Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (22 dalis) 1

by


2015-02-02

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis, Devyniolikta dalis, Dvidešimta dalis, Dvidešimt pirma

Pasėdėjęs smuklėje iki vidudienio ir persimetęs vienu kitu žodžiu su kitais vampyrų medžiotojais Ulras galiausiai patraukė į dvarą. Razma kaip visuomet atrodė apsimiegojęs.
– Jūs buvote teisus, – pasveikino medžiotojas dvaro savininką. – Burtininkas bandė įkalbėti medžiotojus prisidėti prie prikėlimo ritualo.
– Mat kaip.
– Tačiau medžiotojai buvo protingesni ir atmetė tą pasiūlymą.
– Nejaugi?

– Jūs nuvertinate medžiotojus.
– Ne, – paprieštaravo Akula tėvišku balsu. – Aš manau, jog įvertinu juos labai tiksliai. Jeigu nori turėti ąžuolą, į žemę turi užkasti giliuką – sėklą. Pirmą kartą žmonės išgirdę apie naujovę visuomet pasipriešina, tačiau antrą kartą jį išklausys.
– Ne, pone, nemanau, kad bus antras kartas.
– Tu geriau pasistenk, kad to karto nebūtų. Bet greičiausiai čia atėjai ne tam, kad paglostytum mano ego pranešdamas, jog aš teisus?
– Norėčiau apsilankyti jūsų bibliotekoje.
– Kokiu klausimu? Ką ten tikitės rasti?
– Norėčiau pasiskaityti apie vaiduoklius ir sielas.
– Ar kartais tu pats nesiruošti prikelti burtininko? – pasitikslino bajoras.
– Ne, tikrai ne, – patikino Ulras. – Bet norėčiau būti pasiruošęs blogiausiam.
– Suprantama, eime.
Vyrai rūmų koridoriais patraukė į biblioteką. Bibliotekoje stovėjo tris sekcijos. Dvi iš jų buvo pilnos knygų odiniais viršeliais, trečioji – tvarkingai sudėtų popierinių ritinių. Be lentynų bibliotekoje taip pat įsikūrė židinys, nedidelis staliukas, vienas didelis minkštas fotelis bei kopėčios.
– Aš niekada nebūčiau pagalvojęs, kad žmogus gali turėti tiek daug knygų, – nusistebėjo medžiotojas.
– Tai visos mano giminės kolekcija, – paaiškino Razma. – Knygos buvo sukauptos per šimtmečius.
Bajoras pasiėmė kopėčias pasinešė iki sekcijos vidurio užlipęs jomis kelis laiptelius iš vienos lentynos ištraukė knygą ir padavė ją medžiotojui. Knyga vadinosi „Mirusiųjų prikėlimo ritualai ir kitos nederamos apeigos“. Šeimininkas persinešė kopėčias į kitą vietą ir ištraukė antrą knygą „Traktatas apie gyvenimą žmogaus ir nutikimus jam pasibaigus“. Trečioji knyga vadinosi „Vaiduokliai, sielos ir kiti nematomi padarai įtakojantys žmogaus gyvenimą“. Tačiau medžiotojo dėmesį labiausiai patraukė ketvirtoji knyga: „Oro magija: pirmi metai“.
– Aš maniau, kad tokias knygas turi tik vienuolynai, – nustebęs pareiškė Ulras.
– Knyga, tai tik purvino popieriaus rinkinys, tam kuris nežino kaip ja pasinaudoti, – atsakė Razma. – Jinai nenauja, greičiausiai vienas iš mano protėvių nupirko iš kokio nors keliautojo. Kai žmogus alkanas, knyga niekuo nepadės, jam reikia maisto. Greičiausiai buvo tokia situacija. Dabar aš keliausi prie savo reikalų, jeigu reikės ko nors, skambink varpeliu, ateis tarnas.
Ulras įsitaisė fotelyje su „Oro magija: pirmi metai“ ir perskaitė pirmuosius žodžius: Oras – tai gyvenimas. Oras – tai gyvybė. Nėra gyvybės ten, kur nėra oro. Vaikinas prisiminė, kai studijuodamas ugnies magiją šventykloje, perskaitė atitinkamos knygos pirmuosius žodžius: Ugnis – tai gyvenimas. Ugnis – tai gyvybė. Ugnis – tai kaita ir šiluma. Ar Vandens magijos atitinkama knyga irgi prasidėjo žodžiais, jog vanduo – tai gyvenimas?
Knygos labai įtraukė vaikiną ir jis nepastebėjo kaip bėgo laikas. Medžiotojas skaitė viską iš eilės stengdamasis įsiminti ir galvodamas kaip galėtų padėti giltinei.
Atsidarė durys į biblioteką įėjo tarnas:
– Sakykite, ar nakvosite dvare?
Medžiotojas apsidairė – bibliotekoje nebuvo langų:
– O kiek valandų?
– Aštuonios vakaro.
Ulro skrandis pranešė, jog tarnas tikrai nemeluoja. Jis buvo taip įsigilinęs į knygas, kad net nepastebėjo kaip prabėgo laikas.
– Ne, man jau laikas eiti, – pareiškė medžiotojas ir tarnui nematant įsidėjo oro magijos knygą į kišenę.

