Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (24 dalis) 0

by


2015-02-16

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Šešiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis, Devyniolikta dalis, Dvidešimta dalis, Dvidešimt pirma, Dvidešimt antra Dvidešimt trečia

Vigis žingsniavo keliu namo iš smuklės nesidairydamas į šalis. Šituo keliu kiekvieną rytą eidavo į darbą ir kiekvieną naktį maždaug tuo pačiu metu grįždavo namo. Ką naujo jis galėjo pamatyti?
Baleslovas nemėgo valstiečiui vyrui priklausiančių atlikti darbų, todėl atsiradus progai dirbti virtuvėje jis kaip pat pasinaudojo. Ir iš pradžių jam tas darbas net gi patiko, bet dabar jis turėjo didesnį tikslą – tapti vampyrų medžiotoju ir visam laikui iškeliauti iš gimtojo kaimelio. Vaikinas mintyse skaičiavo kiek jis uždirbo ir kiek dar reikėjo uždirbti, kad galėtų nusipirkti vampyro medžiotojo ginkluotę.
– Sveikas, – pasigirdo balsas Vigiui už nugaros.

Vaikas išsitraukė savo medinį kardą ir atstatė jį užpuoliką:
– Eik šalin vampyre. Aš moku apsiginti.
– Aš ne vampyras, – bandė pasiteisinti Ulras.
– Aš girdėjau ką medžiotojai apie tave kalba smuklėje.
Medžiotojas atsiduso:
– Tau nėra ko manęs bijoti, vienas vampyras nepuola kito vampyro aukų.
– Cha! – apsidžiaugė Boleslovas viena ranka priliesdamas savo kaklą. – Tai tu vis dėl to vampyras, nes paprastas žmogus tokio dalyko nežinotų.
– Mes draugai su daktaru Liucijum ir jis man papasakojo apie tą triuką su žymėmis.
– Meluoji.
– Klausyk, aš tik noriu su tavim pasikalbėti. Jeigu būčiau norėjęs tau pakenkti jau bučiau seniausiai ta padaręs…
Vigis nuleido savo medinį kardą:
– Tikriausiai tu teisus. Kiti medžiotojai nelabai linkę bendrauti su valstiečiais.
– Paskutinį kartą, mes kalbėjome apie tai, jog čia kažkas įvyko prieš du šimtus metų. Ir tu pažadėjai paklausinėti senolių, ką jie žinoti apie kaimo legendas.
– Aš taip ir padariau. Tačiau nei vienas neprisiminė jokių pasakojimų, legendų apie tai jog kažkada anksčiau čia buvo atvykę vampyrų medžiotojai ar kad kažkas blogo nutikę. Visi gali papasakoti baisių legendų apie įvykius kažkur kitur, tačiau nieko apie pono valdas. Man net baisu darosi, koks nuobodus gyvenimas yra pas mus palyginus su tuo kas vyksta kitur.
– Hm…
– Tuomet aš ėmiau klausinėti apie šventes. Nes senelis… senelio senelis rašė, jog po medžioklės buvo surengta didelė šventė. Šventes prisimena visi. Pasirodo, jog 55 pono gimtadienio proga visada iškeliama milžiniška šventė valstiečiams.
– Įdomu. Kuo ypatingas 55 gimtadienis?
– Nežinau. Tačiau ta šventė būna visuomet gerokai didesnė nei mūsų kas sezoninės derliaus nuėmimo šventės. Be to jinai vyksta dvare ir visi valstiečiai gali dalyvauti.
– Labai įdomu. Kada buvo paskutinė šventė?
– Nežinau, tačiau šis ponas jos dar tikrai nerengė.
– Reikėtų išsiaiškinti, galbūt tai susiję.
– Jeigu elgsitės labai tyliai, taip kad nepažadintumėte mano tėvų, tai galėtume mano kambaryje pavartyti senelio dienoraščius.
Nors vyrai ir labai stengėsi, tačiau visiškai be triukšmo praeiti nepavyko, tai užkliuvo už kokio daikto ne vietoj pastatyto, tai kokia lenta sugirgždėdavo, tačiau niekas neatsikėlė ir netikrino, kas čia vaikšto po namus.
Vigio kambarys buvo labai mažas, jame vos tilpo lova ir viena spinta, kai spintos durys atsidarydavo jos liesdavo priešais stovinčią lovą ir niekas kambaryje praeiti negalėjo. Nedidelis langelis šiek tiek metė mėnesienos šviesos į kambarį.
Boleslovas iš spintos ištraukė du sąsiuvinius vieną padavė Ulrui, kita ėmė varyti pats nedegdamas žibalinės lempos.
– Tau niekada nepasirodė keista, jog žmonės gerai mato tamsoje? – pašnibždomis paklausė medžiotojas.
Kambario šeimininkas nustebęs pažvelgė į svečią:
– O turėtų? Mane nustebino kitas dalykas: kai kurie medžiotojai prastai mato tamsoje, kaip jie tuomet sugeba gerai atlikti savo darbą?
– Tiek tos, nesuk dėl to galvos. Tavo senelis turėjo labai bjaurų raštą, – pakeitė temą Ulras. – Kaip tu čia ką nors suskaitai?
