Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (25 dalis) 0

by


2015-02-23

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis, Devyniolikta dalis, Dvidešimta dalis, Dvidešimt pirma, Dvidešimt antra Dvidešimt trečia Dvidešimt ketvirta

Ulras sėdėjo ant kelmo ant kelių pasidėjęs magijos knygą, Gedeonas stovėjo atsirėmęs į medį, nugarą į kapinių pusę ir buvo pasirengęs bet kuriuo momentu sulįsti į žemę.
– Kai tik pamatysi sielą, pasakyk, – paprašė vaikinas. – Aš perskaitysiu burtažodį.
Po kelių minučių Gedeonas atsikrenkštė ir pranyko. Medžiotojas perskaitė burtažodį. Medžiai tarsi susidubliavo, šešėliai patamsėjo, tačiau vaikinas pamatė Astedo sielą. Astedas atrodė kaip normalus žmogus jis ne tik turėjo drabužius bet net ir sako ginklus: kardą prie šono, strėlinę ir lanką ant peties. Ir buvo tik vienas akivaizdus skirtumas Astadas buvo permatomas kaip murzinas stiklas.
– Sveikas Astedai, – prabilo vaikinas.
– Ooo… – nustebo siela.
– Mano vardas Ulras.
– Ulrai, ar paskutiniu metu tu nepastebėjai nieko keisto?

– Nežinau… Apie ką konkrečiai tu kalbi?
– Paskutinėmis dienomis pastebėjau, kad niekas nenori su manim kalbėti, apskritai, ignoruojame mane, tarsi neegzistuočiau.
– Oh… – Ulras išsitraukė suktinę, prisidegė, patraukė dūmą, – Nori dūmo?
– Dėkui, – padėkojo Astedas ir pabandė paimti suktinę, tačiau ji nukrito ant žemės. Siela pasilenkė ir vis bandė sugriebti, tačiau nesisekė. – Kažkokie nerangūs pirštai, nesuprantu kodėl čia taip.
Vaikinas kurį laiką žiūrėjo kaip siela kankinasi, galiausiai neišlaikė:
– Tu miręs.
Astedas atsitiesė visu ūgiu ir pažvelgė į medžiotoją:
– Ką?
– Tu gi negali paimti suktinės. Negali paimti jokio fizinio daikto. Nori mano peilio? Pabandyk atsiremti į medį, tu jį pereisi kiaurai.
Astedas pabandė atsiremti į artimiausią medį, tačiau jo ranka smigo kiaurai, tarsi nieko nebūtų:
– Meluoji! Čia kažkoks triukas. Magija. Aš girdėjau ką apie tave kalba kiti medžiotojai!
– Aš noriu tau padėti.
– Atsargiai, tau už nugaros iškrypėlis, kuris mane persekioja keletą dienų.
Ulras atsisuko, jam už nugaros stovėjo Helė:
– Čia giltinė, jinai nori tave palydėti iš šio pasaulio į pasaulį, kuriam tu priklausai dabar.
Siela subangavo ir pasidarė mažiau ryški:
– Tai aš tikrai esu miręs? Ir čia joks ne triukas.
– Deja, taip.
Astedas atsisėdo ant žemės ir kurį laiką tiesiog sėdėjo nuleidęs galvą. Ulras ir Helė taip pat tylėjo laukdami tolesnių sielos veiksmų. Galiausiai Astedas atsistojo:
– Gerai, keliaujam ten kur turime keliauti.
Helė priėjo prie sielos uždėjo jai ranką ant peties ir jie ėmė kilti į dangų.
Iš po žemių išlindo Gedeonas:
– Tiesiog nuostabus tas jausmas atlikti gerą darbą.
– Tu nieko nedarei!
– Taip jau tu būtum viską galėjęs sutvarkyti be mano pagalbos. Eime, dabar išsivirsim kavos ir pagalvosim kaip kitiems medžiotojams įrodyti, jog tu nesi vampyras.
– Ne, dabar aš eisiu gražinti bajorui jo knygą, – paprieštaravo Ulras. – O pagalvoti galėsim kai grįšiu.
– Kaip nori.

*****

Ulras kalta veido išraiška įteikė bajorui knygą:
– Aš pasiskolinau knygą, tikėdamasis, jog jinai padės man sustabdyti prikėlimo ritualą.
– Ir tau pavyko, – linksmai atsakė Akula statydamas dvi stiklines ant stalo ir pripildamas melsvos spalvos skysčio.
– Ne, aš nemanau, kad man pavyko.
– Ai, kam tas kuklumas, ritualas buvo nutrauktas, burtininkas neprikeltas, viskas gerai, – Razma paėmė knygą ir greitai pervertė. – Tikiuosi puslapiai nebuvo išplėšti ar sugadinti?
– Ne, – patikimo medžiotojas. – Knyga gražinu tokios pat kokybės kaip paėmiau.
– Malonu girdėti, o tai mano raštininkas atvyks tik po dviejų mėnesių.
– Na taip. Gal atsimeni mano bibliotekoje buvo daugybė ritinių. Samdau žmogų, kuris perrašo tuos ritinius ir paverčia į tokias gražias knygas kaip ši. Užtrukau penkis metus, kol suradau žmogų, kurio raštas man patinka.
– Aš galvojau, kad visų profesionalų raštas yra vienodas…
– Oi, ne… Raštas kaip paukščiai, yra gulbių, yra žąsų, yra vištų, – pradėjo pasakoti bajoras, tačiau Ulras viso to negirdėjo, jo smegenyse pulsavo tik viena mintis: raštas, raštas, raštas!
Medžiotojas nežinojo kiek tiksliai laiko praėjo, kai išgirdo Akulos klausimą:
– Atrodo lyg būtum kur nors kitur, apie ką susimąstei?
– Aš žinau kas yra vampyras, – pareiškė vaikinas.
– Puiku, aš irgi norėčiau sužinoti.
– Aš noriu pamatyti apdovanojimą, kad būčiau tikras, jog manęs nesiruošete apgauti.
– Premija yra ne už vardą, o už vampyro sumedžiojimą.
– Aš ji tikrai sumedžiosiu, patikėkit manim, kai tik pamatysiu prizą.
– Na, jeigu tu taip nori… – bajoras priėjo prie durų ir patraukė ten kabančią virtuvę, o po to grįžo atgal prie stalo ir gurkštelėjo iš stiklinės.
Po kelių minučių į džentelmenų kambarį įžengė tarnas
– Atnešk didžiąją premijos skyrę, – paliepė Akula, tarno veidas ištįso iš nuostabos, tačiau jis nusilenkęs nuskubėjo vykdyti nurodymo. – Išgerkim, kol lauksime, – paragino šeimininkas.

