Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (18 dalis) 0

by


2015-01-08

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis, Vienuolikta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis Septyniolikta dalis

Po siaubingos nakties pagaliau atėjo rytas. Net saulė rodės šiek tiek apsiblaususi liūdėdama dėl to kas įvyko.
Bulvėnas ilgesingai žiūrėjo į kelią. Ulras priėjo ir atsistojo šalia burtininko:
– Kažko laukiate?
– Ne. Mintimis išlydžių Beržinį į paskutinę kelionę, – atsakė burtininkas. – Kelmutį išsiunčiau su vežimu, kad pasirūpintų tinkamomis apeigomis. Iš Pilaičio dabar irgi jokios naudos, tai irgi liepiau važiuoti kartu.
– Jaučiuosi siaubingai, nužudęs jūsų kolegą.
– Ne tu nužudei! – griežtai pareiškė Bulvėnas. – Tą padarė vampyras.
– Bet aš vampyrų medžiotojas! Turėjau suprasti, kad vampyras užuodęs kraują seks paskui auką.
– Ne tu palikai atidarytą langą įleisti gaiviam orui!

Vyrai nutilo ir kelias minutes stovėjo žiūrėdamas į skirtingas kelio puses. Tylą nutraukė medžiotojas:
– Jūs vis dėl to pasilikote?
– Man vis dar reikia atlikti darbą. Mano kolegos turėtų grįžti po poros savaičių.
– Tai bet ką jūs vienas galite padaryti? – stebėjosi Ulras.
– Aš ne vienas. Tu juk irgi burtininkas, – nusišypsojo Bulvėnas pirmą kartą šį rytą. – Eime.
Vyrai neskubėdami patraukė keliu. Ulras nežinojo, kurie jie eina, tačiau jautė pareigą padėti burtininkui, juk dėl jo kaltės viskas taip negražiai pasisuko. Nors aišku, jeigu jį būtų sekę ne burtininkai, o vampyrai, tai vargu ar dabar jis būtų gyvas. Gal vis dėl to nereikėtų savęs kaltinti?
Sprendžiant iš kelio kuriuo pasuko ir iš to, kad burtininkas sakė, jog reikia padaryti darbą, vaikinas galvojo, kad jie traukia į Paežerės kaimą, tačiau, kai net nenuėjus pusę kelio, Bulvėnas patraukė tiesiai per pievą, Ulras suprato, jog klydo. Vyrai ėjo į magiškas kapines.
„Ko burtininkui gali reikėti magiškose kapinėse?“ – paklausė savęs medžiotojas ir nebuvo tikras, jog nori žinoti atsakymą.
Bulvėnas atidarė vartelius ir pirmas įžengė į vidų, Ulras sekė paskui. Medžiotojas pažvelgęs žemyn sustojo. Kiekvieną kartą, kai burtininko koja paliesdavo kapinių žemę, ta vieta pabaldavo nuo sniego.
– Jūsų žingsniai, – pasakė Ulras.
Bulvėnas atsisuko ir pasižiūrėjo:
– Aš esu per daug prisigėręs magijos. Mano kūno magija trinasi su kapinių žemėje esančia magija ir sniegas gaunasi kaip trinties išeiga. Kadangi čia palaidota labai daug burtininkų, tai čia magija galingesnė nei bet kurioje apylinkės vietoje.
Bulvėnas spragtelėjo pirštais ir kapinės nušvito įvairiomis spalvomis: kapinių tvora mėlynai, žemė žaliai, burtininko pėdsakai juodai, vieni antkapiai raudonai, o nuo kitų garavo oranžiniai dūmai.
– Kaip gudriai padarė, – susižavėjo burtininkas. – Vieną šalia kito suguldė skirtingų grupių atstovus taip kompensuodami magiškas galias.
– Raudona reiškia ugnies stichijos atstovus, o oranžinė yra man nežinoma, – pasidalino įspūdžiai medžiotojas.
