Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (19 dalis) 0

by


2015-01-15

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Vienuolikta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis

Atsisveikinęs su burtininku Ulras patraukė į mišką prie ąžuolo ir ten pamatė tai ko tikrai nesitikėjo. Giltinė ir nemirėlis sėdėjo ant rąsto ir rūkė suktinę. Sprendžiant iš to, kad jie buvo apsikabinę, linksmai lingavo į visas puses ir bandė kažką dainuoti neaiškia, šveplavimą primenančia kalba, jie rūkė tikrai ne tabaką.
– Chap laikaisi bišiuli? – paklausė Gedeonas.
Medžiotojas trenkė nemirėliui taip stipriai, kad net galva nulėkė į krūmus.
– Šupratau, – atsklido balsas iš krūmų.

Papūga pašoko nuo Ulro peties nuskrido į krūmus ir už plaukų paėmusi Gedeono galvą parskraidino ją atgal ant kūno. Nemirėlis atidavė suktinę giltinei, o pats nuvirtęs nuo rasto keturiomis nušliaužė už ąžuolo. Iš kitos ąžuolo pusės pirmiausiai pasigirdo žiaukčiojimas, vėliau vėmimas, o galiausiai kosėjimas. Atgal Gedeonas grįžo ant dviejų kojų pasitempęs kaip kareivis. Tik po jo nosimi rangėsi kirminas, tarsi gyvi ūsai. Ulras pirštu patapšnojo sau virš lūpos, nemirėlis nusibraukė nosį sau į alkūnę.
– Kad tau brendant upeliu į batus buožgalvių prilįstų! – pasipiktino Gedeonas. – Už ką aš nusipelniau tokio tavo elgesio?
– Vakar dėl mano kaltės žuvo burtininkas.
– Bičiuli, mums visiems sunku…
– O tu rūkai… Ką čia rūkai ir iš kur gavai?
– Pasiskolinau iš valstiečių pora lapų tabako… – ėmė teisintis nemirėlis.
– Ta prasme pavogei? – griežtai nutraukė medžiotojas. – Nuo kada tabakas apsvaigina giltinę?
Draugai žvilgtelėjo į Helę. Giltinė įtraukė dūmą ir nuvirto nuo rąsto veidu į žemę. Jos užpakalis atsistojo stačiu kampu, taip tarsi ruoštųsi atakuoti saulę.
Gedeonas gūžtelėjo pečiais:
– Tai kokiu reikalu atėjai?
– Ką tu žinai apie burtininkų prikėlimus?
Nemirėlis viena ranka pasikėlė skalpą, o kita pasikasė smegenis:
– Esu girdėjęs vieną ar kitą legendą… Visų pirma tau reikia saulės šviesos ir šilumos. Taigi po šeštos ir žiema niekas prikėlimų neatlikinėja. Reikia žinoti burtininku vardą, ką greičiausiai žinai, jeigu jau ruošiesi tuo užsiimti. Reikia žinoti kaip teisingai nubrėžti prikėlimo diagramą, kuri skiriasi priklausomai nuo burtininko magijos klasės. Reikia žmonių kraujo. O čia įdomioji dalis. Žmonių dalyvaujančių prikėlime skaičius yra lygus kvadratui valandos, kurią jis daromas. Taigi pirmą valandą užtenka vieno žmogaus, antrą reikia keturių ir taip toliau. Tačiau dalyvaujančių žmonių skaičius reiškia sukuriama gyvybinę energiją, kitaip sakant galingus burtininkus prikelinėja tik vienuoliktą arba dvyliktą valandą. O kodėl klausi?
– Bulvėnas, atvykusių burtininkų vadas man tik ką papasakojo galimybę prikelti burtininką.
– Hm… – atsikrenkštė Gedeonas. – Manai, jis bandys prikelti burtininką?
– Aišku, kad ne, – užtikrino medžiotojas. – Jis juk yra saugotojas, jo pareiga užtikrinti, jog niekas kitas nemėgintų prikelti burtininko.
– Gerai, nes priešingu atveju mes turėtume daugybę problemų.