*****

Kai Ulras įžengė į smuklę, ši jau smagiai šurmuliavo. Medžiotojai mėgavosi gėrimais ir patiekalais, tačiau vietos prie stalo šalia Vikingo jaunuoliui atsirado.
– Kas naujo? – pasiteiravo Ulras.
Vizbaras nusivalė riebaluotas lūpas į savo marškinių rankovę:
– Kaip visada…
– Žuvo dar vienas medžiotojas?
– Aš turbūt užsikrėčiau cinizmu nuo tavęs, bet… Taip. Niekas nieko nematė. Nieko naujo.
– Tačiau nei vienas medžiotojas, nenusprendė visko mesti ir važiuoti kitur?
– Kur tu matei medžiotoją, kuris atsisakytų nemokamo alaus?
– Aš visuomet galvojau, jog medžiotojas – tai žmogus, kuris sugeba valdyti ginklą, o ne bokalą, – šyptelėjo Ulras.
– Dievas davė dvi rankas: vieną – ginklui, kitą – bokalui.
Iš antro aukšto nusileido burtininkas ir prisėdo prie medžiotojų staliuko:
– Girdėjau dar vienas medžiotojas žuvo?
– Man labai įtartina, kaip tu galėjai girdėti būdamas antrame aukšte, – pabandė prisikabinti Ulras, tačiau jo pastabą visi praignoravo.
– Taip, – atsakė liūdnu balsu Vikingas. – Dar vienas kolega.
– Gal vertėtų pastatyti kokį akmenį su vardais medžiotojų atminimui, – pasiūlė Bulvėnas.
– Iš tiesų, reikėtų įtikinti medžioti poromis, nes be prasmių mirčių jau gana, – pareiškė Ulras.
– Juk mes jau siūlėm, – nesutiko Vizbaras. – Mes nieko negalim padaryti, jeigu ego didesnis už smegenis.
– Galim kartoti, kol jie supras… – atsiduso Ulras.
Šalia sėdėjęs burtininkas kilstelėjęs bokalą aukštyn iš visų jėgų trenkė jį į stalą, bokalas sudužo. Minia esanti smuklėje nuščiuvo ir sužiuro į Bulvėną.
– Už bokalą aš sumokėsiu, – tarė burtininkas ir užsiropštė ant stalo. – Gerbiamieji medžiotojai, vėl žuvo jūsų kolega. Aš…
– Mes vis dar nenorim dalinti prizo į dešimt dalių, – šūktelėjo balsas iš salės.
– Aš galvojau, – tęsė savo kalbą Bulvėnas. – Jūs esate patys geriausi vampyrų medžiotojai, bet jums nesiseka. Kodėl? Galbūt todėl, kad jūsų jėgos nelygios? Galbūt todėl, kad jūs medžiojate visai ne vampyrą, o magišką būtybę. Galbūt jūs medžiojate juodąjį burtininką? Tokiu atveju ar nereiktų jums jėgų suvienyti su burtininku, kad šansus persvertumėte į savo pusę?
– Po šimts pypkių, ką tu darai? – Ulras pabandė nutempti burtininkas nuo stalo, bet jam nepavyko.
Salė ėmė šurmuliuoti.
– O gal, – riktelėjo ant visos salės Bulvėnas. – Jūs medžiojate vampyrą. Bet tas vampyras yra vienas iš jūsų. Tas vampyras apsimeta vampyrų medžiotoju, todėl žino viską ką jus planuojate ir sugeba užbėgti jums už akių.
