^^