– Iš žuvusiųjų yra išgeriamas visas kraujas. O kas jeigu kas nors iš tiesų ruošiasi burtininko prikėlimo ritualui?
Gedeonas skėstelėjo rankomis:
– Aš galiu stebėti kapinių prieigą, bet daugiau mes nelabai ką galime padaryti. Iš principo mes nieko negalim padaryti, kol nežinome kas ir kur jis gyvena.
– O kas jeigu prikėlimą nori organizuoti pats bajoras?
– Tikrai? Imsi kaltinti užsakovą ir maitintoją? – pasibaisėjo nemirėlis -Ačiū visiems šventiesiems, kad jis tavęs negirdi. Užduok sau du klausimus. Pirma, kodėl dabar? Kiek jis čia gyvena penkiasdešimt metų? Daugiau? Jis turėjo daugybę metų tą padaryti, tai kodėl nepadarė? Antra, kodėl tuomet kviesti medžiotojus? Jeigu jis norėtų prikelti paaukotų savo valstiečius ir šie turėtų paklusti. O medžiotojai – pavojingi žmonės.
– Tavo žodžiuose yra tiesos, – sutiko medžiotojas. – Bet vis tiek apie prikėlimą reikia pakalbėti su bajoru. Niekas kitas tiek daug neturėtų žinoti šituo klausimu nei jis.
Ulras ilgai negalvodamas nudrožė tiesiai į dvarą. Tarnas jį palydėjo į džentelemenų kambarį ir paprašė palaukti. Ponas nesirodė ir laukimas prailgo. Iš pradžių medžiotojas studijavo ant stalo esančias žaidimo figurėles, vėliau priėjo prie sekcijos, kurioje stovėjo sudėlioti įvairiausių formų buteliai su įvairiausių spalvų skysčiais. Kiek nustebo pamatęs už butelių užgrūstą knygą. Tai buvo kas yra kas vampyrų medžiotojų pasaulyje, kaip kad Gedeonas ir sakė, bajoras turėjo tą knygą. Tačiau kuris leidimas tai buvo? Kol vaikinas svarstė ištraukti ją ar ne, atsidarė durys ir įžengė dvaro šeimininkas.
– Jūs vampyrų medžiotojai, medžiojate naktį ir miegate dieną, – pareiškė Akula.
Ulras nesuprato, ar tai turėjo būti klausimas ar teiginys, tačiau vis dėl to atsakė:
– Ne, mes miegame tuomet, kai randame laisvo laiko.
– Geras atsakymas – šyptelėjo bajoras. – Tai kodėl manęs tau prireikė šiandien?
– Kai atvykau man kilo labai įdomus klausimas, bet čia verdant įvairiems įvykiams, tas klausimas pasimiršo, – prabilo medžiotojas.
– Bet dabar jau prisiminei? – pasidomėjo Akula pastatydamas ant stalo dvi taures ir pripildamas į jas gintarinės spalvos skysčio. – Tai koks tas klausimas?
– Kodėl jūs pakvietėte tiek daug vampyrų medžiotojų?
– O tai labai paprasta, – Razma pakėlė savo taurę ir gurkštelėjo iš jos, jo veidą nušvietė palaiminga šypsena. – Man buvo svarbu, kad atvyktų nors vienas medžiotojas. Aš nežinojau, kiek jų sutiks atvykti.
Ulras įtartinai nužvelgė stiklinę, pirmiausiai pauostė, o po to vienu mauku nurijo jos turinį:
– Kai aš atsisakiau, jūs atsiuntėte antrą kvietimą.
– Taip, nes tu esi geriausias.
– Jūs taip sakote visiems medžiotojams? – medžiotojo galvą išmušė karštis, o gerklę degino pipiringa ugnis, kad ir koks tai buvo gėrimas Ulras jo dar nebuvo ragavęs ir pažadėjo sau dar kartą neragauti.
– Ne. Tikrai ne kiekvienas medžiotojas ateina pas užsakovą, jam pasakyti, jog darbo dar neatliko, – bajoras gurkštelėjo antrą kartą iš savo taurės.
– Aš manau, kad jums reikėjo ne vieno medžiotojo, o grupės, pavyzdžiui devynių.
– Ir kodėl man reikėtų būtent devynių medžiotojų? – nustebo bajoras.
– Norit atlikti burtininko prikėlimo ritualą trečią valandą.
