Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (23 dalis) 0

by


2015-02-09

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis, Devyniolikta dalis, Dvidešimta dalis, Dvidešimt pirma, Dvidešimt antra

Bulvėnas rikiavo devynis savanorius medžiotojus ant žemės nubrėžtame apskritime, kurio centre stovėjo antkapis. Kiek atokiau atsirėmę į tvorą stovėjo Vikingas ir Sakalininkas skeptiškai stebintys visą procesą. Vyrams už nugarų, pievoje, atsitraukęs padoriu atstumu sėdėjo Žvilgantis Kailis, rodės, jis vienintelis vertino magija rimtai pasirinkdamas tokį atstumą, kurio jo manymu užtektų nenukentėti nuo šalutinio magijos poveikio.
Bulvėnas pakėlė rankas į saulę ir užtraukė ritualinę giesmę. Iš pradžių burtininkas dainavo tyliai, tačiau jo balsas vis aukštėjo ir aukštėjo. Bulvėno judesiai irgi pasikeitė: pradėjo dainuoti ramiai stovėdamas, tačiau balsui kylant ėmė šokti keistai kilnodamas kojas.

– Sustokite! – sušuko Ulras. Jis stovėjo per kelis žingsnius nuo kapinių vartelių, niekas nepastebėjo kaip medžiotojas ten atsidūrė. Sakalininkas užsitaisė arbaletą, tačiau Vikingas uždėjęs ranką ant peties sulaikė nuo tolesnių veiksmų. Žvilgantis Kailis atsistojo ir taip pat užsitaisė arbaletą. Medžiotojai stovintys magiškame rate pasuko galvas, tačiau iš savo vietų pabijojo pajudėti. Bulvėnas toliau tęsė savo giesmę nekreipdamas dėmesio į aplinką.
Kelias minutes burtininkas giedojo, o visi kiti stebėjo nesiimdami jokių veiksmų. Ant žemės nupieštas ratas bei magiški ženklai jame nušvito violetine spalva. Bulvėnas pliaukštelėjo delnais ir virš rato ėmė kristi mėlynas sniegas, kuris tuoj pat pranykdavo pasiekęs žemę. Baigęs dainuoti burtininkas atsisuko į trukdytoją.
– Jums nepavyks, – pareiškė Ulras.
– Ką tu nematai? Tai jau vyksta, – nusistebėjo burtininkas.
– Dar nevėlu viską nutraukti ir pasitraukti, kol niekas nenukentėjo.
– Pasitraukti? Nuo sėkmės? Mėgsti humorą?
– Tu burtininkas. Tu mokeisi magijos ne vienerius metus. O visi kiti tik paprasti medžiotojai. Ar jie žino apie šalutinį magijos poveikį? Ar jie sugebės susidoroti su tuo poveikiu?
– Koks dar magijos šalutinis poveikis? – sunerimo vienas medžiotojas.
– Apakimas, nuolatos džiūstanti burna, plaukų nukritimas, plaštakų ar pėdų nejautimas, – ėmė vardinti Ulras.
– Ar jis sako tiesą? – sunerimo dar vienas medžiotojas.
– Šalutinis magijos poveikis pasireiškia tik ritualui nepavykus, – pabandė nuraminti burtininkas. – O mums nepavykti negali.
– Aš tuomet dabar pasitraukiu, – pareiškė antrasis medžiotojas.
– Jeigu dabar pasitraukti – apaksi, – pagrasino burtininkas. – Negalima išeiti iš rato, kol ritualas nebus baigtas.
– Jeigu aš esu vampyras, tai ar jums tikrai reikia kažkokio burtininko pagalbos? – metė paskutinį kozirį Ulras.
– Bulvėnas mums viską papasakojo, – pasakė pirmas medžiotojas. – Tu esi burtininkas ir gali keisti savo išvaizdą.
„Kokios iškrypusios fantazijos kūrinys yra burtininkas vampyras?“ – pasibjaurėjo Ulras.
Sakalininkas nusimetė nuo peties Vikingo ranką ir patraukė link vartelių. Ulras pamatęs judantį Tovaldą su arbaletu, pasileido bėgti nuo kapinių link miško.
Žvilgantis Kailis pakėlė arbaletą ir šovė. Strėlė išlėkė iš arbaleto pralėkė pro kapinių tvoros ornamentą jo net neliesdama, perskrido kapines ir įstrigo nedideliame plyšyje tarp vartelių ir tvoros. Sakalininkas pribėgo prie vartelių pastūmė juos, tačiau užstrigusi strėlė neleido varteliams atsidaryti. Medžiotojas pažvelgė į viršų ir pamatęs smaigalius puošiančius tvoros viršų minties perlipti tvorą atsisakė. Pabėgęs kiek į šoną, kad atsidurtų tiesiai Ulrui už nugaros Sakalininkas atrėmė arbaletą į tvorą, prisitaikė ir šovė. Iš žemės išlindo Gedeono rankos ir truktelėję Ulrui už kojų jį pargriovė. Strėlė išlėkė iš arbaleto, pralėkė tiesiai virš Ulro galvos ir nukrito gerokai toliau pievoje.
Tovaldas riebiai nusikeikė ir apsisuko norėdamas „padėkoti“ Žvilgančiam Kailiui, tačiau šio medžiotojo ankstesnėje vietoje taip pat nebebuvo.
Vikingas priėjęs prie vartelių susirūpinusiu veidu juo stumtelėjo, tačiau varteliai nenorėjo judėti iš savo vietos.
Tuo tarpu Bulvėnas užgiedojo antrą giesmę, mėlynas sniegas nustojo kristi, o violetinis ratas įgavo vis ryškesnę spalvą, jo kontūras darėsi vis storesnis ir net gi iš žemės po truputi ėmė stiebtis į viršų.
Atliekant trečią dainą iš žemės išlindo oranžinė neįtikėtino ilgio ranka stvėrė burtininką už apykaklės ir truktelėjo žemyn. Bulvėno galva trenkėsi į antkapį ir jis prarado sąmonę. Medžiotojai išsigandę iššoko iš rato į visas puses, o tuomet pasileido link vartelių, kurie net ir užgriuvus tokiai masei nenorėjo atsidaryti. Galiausiai medžiotojų bendromis pastangomis varteliai atsidarė ir šie pabiro po pievą dairydamiesi į visas puses ar jų kas nors nesiveja, tačiau vytis nebuvo kam.
– Sakyčiau tai buvo nusivylimas, – pareiškė Sakalininkas Vikingui, kai kapinėse jie liko tik dviese neskaitant besąmonės gulinčio burtininko.
– Tai nebėgsi medžioti Ulro? – paklausė Tovaldas.
– Ne. O kam? Aš tik norėjau pamatyti, kas bus įvykdžius prisikėlimo ritualą. Einam į smuklę išgersim alaus.
Vizbaras viena ranka pakėlė negyvą burtininką ir užsimetė jį ant peties lyg skudurą. Du medžiotojai ramiai nužingsniavo link smuklės.

