Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (21 dalis) 1

by


2015-01-26

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis, Devyniolikta dalis, Dvidešimta dalis

Artėjant saulei link laidos medžiotojai triukšmingai rinkosi smuklėje, užkandžiavo, gėrė, diskutavo. Ulras sėdėjo prie vieno stalo su Vikingu ir studijavo žemėlapį.
– Kodėl tu uždėjęs žymę ant smuklės? – pasiteiravo Vizbaras. – Ar čia kas nors žuvo?
– Taip, vienas burtininkas, – atsakė vaikinas.
– Hm… negerai, tik niekam nesakyk apie tą žūtį.
– Kodėl? – nustebo Ulras.
– Čia medžiotojai laiko savo daiktus, čia jie miega, čia jie jaučiasi saugūs. Tu įsivaizduoji kas bus, jeigu net čia jie negalės jaustis saugūs?

Vaikinas gūžtelėjo pečiais:
– Vampyrų medžiotojas neturėtų niekada atsipalaiduoti. Jeigu būsi pavargęs ar apsnūdęs, jeigu nesiklausysi įdėmiai, ar net ne laiku nusisuksi… Viskas tau šakės. Dabar, kai žuvo burtininkas, tai turėtų būti tarsi palengvėjimas žinant, kad vampyras tikslingai nesitaiko tik į medžiotojus, nors… – Ulras neužbaigė sakinio. Nors ir žuvo vienas burtininkas, tačiau vis tiek galima buvo nubrėžti akivaizdžią ribą tarp žuvusiųjų ir gyvųjų. Vampyras taikėsi į pašaliečius ir kol kas nepalietė nei vieno vietinio. Tai atsitiktinumas ar taisyklė?
Kol medžiotojai tylėjo iš antro aukšto nusileido burtininkas ir prisėdo prie jų stalo.
– Tu tikrai buvai teisus, Ulrai, medžiotojai renkasi smuklėje vakare, – pareiškė Bulvinis, tačiau atsakymo nesulaukė.
– Ką tu norėjai ten pasakyti? – pasiteiravo Vizbaras.
– Ar kada nors galvojai, kodėl vieninteliai išgyvenę vampyro užpuolimą esame mes ir niekas daugiau? – pagaliau vėl prabilo vaikinas.
– Neea… – nutęsė Aidenietis. – Todėl kad turime geriausius kovos įgūdžius?
– Ne, todėl kad mes buvome dviese. Visi žuvę buvo po vieną, todėl neturėjo kas pridengtų jų užnugarį.
– Tu nori pasakyti, jog reikia visiems vampyrų medžiotojams susirasti porininkus?
– Taip, jeigu jie nori išgyventi, bet jie niekada to daryti nesutiks, nes įpratę dirbti po vieną. Be to reikės dalintis premiją. Be to sunku pasitikėti žmogumi su kuriuo anksčiau nedirbai. O jei vampyras vienas iš medžiotojų?
– Kaip tau tokia mintis atėjo į galvą? – pasibaisėjo Vikingas.
– Aš tiesiog neatmetu visų variantų.
– Negalvok apie tokius dalykus. Mes vis dėl to privalome pasiūlyti medžiotojams dirbti poromis, net jeigu jie nesutiks.
– Jei manai, kad reikia, – pasakė Ulras ir išsitraukęs iš lietpalčio du peilius trenkė vieną per kitą. Smuklės minia išgirdusi metalo žvangesį akimirksniu nutilo, o rankas nuo alaus bokalų perkėlė ant ginklų ir sužiuro triukšmo pusėn.
Vizbaras iš pradžių sutriko, bet rankos mostais paragintas jaunuolio atsistojo:
– Kolegos, jūs tikriausiai jau girdėjote, jog šiandien žuvo dar vienas medžiotojas. Mes diskutuodami prie šito stalo atkreipėme dėmesį, jog visuomet žūsta tie, kas medžioja po vieną. Aš suprantu, jog daugeliui, tai eina prieš jų principus, taisykles, įpročius, bet galbūt medžioti su kažkuo kitu, šiuo atveju reiškia išgyventi ir pagauti tą, kuris nuskriaudė mūsų kolegas.
– Mes sugebėsim patys pasirūpinti savimi, – riktelėjo kažkas iš salės.
– Aš tik norėjau atkreipti jūsų dėmesį. Niekas tikrai neprivers jūsų elgtis taip kaip nenorite. Tačiau pamąstykite apie tai, – Aidenietis atsisėdo susiraukiusiu veidu.
Tuomet iš savo vietos pašoko burtininkas, kad geriau būtų matomas net užsilipo ant suoliuko:
– Gerbiamieji ponai,
– Mes jokie ne ponai, – pasakė balsas iš salės ir visi smagiai nusikvatojo.
– Medžiotojai, aš matau jūsų pastangas ir jūsų kolegų mirtis. Tai yra nelygi kova, bet aš manau, jog žinau kaip ją išlyginti ir persverti jūsų naudai. Man reikėtų devynių savanorių.
– Kam? Ką tu ruošiesi daryti? Kodėl tiek daug? – pasipylė klausimai iš salės.
– Daugelis iš jūsų turbūt lankėsi netoliese esančiose kapinėse. Tačiau tai nepaprastos kapinės, jose yra palaidotas burtininkas. Mes kartu galim prikelti burtininką ir jis atliktų visą darbą už jus.
– Kodėl mes turėtume norėti dalintis pinigus net į dešimt dalių? – paklausė balsas iš salės.
