Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (17 dalis) 1

by


2015-01-01

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Aštunta dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis, Vienuolikta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis

Kai visi normalūs žmonės eina miegoti, o ne tokie normalūs traukia į medžioklę, Ulras kaip visuomet žingsniavo mišku prie ąžuolo, susitikti su Gedeonu.
– Tave seka, – pranešė nemirėlio galva išlindusi iš žemės.
Medžiotojas staigiai atsisuko ir iššovė iš paruošto arbaleto nesitaikydamas. Taikysiesi ar nesitaikysi naktį, miške šansai pataikyti į tikslą praktiškai vienodi, tačiau, jeigu kaip Ulras, esi praėjęs tą patį maršrutą ne vieną kartą ir gali nuspėti kur stovi tavo priešininkas, šansai stipriai išauga.

Tą pat akimirką, kai medžiotojas iššovė, už keliasdešimties žingsnių sužibo oranžinis cilindras apšviečiantis vieną burtininką. Magiškas skydas apgaubiantis žmogų, turėjo apsaugoti nuo strėlės ir bet kokia paprasta strėlė atsitrenkusi į jį būtų nukritusi tuoj pat ant žemės. Tačiau vampyrų medžioklėje Ulras naudojo magiškas strėles, todėl strėlė atsitrenkusi į skydą ėmė skverbtis per jį kaip vinis į sieną, keldama raudonas magiškas žiežirbas. Pralėkusi pro pat burtininko kaklą atsitrenkė į artimiausią medį ir nepalikusi jame nemažiausiai įbrėžimo nukrito ant žemės.
Antrasis burtininkas ėjęs paskui pirmąjį suglaudė kumščius ir iššovė mėlynų putų debesį, kuris strėlės greičiu nulėkė link medžiotojo. Gedeono rankos išlindo iš žemės ir pagriebę Ulrui už kojų parvertė jį ant žemės, tačiau medžiotojo nugara, jos taip ir nepasiekė. Tos pačios rankos gražiai pagavo krentantį medžiotoją už pečių ir nurideno į šoną. Ulro vietoje atsirado giltinė, jos dalgis atspindėjo magiją, mėlynas putų debesėlis nulėkė atgal.
– A, – vos spėjo surikti burtininkas ir sustingo visas padengtas melsvu šerkšnu.
Iš už antrojo burtininko išlindo trečiasis dairydamasis kur dingo jų sekamas objektas. Pirmasis panaikino savo apsauginį skydą ir pažvelgė į savo nelaimingą kolegą.
– Rankas už galvų, klauptis, jei ne šausiu, – pasigirdo griežtas Ulro balsas jiems už nugarų.
Pirmasis pabandė atsisukti norėdamas pamatyti kalbantįjį, bet vos tik pajudėjęs pajuto keistą dingtelėjimą šone, priglaudęs pirštus prie vietos ir pažvelgęs į juos pamatė, kad jie kruvini. Jo akys ėmė tankiai mirksėti ir vyras nugriuvo netekęs sąmonės.
– Aš pasiduodu, pasiduodu! – suriko trečiasis. – Tik nešaukit.
– Kas tu?
– Aš Kelmutis iš Vandens stichijos ordino Tlaloko šventyklos.
– Kodėl mane persekiojate?
– Mes gavome pranešimą, jog šioje apylinkėje nelegaliai naudojamos magiškos galios, todėl atvykome atlikti tyrimą.
– Aš nežinau, kad čia naudojasi magija nelegaliai, bet tikrai ne aš. Kandidatų čia tikrai daug, – Ulras išėjo iš savo slėptuvės ir atsistojo priešais burtininką, taip kad jį galėtų matyti, tačiau iš rankų vis dar nepaleisdamas nutaikyti arbaleto.
– Tu nesinaudoji magija? Tik buvai priekyje ir staiga mums už nugaros, kas tai jei ne teleportacijos magija?
– Aš greitai bėgu, – Ulras nuleido arbaletą. – Jūs debilai! – medžiotojas pasukinėjo prie smilkinio. – Kas medžioja medžiotoją?!
Šalia Ulro atsirado giltinė.
– Ar jis gyvens? – pasiteiravo medžiotojas.
Helė pabadė dalgio kotu pirmajam burtininkui į pilvą:
– Reikia sustabdyti kraujavimą ir gyvens. Nieko baisaus čia neatsitiko.
Tuo tarpu burtininkas pagalvojo, kad kreiptasi buvo į jį ir pasilenkė apžiūrėti savo kolegos.