*****

Ulras keturiomis šliaužė nuo kapinių ir tik pasiekęs mišką pasijuto saugus. Tuomet atsistojo ir kartas nuo karto dairydamasis atgal nužingsniavo link ąžuolo. Ten jo jau laukė giltinė ir nemirėlis.
– Kaip viskas baigėsi? – pasiteiravo medžiotojas.
– Negerai, – atsakė Gedeonas. – Kažkas atsitiko ir Vikingas išsinešė burtininką be sąmonės.
– Kažkas?! – pasipiktino vaikinas. – Kaip tai kažkas?!
– Nu jau persiprašau jūsų didenybe, bet stebėti kas vyksta iš kurmiarausio nėra pati geriausia vieta…
– Ritualas pritraukė Astedo sielą, – įsiterpė Helė. – Nedaug trūko ir jis būtų užvaldęs burtininko kūną.
– Bet neužvaldė?
– Ne, greičiausiai suveikė koks nors kapinių apsaugos burtažodis.
– Tai reiškia, kad ritualas liko neužbaigtas ir ratas liko neuždarytas? Mums tereikia palikti tą sielą klajoti ir joks prikėlimo ritualas negalės būti įvykdytas, – nusišypsojo Ulras, Helė susiraukė, todėl vaikinas paskubėjo pridurti. – Gerai, mes padėsim tau pagauti tą sielą ir sugalvosim kitą būdą kaip išvengti prikėlimo ritualo.
– Puiku, – apsidžiaugė giltinė. – Kaip suprantu tu jau išsiaiškinai, kaip matyti sielas, o jinai kaip tik dabar yra kapinėse.
– Šiandien aš tikrai daugiau prie kapinių nesiartinsiu, – paprieštaravo medžiotojas. – Ten gali būti kokia nors pasala surengta.
Giltinė susiraukė ir dingo.
Nemirėlis ėmė kurstyti lauželį:
– Tu biški per grubus. Mes pažįstami jau ilgą laiką, tai galim taip pasakyti, o jinai dar ims ir įsižeis. Tu tikrai nenori patekti į blogąją giltinės pusę.
– Bet aš nieko tokio nepasakiau… – paprieštaravo Ulras. – Gerai, kai jūs abu nemirtingi… O kaip man su savo vienu gyvenimu?
– Aaaa… tik nereikia čia. Kai kitą kartą giltinė pasirodys tu suvyriškėsi ir mes abu nueisim išspręsti jos problemą.
– Ta prasme aš nueisiu išspręsiu problema? – susiraukė vaikinas.
– Atrodai kaip surūgęs pienas, – pastebėjo Gedeonas. – Tuoj užvirsiu vandenį ir pagaminsiu giliukų kavos, gal tuomet nuotaika pasitaisys.