– Senelio raštas, tikrai gražus, jeigu nori, galiu parodyti. Čia prosenelis ar tai proprosenelis… Pagalvojau, kad jei būtų kas nors naudinga apie šventę, tai būtent jo užrašuose.
Ulras dar šiek tiek pavartė užrašus, tačiau greitai netekęs kantrybės tarė:
– Tau turbūt rytoj anksti keltis? Verčiau eik išsimiegoti, o informacijos apie šventę paieškosi laisvu laiku, galbūt tame nėra nieko reikšmingo.
Medžiotojas atsidarė langą ir per jį išlipęs lauk, patraukė keliu tolyn nuo kaimo. Priėjęs prie sankryžos vaikinas šiek tiek pastovėjo, jog įsitikintų, kad niekas nejuda keliu ir neužklups jo iš netyčių, tuomet ramiai nužingsniavo link Piemenukų kalnelio.
Užlipęs į viršų Ulras pirmiausiai išgirdo moterišką balsą:
– Labas. Kvar… kvar…
– Nebijok, aš nesu vampyras, – paskubėjo patikinti vaikinas.
– Aš nebijau. Kvar… kvar…
– Aš nebijau. Aš nemanau, kad tu esi vampyras.
Lėja rankoje laikė peilį, bet atrodė rami.
– Ne. Kvar… Kvar…
– Ne. Nemanau, jog tavo papūga būtų skridusi pas vampyrą.
– Tikiuosi, kad ne, – šyptelėjo vaikinas ir atsisėdo šalia merginos.
– Aš turiu problemą su tavo paukščiu. Jis porą kartų mane įtraukė į kurioziškas situacijas. Dabar visi valstiečiai žiūri į mane kaip į sergančią…
– Man atrodo, kad aš suprantu kur tavo problema. Skadi nėra paprasta papūga. Aš ją atsivežiau iš ugnies vienuolyno, kuriame studijavau magiją. Ji gali pamėgdžioti bet kokį balsą ir įgarsina žmogaus, ant kurio peties tupi mintis. Iš pradžių ir man buvo sunku, nes papūga dažnai pasako greičiau nei pats žmogus, tačiau ilgainiui pripranti ir tiesiog pagalvoji, o burnos nepraveri. Tiesa, dar reikia išmokti, kad jinai neįgarsintų to ką tu pagalvojai mintyse, bet nenorėjai pasakyti garsiai.
– Mat kaip. Kvar… Kvar…
– Kaip tu neatpratai kalbėti turėdamas tokį paukštį? – pasiteiravo mergina.
– Deja, jos talentas turi riba ir jinai nesugeba pasakyti daugiau nei keturių žodžių.
– Turėdamas tokį paukštį paskui pats gali pasidaryti labai nemandagus.
– Niekas tikrai neįsigyja paukščio dėl tokios priežasties, tai daugiau kaip šeimos narys. Kalbant apie šeimos narius: kaip tėvas tave išleido vieną į šią medžioklę?
– Neišleido. Kvar… Kvar…
– Pabėgai? – susidomėjo Ulras.
– Ne. Greičiau nei jis, nei aš neturėjom kito pasirinkimo.
– Tu kalbi kažkaip mįslingai, aš nesuprantu. Kodėl tu atvykai į šitą medžioklę?
– Dėl to paties kaip visi – premijos.
– Kodėl tu manai, kad visi čia atvyko dėl pinigų?
– O tai dėl ko daugiau?
– Na… aš atvykau dėl savo mokytojo…
– Tai tau pinigų nereikia?
– Reikia, – prisipažino vaikinas. – Bet pinigus galima užsidirbti ir lengvesniais bei netokiais pavojingais būdais.
– Taip, bet netokią sumą…
– O kam tau reikia tiek daug pinigų?
Mergina atsiduso ir nutilo. Ulras bijodamas sutrikdyti kantriai laukė, tačiau tylą netikėtai nutraukė Skadi:
– Tėvas. Kvar… kvar…
Padrąsinta papūgos prabilo Lėja:
– Paskutinės medžioklės metu mano tėvas buvo sužeistas. Ir reikia pinigų sumokėti už jo gydymą. Žinai, burtininkų medikų paslaugos kainuoja brangiai…
– Tai reikėjo pasakyti iš karto… Gal galiu kuo nors padėti?
– Turi pinigų? Jeigu paskolintum, mes dviese su tėvu kaip nors surinktume tau sumą ir gražintume.
– Ne, deja, tiek pinigų kiek tau reikia neturiu… Bet aš galiu parašyti rekomendaciją, kurią paremtų mano magijos mokytojas, todėl gydymas turėtų kainuoti ženkliai pigiau… O mažesnę sumą galima paprašyti bajoro, kad paskolintų…
– Kodėl bajoras turėtų skolinti vampyrų medžiotojui, kurio net nepažįsta, kai pateikia būdą tą sumą užsidirbti?
Ulras sutriko:
– Nežinau, bet aš ką nors sugalvosiu. Pažadu.
Kitoje pusėje upelio iš po žemių išlindo nemirėlis, šalia atsirado giltinė:
– Ach… jauna meilė, kaip romantiška.
– Kokia čia meilė? – paprieštaravo Gedeonas – Jie tik kalbasi.
Iš dangaus nusileido labai apkūnus kupidonas su mažais sparneliais:
– Kažkas paminėjo meilę?
Giltinė sugniaužusi kumštį pamojavo kupidonui po nosimi:
– Ką nors padarysi su šiais jaunuoliais, gali ruoštis savo laidotuvėms.
Kupidonas išsigandęs pakilo ten iš kur atskrido.
– Kodėl tu su juo taip? – nustebo nemirėlis.
– Ai, jis pastoviai draugystės vietoj meilės strėlių prišaudo.