Medžiotojai įtariai susižvalgė. Kiekvienas buvo tikras, kad jis pats nėra vampyras, bet ką gali žinoti, ką iš tiesų slepia žmogus sėdintis šalia.
– Galbūt vampyru yra tas medžiotojas, kuris labiausiai nenori, kad vampyras būtų pagautas? Galbūt tas medžiotojas, kuris trukdo laisvai kalbėti paprastiems žmonės, tokiems kaip aš? – uždavė klausimus burtininkas, tačiau auditorija jo užuominų nesuprato.
Į pagalbą Bulvėnui atėjo Sakalininkas:
– Ulras savo vežime vežiojasi karstą. Ulrai, kam tau karstas, jeigu tu nesi vampyras?
– Aš galiu viską paaiškinti, – tarė Ulras atsistodamas, bet tuoj pat suprato, jog paaiškinti nieko negalės.
Skadi pakilo nuo šeimininko peties ir sparnais užvažiavo artimiausiam vampyrų medžiotojui per akis, antram snapu kirto į kaktą, trečiam vėl sparnais pataikė į akis. Vyrai pašoko iš savo vietų norėdami sugauti paukštį, tačiau vietoj to, tik trenkė savo kolegoms į šonus. Smuklėje sužvango ginklai.
Ulras pasinaudodamas sumaištimi keturiomis išrėpliojo lauk iš smuklės ir pasileido kiek kojos neša į mišką. Paprastai medžiotojas traukdavo keliu, bet dabar pasileido tiesiai per laukus. Buvo labai svarbu pabėgti per šūvio atstumą, gauti strėlę į nugarą tikrai ne didvyrio mirtis. Ulrui šį kartą pasisekė, bent jau tuo, kad nusileidusi saulė ir tamsa žaidė jo pusėje.
Skadi įsitikinusi, kad sukėlė pakankamai sumaišties, laiptais užskrido į antrą aukštą ir radusi atdarą langą išskrido lauk.
Burtininkas pagriebė dar vieną bokalą ir trenkė į stalą, tačiau šį kartą dūžtančių indų garsas neatkreipė niekieno dėmesio.
– Sėst! – užstaugė Bulvėnas kiek tik leido jo gerklė. Muštynės smuklėje akimirksniu nurimo. Medžiotojai apsižvalgė ir pastebėję, kad smuklėje nebėra Ulro, visi išvirto lauk pro duris, tačiau ir kieme jo nesimatė. Ulras spėjo nubėgti pakankamai, kad tamsa jį sulietų su kitais aplinkos objektais ir neleistų lengvai pastebėti.
Burtininkas nulipo nuo stalo ir pažvelgė į vienintelį smuklėje likusį medžiotoją – Vikingą, kuris kol vyko sumaištis smuklėje ramiai sau pavalgė.
– O tu neisi medžioti vampyro? – pasiteiravo Bulvėnas.
– Žinoma eisiu, – atsakė Vizbaras ir užsimojęs iš visų jėgų smogė burtininkui į veidą. Bulvėnas nuskrido kelis metus ir trenkęsis galva į sieną išsijungė.
– Labiau nei vampyrų nekenčiu žiurkių, – pasakė Vikingas ir išėjo iš smuklės.

