Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (20 dalis) 0

by


2015-01-22

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis, Devyniolikta dalis

Ulras užkopė į Piemenų kalnelį. Lėja jau sėdėjo žvelgdama į upelį.
– Labas vakaras. Kvar… kvar…
– Labas vakaras, kaip tavo medžioklė? – atsakė mergina.
Vaikinas atsiduso:
– Keletas pastarųjų dienų buvo… – medžiotojas nutilo ieškodamas teisingo žodžio. – Neramios… pilnos nuotykių…
– Kas atsitiko? – susidomėjo Lėja. – Rodos, vampyro dar niekam pagauti nepavyko?
– Aš nužudžiau burtininką.

– Burtininką?
– Taip, prieš keletą dienų į smuklę atvyko keletas burtininkų ir ėmė mane sekti. Tamsu, miške, aš iššoviau…
– Tai normalu, kiekvienas medžiotojas būtų iššovęs. Savisaugos instinktas, ypač po to kai keletas kitų medžiotojų buvo nužudyti… – mergina bandė paguosti medžiotoją.
– Bet aš galėjau… – bandė paprieštarauti Ulras.
– Galėjai būti negyvas? O jeigu tai būtų vampyras, dabar tu būtum negyvas! Ar tai būtų geriau?
– Gal… Žudydamas vampyrus aš nesijaučiu blogai, nes gelbėju žmones. Tačiau burtininkas… jis juk buvo nekaltas…
– Jei žmogus yra kvailas, tai jis jau kaltas, – nurėžė Lėja. – Tik keista, aš nesu niekada girdėjusi, kad burtininkai medžiotų vampyrus.
– Jie ne vampyrų medžioti atvyko.
– Ne?
– Jie atvyko patikrinti nelegalaus magijos naudojimo.
– Ir pasirinko sekti tave? – mergina nusikvatojo.
– Kas?! Kvar… kvar…
– Nieko, tiesiog… Tiesiog, turbūt legenda apie didįjį medžiotoją Ulrą žaidžia prieš tave.
– Taip manai? Kvar… kvar…
– Žinoma, jeigu ne legenda, tai dėl kokios dar priežasties jie pasirinko sekti būtent tave?
– Nežinau. Kvar… kvar…
– Užjaučiu, kad burtininkas žuvo nuo tavo strėlės.
– Viskas buvo nevisai taip, – atsargiai pradėjo pasakoti Ulras. – Aš jį tik sužeidžiau. Su kitų pagalba mes jį parnešėme į smuklę, paguldėme į lovą. Galbūt jis dar būtų gyvenęs. Tačiau mes jį palikome vieną kambaryje ir nuėjome išgerti alaus. Po tokio įvykio tikrai reikėjo išgerti. Ir kol mes buvome apačioje, atskrido vampyras ir išgėrė kraują. Va šita vieta man neduoda ramybės. Aš miške sutikau vampyrą ir net gi esu tikras, kad jį sužeidžiau. Sužeistas vampyras turėtų slėptis ir gydytis savo žaizdas. Tačiau vietoj to jis atskrido į smuklę, kur daugybė žmonių… medžiotojų ir išsiurbė burtininko kraują…
– Galbūt jis turėjo nevaldomą kraujo troškimą? – samprotavo mergina. – Arba galbūt yra du vampyrai?
Medžiotojas pliaukštelėjo delnais:
– Du vampyrai! Kaip aš apie tai nepagalvojau?! Dar vienas dalykas man nedavė ramybės apie kurį niekam nesakiau. Kai pirmą kartą koviausi su juoduoju ir jis bėgo nuo mūsų aš sutikau Žvilgantį kailį ir vakar taip pat sutikau Žvilgantį kailį. Juodasis ir Žvilgantis kailis turi būti abu vampyrai partneriai.
– Aš nemanau, kad Žvilgantis kailis yra vampyras, – paprieštaravo Lėja.
– Bet juk tu pati sakei, jog vampyras gali būti vienas iš medžiotojų.
– Taip. Ne visai. Aš norėjau pasakyti, jog lengviausia būtų gyventi smuklėje tarp kitų medžiotojų ir taip žinoti kur jie visi yra.
– Na… keista, bet aš nesu nei karto matęs Žvilgančio kailio smuklėje, – prisipažino Ulras.
– Be to pagalvok logiškai. Trisdešimt vampyrų medžiotojų medžioja vampyrą ir tu sudaręs jo pėdsakus manai, jog tą sugebi padaryti vienintelis? Ir tau atrodo keista, jog kitas medžiotojas juos surado taip pat? Ar tu neturėtum kelti priešingo klausimo: kodėl jų nepastebėjo kiti?
Galbūt Žvilgantis kailis yra geresnis medžiotojas už tave ir pavydas tau trukdo objektyviai vertinti situaciją?