– Ne. Keturios stichijos atsirado tik prieš maždaug tūkstantį metų. Seniau buvo dvi, – ėmė aiškinti burtininkas. – Kraujas ir plazma. Gyvybė ir mirtis. Šiluma ir šaltis. Na, paskutinis palyginimas gal nelabai tikslus. Kraują atstovauja raudona, o plazmą – oranžinė spalva. Po didžiojo čia įvykusio mūšio kilo daugybė kalbų, kad burtininkai turi per daug galių ir, kad jas reiktų išskaidyti, tačiau prireikė daug laiko, kol jas pagaliau pavyko sėkmingai padalinti.
– Ar tai reiškia, jog kažkada dar seniau egzistavo tik viena magijos rūšis?
– Taip, labai tikėtina. O ateityje jų gali atsirasti dar daugiau.
– Tai kraujas virto ugnimi ir perėmė jo spalvą?
– Ne. Kraujas buvo išskaidytas į vandenį ir orą. Plazma – į ugnį ir žemę.
– Nesuprantu, kodėl. Juk žemė yra gyvybė, – pareiškė Ulras.
Burtininkas pakelė keletą saują žemių ir išbėrė jas pro pirštus:
– Žemė yra tik dulkės, atrama žmonėms vaikščioti. Kad augalai žaliuotų jiems reikia vandens. Kad žmonės galėtų gyventi jiems reikia oro. Jeigu žemės nebūtų – žmonės galėtų gyventi ant kitos atramos, svarbu – tik būtų oras. Netiki? Pabandyk nekvėpuoti.
– Hm…
– Kaip manai, po kuriuo antkapiu palaidotas galingiausias burtininkas?
Ulras apsidairė bandydamas įvertinti aplinką. Galiausiai apsisprendęs nuėjo ir atsirėmė į mažiausiai oranžinių garų skleidžiantį antkapį:
– Po šituo.
– O kodėl ne po šituo? – pasiteiravo Bulvėnas sustodamas prie stipriausiai dūminančio antkapio.
– Magija yra energija, tiesa?
– Taip ir galingiausias burininkas jos turėtų turėti daugiausiai.
– Man burtininkas atrodo kaip laistytuvas. Pradedantysis burtininkas – tai labai skylėtas laistytuvas. Jis labai daug energijos iššvaisto aplink save ir tik nedidelę dalį nukreipia į tikslą. Geras burtininkas nešvaisto energijos veltui, jis visą išlaiko savyje ir nukreipia į tikslą labai koncentruotą dozę.
– Labai įdomi mintis.
– Perfrazuoju mokytoją Nusku.
– Mat kaip, – burtininkas susimąstęs ranka paglostė savo barzdelę.
– Jūs sakėte, kad ant antkapių neužrašyti vardai, kad niekas negalėtų prikelti burtininkų?
– Taip, teisingai. Norint prikelti burtininką, reikia magiško ritualo metu jį pakviesti vardu.
– Ar be vardo reikia dar kokių nors ypatingų artefaktų?
– Ypatingų? Ne. Reikia žmonių kraujo. Ir žinoti kaip nubraižyti teisingai magišką apskritimą.
– Kodėl kas nors galėtų norėti prikelti burtininką? – nesuprato medžiotojas.
– Magija silpta. Įsivaizduok asistentas perrašinėdamas knygą padaro vieną klaidą. Atrodo smulkmena? Bet vienas burtažodis jau nebeveikia. Bėgant metams klaidos kaupiasi, prarandama daug burtažodžių. Tlaloko šventykloje net gi yra specialus padalinys, kur gudriausi burtininkai stengiasi atkurti senus burtažodžius. Kartais jiems pavyksta…
Jeigu kas nors galėtų prikelti tokį galingą burtininką, kokie yra palaidoti čia, tuomet sužinotų visus burtažodžius, kuriuos tik burtininkas atsimena. Tai būtų pirminiai galingesni už visus dabar žinomus. Pirminis šaltinis yra galinga jėga. Todėl labai svarbu, kad jis nepatektų į blogas rankas.