– Burtininką? Kokį burtininką? Darosi įdomu, pasakok toliau.
– Jūs žinote kapines, kurios egzistuoja visai netoli nuo jūsų dvaro?
– Taip, žinoma, jos ten buvo per amžius. Gerbiu mirusiųjų ramybę ir niekada ten nesilankiau.
Ulras prisimerkęs atidžiai pažvelgė į bajorą, kuris pasinaudodamas pauze gurkštelėjo iš savo stiklinės.
– Atleisk, kad pertraukiau, – pasakė Razma pastatęs taurę. – Pasakok toliau.
– Tos kapinės yra magiškos, – pagaliau prabilo medžiotojas. – Jose palaidota daugybė kažkada mūšyje žuvusių burtininkų. Norit prikelti burtininką reikia magiško ritualo metu paaukoti žmonių kraują.
– Ir kad atlikčiau tą magišką ritualą, aš pakviečiau vampyrų medžiotojus?
– Taip.
– O kuo blogai valstiečių kraujas? Jie juk gyvena čia pat. Man jų nereiktų nei kviesti, nei mokėti. Aš negirdėjau, kad medžiotojų kraujas būtų kuo nors geresnis už valstiečių…. Jeigu reiktų kilmingo kraujo, tai kviesčiausi kunigaikštį su savo svita paviešėti… Ir tu pats žinai tiek daug apie ritualą, nes tikrai neplanavai prikelti burtininko, tik kažkaip netyčia tos žinios tavo galvoje atsirado?
– Man papasakojo vienas burtininkas.
– Burtininkas, sakai? – Akula paglostė savo smakrą. – Papasakok man apie tą burtininką.
– Burtininkas Bulvėnas atkeliavo čia prieš porą dienų iš Tlaloko šventyklos ir kaip visi apsistojo smuklėje. Jis man ir papasakojo apie ritualą.
– Cha! Aš ne burtininkas, bet išbursiu tau ateitį, todėl klausyk atidžiai. Artimiausiu metu, nežinau kada tai atsitiks, galbūt net jau dabar tai vyksta. Bulvėnas pasiūlys medžiotojams prikelti burtininką sakydamas, kad prikeltasis pasidalins savo galiomis su jais ir jie taps stiprūs kaip niekada gal net gi nemirtingi. Visuomet atsiras kvailių, kurie susigundys. Ir tuomet tu atbėgsi prašyti pagalbos pas mane.
– Kodėl manote, kad pagalbos aš ieškosiu pas jus?
– Todėl, kad tai įsakymas! Negalima leisti, kad burtininkas būtų prikeltas. Aš nežinau kas atsitiks prikėlus burtininką, bet, bijau, kad tai gali būti kas nors baisaus. Į ką dar galima kreiptis pagalbos čia? Tai mano žemės, todėl pasitelksiu viską kas mano galiose, kad tą įvykį sustabdyti. Jeigu reikės visi valstiečiai, visi gyvuliai, galės susirinkti ir saugoti tas kapines. Bet prikėlimas neturi atsitikti!
– Aš netikiu, kad Bulvėnas gali imtis tokių veiksmų, – pasakė medžiotojas.
Bajoras gūžtelėjo pečiais:
– Tikėk kuo nori, bet nepamiršk atlikti savo pareigos.
Pasiginčijęs su dvaro savininku Ulras dar kartą apsilankė archyve, tačiau šį kartą jis tiksliai žinojo ko ieškojo. Lygindamas maisto suvartojimą jis pastebėjo, jog jo ir ypač alaus suvartojimas staigiai šoktelėjo, tačiau atradimo džiaugsmą tuoj pat pakeitė nusivylimo jausmas, kai pastebėjo jog bajorui priklausančių valstiečių skaičius padidėjo keturiasdešimt žmonių. Tačiau paėmęs sekančius metus medžiotojas pamatė, kad papildomi keturiasdešimt žmonių dingo. Kaip gali atsirasti ir po metų vėl dingti keturiasdešimt žmonių? Nebent tai buvo vampyrų medžiotojai ir prieš šimtą metų čia tikrai vyko kažkas keisto. Tik kas? Ir kur rasti daugiau informacijos?