*****

Gurgiantis pilvas Ulrui pranešė, kad laikas pusryčiauti, todėl medžiotojas patraukė smuklės link. Jį bežingsniuojantį iš nugaros jį prisivijo dviratininkas.
– Labas rytas, medžiotojau, – pasisveikino Liucijus.
– Labas rytas, daktare, kur taip anksti traukiate?
– Prie ežero, dar viena medžiotojo žūtis. Prisijungsite?
– Ne. Nemanau, kad bus kas nors naujo. Lavonas be lašo kraujo, žuvo tarp dvyliktos ir ketvirtos ryto. Jokių pėdsakų galinčių nukreipti į tą, kuris tai padarė.
– Tai gal man nereikia važiuoti? – pasiteiravo daktaras.
– Atsiprašau, daktare, bet aš, matyt, didelis cinikas. Jeigu rasite ką nors neįprasto užsukite į smuklę, pavaišinsiu pusryčiais ar alumi.
– Žinoma, – sutiko Liucijus ir numynė savo dviratį.
Vyrai išsiskyrė. Daktaras padidino važiavimo greitį, o medžiotojas įžengė į smuklę. Viduje tebuvo Bulvinis, kuris rodos jau baiginėjo savo pusryčius.
– Labas rytas, kaip medžioklė? – pasiteiravo burtininkas.
– Jeigu nieko nepastebėjau, ar tai galima vadinti progresu? – klausimu į klausimą atsakė vaikinas.
– Sakyk, o kada daugiausiai medžiotojų smuklėje? Galvojau, kad ryte, kai susirenka po medžioklės, bet rodos klydau.
– Hm… – Ulras susimąstė. – Turbūt vakare prieš išėjimą į medžioklę. O kodėl klausiate?
– Nieko tokio, šiaip smalsu, – atsakė burtininkas ir laiptais užkilo į antrą aukštą.
Medžiotojas atsisėdo prie stalo svarstydamas ar padavėjas pasirodys, ar jam reikės eiti reikalauti maisto į virtuvę. Kaip tik tuo metu trumpam iš virtuvės galvą iškišo Vigis ir tuoj pat dingo. Po poros minučių su lėkšte ir bokalu iš virtuvės išėjo Boleslovas ir pastatė patiekalus priešais Ulro nosį.
– Dėkui, – padėkojo medžiotojas ir griebėsi patiekalo.
– Aš perskaičiau, kas jums gali būti įdomu.
– Tikrai?
– Taip, prieš du šimtus metų nežinomas padaras užpuolė karaliaus karietą. Pats karalius ja nevažiavo. Tai buvo nauja tik pagaminta karieta jo didenybei. Sužinojęs apie atsitikimą karalius paskyrė 10.000 auksinių premiją tam, kuris sugaus padarą. Susirinko keturiasdešimt penki medžiotojai. Visi žuvo. Bet tuometinis ponas paskelbė, jog paskutinis medžiotojas nukovė padarą ir, deja, vėliau žuvo nuo gautų žaizdų mūšyje.
– Tai kam atiteko premija?
– Karaliaus atstovas premiją įteikė tuometiniam ponui, kuris atsidėkodamas iškėlė šventę valstiečiams.
– Tu sakai padaras, bet ne vampyras? – pastebėjo Ulras
– Taip parašyta. Ką manote apie visą tai?
– Nežinau, reiktų rasti dar vieną informacijos šaltinį.
– Jūs nepasitikite mano senelio dienoraščiais? – įsižeidė vyrėjo asistentas.
– Aš to nesakiau. Tiesiog kitas šaltinis, galbūt pažvelgtų iš kitos pusės, pateiktų kitokias įvykių detales. Tuomet galima būtų susidaryti geresnę nuomonę. Tie įvykiai labai keisti, bet dar keisčiau, kad jūsų kaimuose nėra legendų apie šituos įvykius.
– Visas legendas tikrai žinojo mano senelis, bet jam mirus… – pritarė Vigis. – Aš pabandysiu paklausinėti pas kitus ilgaamžius.
– Busiu labai dėkingas, – pasakė medžiotojas. – Kalbėjimasis su žmonėmis yra didžioji mūsų vampyrų medžiotojų darbo dalis. Išmoksi gerai sutarti su savais, bus lengviau su svetimais.
– Gerai, man laikas grįžti prie savo tiesioginių pareigų, – pasakė Boleslovas ir grįžo į virtuvę.