*****

Ulras įbėgęs į mišką atsirėmė į medį bandymas atsikvėpti ir surikiuoti savo mintis. Magijos dėka jis turėjo pranašumą: jis galėjo matyti tamsoje. Aišku, tai neprilygo matymui diena, bet jis vis tiek matė geriau nei jo priešininkai. Kiti medžiotojai norėdami ką nors matyti miške, turės atsinešti žibalines lempas, kurios iš duos jų buvimo vietą. Šią naktį vaikinas turėtų išgyventi, o tuomet galės pasvarstyti kaip atvesti medžiotojus į protą ir įtikinti, jog jis nėra vampyras.
Iš žemės išlindo nemirėlio galva:
– Nuo ko bėgi?
– Nuo medžiotojų.
– Atleisk, man rodos aš neišgirdau, ką pasakei?
– Nuo medžiotojų! – užriko susinervinęs Ulras. – Nemalk šūdo, tavo ausis yra mano lietpalčio kišenėje, tu juk viską puikiai girdėjai.
Iš žemės išlindo Gedeono rankos:
– Lipk ir paskubėk, kol tavo šauksmas nepriviliojo čia visų medžiotojų.
– Tu šiknius.
Vaikinas užkėlė savo kojas ant nemirėlio rankų ir šios nunešė medžiotoją per mišką tokiu greičiu, kokiu jis pats būtų bijojęs judėti. Prie Didžiojo ąžuolo Gedeonas išlindo iš žemės visu ūgiu ir kilstelėjo Ulrą aukštyn link apatinių medžio šakų. Medžiotojas nieko nelaukdamas ėmė kopti į ąžuolo viršūnę. Įlipęs taip aukštai, kad aukščiau lipti būtų pavojinga, pabandė patogiai įsitaisyti ant šakos. Ant gretimos šakos atsirado giltinė:
– Kadangi nėra tavo paukščio, tai pagalvojau palaikysiu kompaniją.
– Ar Skadi gyva? Ar jai viskas gerai? – susirūpino Ulras.
– Jinai gyva, bent jau kol kas, todėl turbūt viskas gerai. Tavo vietoje aš prisiriščiau.
Medžiotojas kišenėje susirado virvės galą ir prisitvirtino prie medžio kamieno. Miegoti medyje ne pati geriausia idėja, bet virvė bent jau turėtų neleisti jam nukristi žemyn.
– Tai ko prisidirbai? – pasmalsavo Helė.
– Mane pakišo, – atsiduso Ulras. – Medžiotojai mano, kad aš vampyras…
– Čia tai įdomus, gyvenimo posūkis. Niekada negalvojau, kad teks tavo sielą taip greitai palydėti į dangų, – krizeno giltinė. – Kadangi mes esam pažįstami, ko pageidautum paskutinei kelionei?
– Aš nesiruošiu mirti, – ryžtingai atsakė vaikinas. – Man tik reikia kažkaip…. sugalvoti… įrodyti, jog aš nesu vampyras… Nueiti į smuklę apsikabinus visą kūną česnakais…
– Ša! – nukirto Helė medžiotojo svaičiojimus.
Ulras užsičiaupė, juk su giltine niekas nesiginčija.
Po kelių minučių apačioje praslinko medžiotojų būrys atstatęs kardus į visas puses. Ulras pagalvojo, kad į tokį tankų būrį, sugebėtų pataikyti, net ir aklas lankininkas. Po dar kelių minučių gerokai lėčiau atėjo Vikingas, Ulras jį pažino iš išskirtinai stambios figūros. Priešingai nei anksčiau ėjęs būrys Vizbaras nesinešė su savimi žibinto, bet kažkaip sugebėjo orientuotis tamsoje. Medžiotojas sustojo apsidairė. Pritūpęs pažvelgė į žemę. Beliko tik, kad dar pauostytų, visai kaip tikras pėdsekys šuo. Vikingą pasivijo dar vienas medžiotojas – Žvilgantis Kailis, jo kaukė kartas nuo karto suspindėdavo