– Tik į devynias. Aš negaliu žiūrėti, kaip žmonės žūsta ir siūlau savo pagalbą nemokamai. Bet kuris iš jūsų gali būti tas kuris žus šiąnakt ar rytoj arba turėti garantuotą vieną devintąją premijos… – savo pardavimo kalbos Bulvėnas nebaigė, nes Ulras jį nutempė žemyn.
– Ką tu po biesais čia siūlai? – pasipiktino vaikinas.
– Prikelti medžiotoją, kad už jus sugautų vampyrą, – nė kiek nesutrikęs atsakė burtininkas.
– Tu juk sakei, jog to daryti negalima!
– Ne, aš sakiau, jog burtininkas neturi patekti į blogas rankas, tačiau šiuo atveju juk tai kilnus tikslas.
Kalbėtojams atsisėdus smuklėje vėl įsivyravo šurmulys, medžiotojai aktyviai diskutavo su kolegomis apie tai ką tik išgirdo, kilnojo alaus bokalus ir užkandžiavo. O po poros valandų vieni patraukė į medžioklę, kiti į antrą aukštą miegoti. Tuo tarpu Ulras labai susiraukusiu veidu žingsniavo link ąžuolo. Tačiau nepriėjus tikslo medžiotojas sunerimo. Priekyje jis pamatė šviesas, tarsi dvi žibalines lempas. Ar medžiotojai paklausė patarimo medžioti po du? Ir kodėl jie įsikūrė visai šalia ąžuolo link kurio traukė Ulras. O gal tai buvo ne medžiotojai? Vaikinas išsitraukė ginklus: į vieną ranką paėmė goloką, į kitą arbaletą.
Netrukus šviesos dingo. Ar tai reiškė, jog tie kas ten buvo nuėjo kitur? Ar galbūt tik užgesino žibintus ir laukė pasaloje?
Ulras pasiekė ąžuolą, Gedeonas sėdėjo ant rasto užsimerkęs su apgriaužta morka rankoje.
– Gedeonai, – atsargiai paklausė medžiotojas. – Tu čia vienas?
Nemirėlis atsimerkė ir jo akys nušvito kaip žibalinės lempos.
– Kad tave kur mėšlo vabalų tėvynė. Ką vėl iškrėtei? – pasipiktino Ulras.
– Kodėl iš karto iškrėčiau? Kur tavo pozityvumas? – nesutiko Gedeonas. – Atlikau mokslinį eksperimentą.
– Ane? – nepatikėjo vaikinas. – Ir ką tokio moksliško tu padarei?
– Tu turbūt niekada nepastebėjai, jog kas porą dienų į smuklę atvažiuoja du ar trys didžiuliai vežimai su maistu. Jūs vampyrų medžiotojai daug maisto suvartojate. Man kilo klausimas, kodėl tie vežimai važiuoja iš neaišku kokio tolio, jei bajoras čia turi pilną valstiečių ir derliaus?
– Ir todėl tu pavogei morką?
– Būk pozityvus, pasiskolinau. Norėtum sužinoti kokie mano tyrimo rezultatai?
– O taip, – atsiduso medžiotojas. – Labai nekantrauju.
– Mano akys pradėjo šviesti suvalgius šitą morką. Čia turbūt reakcija į tai, kad aš esu nemirėlis. Tu norėdamas vaikščioti naktį tamsoje naudoji burtažodį, manau, jog valstiečiams gerai matyti nereikia jokio burtažodžio užtenka suvalgyti vieną morką ir jau gali drąsiai eiti kur nori. Jeigu morka gali pagerinti regėjimą naktį, įsivaizduok ką gali padaryti burokas?
– Tikiuosi tu nebandysi patikrinti?
– Gerai, nebandysiu, – nusiminęs sutiko nemirėlis.
Ulras susimąstė:
– Tu nori pasakyti, jog visos bajoro laukuose užaugintos daržovės ir vaisiai… Greičiausiai ir gyvūnai yra paveikti magijos. Ir jeigu valstiečiai suvalgo vieną buroką, tai jų kraujas gali būti nuodingas vampyrui… Tai puikiausiai paaiškintų, kodėl vampyras nepuola valstiečių… Tačiau iš kur jis tokį dalyką galėjo žinoti? Ir kodėl žinodamas pasiliko čia, o ne keliavo kitur, tarkim į vikonto valdas?
– Atsakymų aš nežinau, bet vienu eksperimentu per dieną, mes priartėsime prie tiesos.
Atsirado giltinė:
– Mes turim problemą.
– Mes? – nustebo draugai.
– Na, gerai – aš, – pasitikslino Helė. – Astedo siela nenukeliavo į dangų.
– Man buvo labai įdomu sužinoti, kas atsitinka su žuvusiais, kai giltinė yra trūkusi, – pareiškė Ulras.
– Geriausiu atveju jis taps vaiduokliu ir gąsdins vietinius, blogiausiu pamėgins užimti kieno nors kito kūną.
– Ir tu negali jo nutempti ten kur reikia?
– Ne. Tam reikia pačios sielos sutikimo.
– Ar tą reikia padaryti iš karto žmogui mirus?
– Ne, žmogui mirus lengviausia įkalbėti sielą sekti paskui. Tačiau virtimas vaiduokliu gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki metų, nebent pasitaikytų proga užimti kokį nors kūną…
– Supratau… viskas darosi komplikuota. Mes tau padėsim, bet tikrai neieškosime tavo vaiduoklio naktį, – pažadėjo medžiotojas.