*****

Pasisotinęs ir nesulaukęs daktaro, Ulras nusprendė apsilankyti miške prie didžiojo ąžuolo. Medžiotojas baisiai nustebo, kai atėjęs rado Helę taip kaip aną dieną paliko: vis dar besitaikančią savo užpakalių į Saulę.
– Stebėtina, kaimietiškas tabakas gali išversti giltinę daugiau nei dvylika valandų, – pasisveikino Gedeonas.
– Tu tikras, kad rūkei tabaką, o ne kokį nors kitą šlamštą? – pasitikslino vaikinas. – Ir kitas klausimas: kas pasiima sielą, jei giltinė yra tokioje būsenoje?
Nemirėlis gūžtelėjo pečiais:
– Kita giltinė? Vėl medžiotojas žuvo?
– Aha… Ir mes niekur nepasistūmėjom.
– Kaip taip? Juk turim vampyro batus?
– Kokius batus? – nustebo Ulras.
– Tu ką nepaėmei vampyro batų?
– O kam man jie? Jų išmiera mažesnė nei mano…
Nemirėlis taip plačiai išsižiojo, kad jo žandikaulis nukrito ant žemės. Gedeonas pasikėlė žandikaulį įsistatė į vietą, šiek tiek pramankštino ir tuomet vėl prabilo:
– Dėl kvapo.
– Ar aš tau panašus į toksikomaną, kuris uosto svetimus badus?
Nemirėlis taip stipriai pliaukštelėjo delnu per galvą, kad jinai nukrito:
– Taigi pagal kvapą bet koks šuo suras žmogų… Tai ir vampyrą galėtume surasti.
– Mes neturim šuns…
– Taigi lapių medžioklė kilmingųjų sportas, bajoras turėtų laikyti.
– Tiesa pasakius, aš nemačiau jokių šunų dvare, – prisipažino medžiotojas. – Bet reikės pasidomėti. Pažiūrėk, gal vampyro batai vis dar yra ten, kur pametė kovos metu?
– Gerai, pažiūrėsiu, – atsakė nepatenkintas Gedeonas ir panėrė į žemę. Pirmiausiai dingo jo kūnas, o vėliau ir atskirai gulinti galva.
Po penkių minučių nemirėlio galva išlindo:
– Ne, batų nebėra.
– Keista, nejaugi vampyrui tokie svarbus jo batai, kad vėliau grįžo pasiimti?
– Juk tu buvai ne vienas, gal kiti medžiotojai protingesni?
– Tik nereikia ant manęs stumti, – pasipiktino Ulras.
– Aš tik konstatuoju faktus.
– Tai sakai, batai gali būti pas Žvilgantį kailį? Aš neįsivaizduoju kur jis įsikūręs. Ne kartą sutikau naktį, bet tik vieną kartą dieną…
– Kai kitą kartą sutiksi, aš galėsiu pasekti iki jo namų ir sužinoti kur jis gyvena. Medžiotojas ne vampyras, keliauja tik žeme, todėl nepasislėps nuo manęs, – pareiškė Gedeonas
– Manai, vampyras gali norėti atsiimti batus? Ar dėl to Žvilgančiam kailiui nekyla didesnis pavojus?
– Aš tik medžiotojas, ne enciklopedija.