pasigavusi pro medžių šakas prasiveržusius mėnulio spindulius. Žvilgantis Kailis apsidairė į šonus, o tuomet pažvelgė į viršų. Ulro širdis akimirkai sustojo: rodės Žvilgantis Kailis pažvelgė tiesiai jam į akis. Bet to būti negalėjo, juk žmonės mato prastai tamsoje… Tačiau Žvilgantis Kailis niekada nesirodė smuklėje… Vadinasi jis galėjo maitintis valstiečių morkomis, vadinasi jis galėjo matyti tamsoje. Tą įtarimą dar labiau patvirtino, kaip užtikrintai Žvilgantis Kailis judėjo palyginus su Vikingu taip pat neturinčiu žibinto.
„Man šakės“, – pamanė Ulras, šaltas prakaitas bėgo jo kakta.
Žvilgantis Kailis paplekšnojo draugiškai Vikingui per petį ir jie apie kažką pasikalbėję (kalbėjo per daug tyliai, kad Ulras išgirstų) pajudėjo pirmyn. Medyje sėdintis medžiotojas lengviau atsipūtė.
Naktis rodės ilga ir nerami. Nuo mažiausio garso Ulras tuoj pat pabusdavo ir įsitempdavo, tačiau medžiotojai vieną kartą praėję pro ąžuolą daugiau prie jo negrįžo.
Patekėjus saulei Ulras atsargiai nulipo iš medžio:
– Kaip manai: dabar saugu?
Gedeonas kepė blynus:
– Žinoma. Medžiotojai ieškojo tavęs visą naktį, tai dabar miega kaip kūdikiai.
– Tu juk žinai, kad kūdikiai miega labai neramiai ir pabunda nuo mažiausio triukšmo?
– Visai kaip geri vampyrų medžiotojai. Nuo įtartinų garsų nepabunda tik negyvi vampyrų medžiotojai.
– Man reikia sugalvoti kaip įtikinti medžiotojus, kad aš nesu vampyras.
– Nieko gero nesugalvosi tuščiu skrandžiu, – pareiškė nemirėlis.
Vaikinas pažvelgė į tai ką daro jo draugas:
– Vėl apvogei valstiečius?
– Saujos miltų niekas turėdamas visą maišą, tikrai nepasiges.
– Tau juk nebūtina valgyti…
– Čia dėl tavęs, – paaiškino Gedeonas. – Man nereikia, už tai tau reikia.
Ulras sutriko:
– Ačiū… aš nežinau… ar turėčiau, vis dėl to tai valstiečių…
– Kas yra blogiau ar kad dingo sauja miltų ar visą likusi gyvenimą bijoti vampyro?
– Gerai, duok…
Pavalgęs Ulras išsitraukė knygą ir ėmė skaityti.
– Tu negali imti iš valstiečių, bet nematai problemos vogti iš bajoro? – nustebo Gedeonas
– Aš pasiskolinau, kai perskaitysiu gražinsiu.
– Aš vis tiek nematau skirtumo, – paprieštaravo nemirėlis.
– Tai darau vardan draugų. Surasiu teisingą burtažodį, kad galėtume padėti Helei ir grąžinsiu.
Knygos skaitymas užtruko gerą pusdienį.
Galiausiai medžiotojas užvertė knygą ir tarė:
– Man rodos aš supratau.
– Šaunu, – atsakė Gedeonas. – Einam pagauti pabėgusią sielą.
Kaip tik tuo momentu atsirado giltinė:
– Aš nenoriu kištis į žmonių reikalus, bet, man rodos, jūs turite didelę bėdą kapinėse.
Nemirėlis tuoj pat prasmego į žemę ir grįžo minutės:
– Kad jį kur velniai nujotų. Burtininkas ruošiasi prikėlimo ritualui. Greičiau bėk į kapines, gal tau pavyks juos atvesti į protą.


Comments

  1. […] Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis, Devyniolikta dalis, Dvidešimta dalis, Dvidešimt pirma, Dvidešimt antra Dvidešimt trečia Dvidešimt […]