*****

Giltinė norėjo kiek galima greičiau išspręsti jos problemą, todėl kompanija patraukė ieškoti sielos vos tik saulė patekėjo. Helės paprasti mirtingieji matyti neturėjo, o va Gedeonas išlįsdavo iš žemės tik kai norėdavo palaikyti pokalbį.
Ežerą pavyko pasiekti be nuotykių, einadami tai vienur tai kitur matė žmonių siluetus, greičiausiai medžiotojai ieškantys vampyro.
Ulras apsidairė. Nedidelės bangelės ežero paviršiumi ritmingai bėgo į krantą atsargiai laižydamos smėlį, kaip vaikas saldainį. Medžių ir krūmų lapeliai tyliai šnarėjo, bet greičiau ne dėl nedidelio vėjelio, bet iš noro pasikalbėti tarpusavyje.
– Kur ta pamesta siela? – pasiteiravo medžiotojas.
– Tiesiai priešais tave, – atsakė giltinė.
Vaikinas pasistengė ką nors įžiūrėti priekyje, tačiau ten nieko nebuvo.
– Tu nematai, – greičiau kaip teiginį, nei klausimą pasakė Helė.
– Ne, – patvirtino medžiotojas. – Gedeonai, o tu matai?
Iš smėlio atsargiai išlindo nemirėlio galva:
– Aišku matau, tik nenoriu išgąsdinti to vargšo.
– Nebijok, jis jau negali gauti infarkto.
– Negerai, negerai, negerai, – ėmė murmėti giltinė. – Tu negali matyti sielos ir nepamatysi, kol jinai netaps vaiduokliu, o tuomet jau bus per vėlu. Kaip aš iš karto to nesupratau! Niekas negali man padėti…
– Viskam yra burtažodis, – Ulras pabandė nuraminti Helę. – Nueisiu pas bajorą ir pažiūrėsiu, kokias knygas jis turi.
– Gal galingo burtininko prikėlimas skamba ne taip ir blogai? – pastebėjo Gedeonas.
– Aš tikiuosi, kad mes vis dar galime išsisukti neįtraukdami į tai, daugiau asmenų.
– Gerai einam pas bajorą, – pareiškė giltinė.
– Ne, – paprieštaravo vaikinas. – Dabar einam pusryčiauti, pas bajorą be dvylikos eiti neverta.


Comments

  1. […] Šešiolikta dalis Septyniolikta dalis Aštuoniolikta dalis Devyniolikta dalis Dvidešimta dalis Dvidešimt pirma Dvidešimt antra Dvidešimt trečia Dvidešimt ketvirta Dvidešimt […]