*****

Kaip Ulras prasimerkė pirmas vaizdas, kurį pamatė vaikinas buvo kardo smaigalys, o jo rankeną laikė visai ne Lėja. Užpuolikas vilkėjo tamsiai žaliomis kelnėmis, švarku ir skrybėle, visus drabužius apsirišęs šiandien nulaužtomis medžių šakelėmis su dar žaliais lapais. Greičiausiai tai buvo jo maskuotė ir naktį praleido laukdamos aukos, kur nors krūmuose.
– Aš nesu vampyras, – pareiškė Ulras. – Mane nužudęs tu tikrai negausi premijos.
– Tikrai? O man nesvarbu, tu vakar sutrukdei prikėlimo ritualą.
– Tu esi vienas iš tų devynių?
– O kas jeigu ir taip?
– Ritualas liko vakar neužbaigtas, dėl to ratas atidarytas. Kas reiškia, kad jūs devyni medžiotojai esate tarpusavyje susiję ir jeigu vienas iš jūsų žus, žus ir visi likusieji.
– Meluoji. Tiesiog stengiesi išsukti savo kailį. Vakar irgi gąsdinai mus visus šalutiniu poveikiu ir pažiūrėk man nieko neatsitiko, nei aš nuplikau, nei apakau. Nieko.
Matydamas, jog protingi argumentai nepadės išsaugoti savo gyvybės Ulras sukalbėjo burtažodį.
Užpuoliko batai nušvito violetine spalva, o nuo jų nutįso violetinė linija kapinių link. Iš žemės išlindo nemirėlio ranka ir timptelėjo už violetinės linijos, užpuolikas išnyko.
– Tau irgi reiktų tokį pasidaryti, – pareiškė iš žemių išlindusi Gedeono galva. – Tobulas išsigelbėjimas iš bet kokios nepatogios padėties.
– Ne toks ir tobulas. Čia jūs nemirtingieji atsikeliate ir vėl keliaujate kur jums reikia, o žmogus gali ir orientaciją visiškai prarasti ir galvą susitrenkti ar kojas rankas susilaužyti.
– Tiek tos, man nereikia žinoti smulkmenų. Jeigu jau pabudai, einam pagaliau sutvarkysim Astedo sielą.
– Tas medžiotojas, kur tik ką mane užpuolė, dabar turėjo nusileisti kapinėse vidury to rato. Kiek pamenu Astedo siela irgi kapinėse. Nieko nebus.
Šalia atsirado giltinė:
– Astedo siela bėga nuo manęs, aš galiu ją nuvaryti prie ežero.
– Bet norint pasiekti ežerą, vis tiek reiks eiti pro kapines, – paprieštaravo medžiotojas.
– Nieko tokio, eisim per mišką, aplinkui, užtruksim keletą valandų, bet tu galėsi jaustis saugus, – nuramino Gedeonas.
– O tai kodėl negalima atvaryti sielos į mišką? – paklausė vaikinas.
Giltinė ir nemirėlis tarpusavyje susižvalgė:
– Eeee… Greičiausiai galima…
Papūga nusileido iš medžio ir nutūpė medžiotojui ant peties:
– Eime. Kvar… kvar…