*****

Tuo tarpu Gedeonas ir Helė sėdėjo prie ąžuolo ir gėrė kavą.
– Džiaugiuosi, kad siela pagaliau atsidūrė ten kur jai priklauso, – kalbėjo giltinė, tačiau nemirėlis jos nelabai klausėsi.
Netikėtai Gedeonas išpurškė kavą ant laužo ir atsikosėjo.
– Ar aš pasakiau, kažką ne to? – nustebo Helė.
– Ne, – patikino numirėlis. – Ulras tik ką pareiškė, jog žino kas yra vampyras. Reikia greičiau varyti pas jį, nes jam gali prireikti pagalbos.
Gedeonas prasmego į žemę, giltinė liko viena:
– Vampyrai sielų neturi, tai man nebus ką ten veikti… Bet čia man irgi nėra ką veikti…
Nemirėlis išlindo iš žemės tiesiai prieš dvaro įėjimą, po akimirkos šalia atsirado giltinė. Gedeonas atidarė dvaro duris, žengė žingsnį ir tuoj pat prasmego kiaurai per du aukštus. Pasirodo, jog dvare buvo įrengtas dviejų aukštų požeminis rūsys. Nemirėlis baisiai keikdamasis tuoj pat išlindo priešais pagrindines duris. Helė viską susidomėjusi stebėjo:
– Aš tikėjausi, kad tai bus įdomu, bet kad taip įdomu…
Gedeonas nekreipdamas dėmesio dairėsi aplinkui. Žemė jį laikė, tačiau pastate galėjo vaikštinėti tik paskutiniame aukšte, kuris siekė žemę. Nemirėlis nubėgo prie ūkinių pastatų, susiradęs kibirą prisikasė pilną žemės. Desperatiškas bandymas, bet nieko geriau nesugalvojo. Grįžęs prie įėjimo Gedeonas švystelėjo saują žemių ant dvaro grindų, užsimerkė galvodamas, kad vėl prasmegs kiaurai ir žengė. Kiek palaukęs atsimerkė, pasidairė: jis vis dar stovėjo pirmame dvaro aukšte, žemės jį laikė. Gedeono veidą nušvietė šypsena. Nemirėlis barstydamas žemes ant grindų patraukė ieškoti džentelmenų kambario.

*****

Akula vėl kažką pasakojo, tačiau Ulras nesiklausė. Medžiotojas nusisuko ir praplėtęs lietpaltį, kad ponas nematytų ką jis daro, užsitaisė arbaletą. Atsidarė durys į džentelmenų kambarį įžengė tarnas abiem rankomis laikydamas trisdešimties centimetrų pločio ir dvidešimties centimetrų aukščio skrynią. Vaikinas pakėlė arbaletą ir šovė. Strėlė pervėrė tarno širdį ir šis akimirksniu virto fakelu. Skrynia su didžiuliu trenksmu nusileido ant grindų. Ugnis dingo ir tarno kūnas virtęs pelenais ėmė lengvai byrėti žemyn. Ponui iš rankų iškrito stiklinė ir nukritusi ant žemės sudužo.
– Kad tave rupūžės, kodėl tu nužudei mano tarną? – Akula pribėgo vietos kur tik ką stovėjo jo tarnas ir pasėmė saują pelenų.
– Aš pagavau jūsų vampyrą. Jis buvo toks senas, jog akimirksniu virto pelenais, – paaiškino Ulras.
Razma žiūrėjo į pelenus slystančius tarp pirštų:
– Rodos pagavai… Štai tavo prizas, tu jo nusipelnei, – bajoras pašoko pribėgęs prie stalo užsivertė butelį. – O man reikės paskelbti visiems apie medžioklės pabaigą ir galvoti kaip susirasti naują tarną. Kaip tu supratai, kad jis vampyras?
– Ne iš karto supratau, bet kai lankiausi jūsų archyve, pastebėjau kad kelių šimtų metų dokumentai surašyti tuo pačiu raštu… O jums jokių įtarimų nekilo?
– Na… – Akula sutriko. – Jis buvo šalia visą gyvenimą kiek aš atsimenu… Bet kai galvoji apie pabaisą, monstrą, tai visuomet galvoji, kad jis kažkur ten toli, miške, o ne apie artimiausius žmones…