– Kodėl jis tavęs nemato? – pasiteiravo medžiotojas.
– Jis netiki pomirtiniu gyvenimu, – atsakė Helė.
– Jis tiki magija ir netiki pomirtiniu gyvenimu?!
Giltinė gūžtelėjo pečiais.
– Su kuo tu kalbiesi? – pasiteiravo Kelmutis, pakėlęs galvą.
– Su savo papūga, – atsakė Ulras.
Iš miško glūdumos sutrikęs atžingsniavo juodai apsirengęs žmogus. Kelias minutes jis spigino akimis į kraujuojančią burtininko žaizdą, iš juodojo burnos nutįso seilės, kaip alkano žmogaus užuodusio tik ką iškeptą duoną, tuomet jis apsidairė ir pamatęs daugiau žmonių pasileido bėgti.
– Stok, – suriko Ulras, tačiau juodasis sustoti nesiruošė, todėl medžiotojas pasileido bėgti paskui.
Nemirėlio rankos išlindę iš žemių sugriebė už kojų juodajam ir šis virto visu ūgių žemyn, tačiau voliotis nenusiteikęs, tuoj pat pašoko ir vėl ėmė bėgti. Ulras kilstelėjo arbaletą ir iššovė.
– Aa, – suriko juodasis strėlei pataikius, tačiau tai nesumažino jo greičio, o kaip tik paskatino greičiau kilnoti kojas.
Bėgti su arbaletu nėra pati geriausia idėja, o bėgant jį dar ir užsitaisyti… Medžiotojas nušveitė arbaletą į šoną, jo rankoje atsirado golokas, bet juodasis skuodė per daug toli priekyje, kad būtų galima pasinaudoti ginklu.
Akies krašteliu Ulras pastebėjo lygiagrečiai jam bėgantį Žvilgantį Kailį su arbaletu rankoje. Žvilgantis Kailis pakėlė arbaletą ir iššovė.
– Aa, – suriko juodasis antrą kartą.
Nemirėlio rankos išlindo iš žemės ir šį kartą tvirtai įsikibo į batus neketindamos jų paleisti. Juodasis jausdamas, kad persekiotojai artėja, o pats negali pajudėti ir iššoko iš batų ir nubėgo statmenai, pušies kamienu į medžio viršūnę. Vampyrų medžiotojai sustojo apačioje ir pažvelgė aukštyn: šakos buvo per daug aukštai, kad jie pasiektų, o jeigu ir pasiektų, tokiu greičiu tikrai nesugebėtų kopti. Žvilgantis Kailis užsitaisė arbaletą ir iššovė. Daugiau riksmų nepasigirdo, bet strėlytė žemyn irgi nenukrito. Ulras pasikėlė nuo žemės šalia kojų gulintį arbaletą ir jį užsitaisė. Žvilgantis Kailis keistai pažvelgė į kolegą, jis buvo tikras, kad prieš akimirką ten jokio arbaleto nebuvo, bet garsiai nieko nepasakė.
Medžiotojai patraukė prie juodojo paliktų batų.
– Už ko jis užkliuvo? – paklausė nustebęs Žvilgantis Kailis užkimusiu balsu. Ulras gūžtelėjo pečiais. Žvilgantis Kailis pažvelgė į medžio viršūnę – Kažkada jis turės nulipti.
– Aš jo vietoje būčiau peršokęs į kitą medį, – atsakė Ulras. Abu medžiotojai vėl pažvelgė į medžio viršūnę, tačiau nieko įžiūrėti negalėjo. – Aš einu pasirūpinsiu sužeistu burtininku.
– Ar jį sužeidė vampyras?
– Ne. Aš, – atsakė vaikinas ir nužingsniavo palikdamas Žvilgantį Kailį medžioti vampyrą vieną.
Miške medžiai per daug arti, tad vampyrui net nereikia niekuo pasiversti norit nuo vieno persikelti prie kito. O naktį dar ir per daug tamsu, kad nelipdamas paskui sugebėtum sekti vampyro judėjimą. Vampyras sužeistas, todėl skubės slėptis. Taigi, šansai, jog Žvilgantis kailis šią naktį sumedžios vampyrą ir pasiims prizą yra menki. Tuo tarpu, kad burtininkas nesulaukęs pagalbos mirs – dideli. Aišku, kvailos galvos niekas taip greitai neišgydo, kaip pora strėlių į šoną, tie kas išgyvena, nepamiršta visam gyvenimui.
– Mums reikia grįžti į smuklę, bet dviejų burtininkų mes niekaip neparnešim, – pareiškė Ulras Kelmučiui.
– Tai pavasarinio ledo burtažodis, – burtininkas mostelėjo ranka į savo sustingusi kolegą. – Jis trunka tik pusvalandį, pareis pats. Aš ištraukiau strėlę ir sustabdžiau kraujavimą, tačiau žaizda nenori gyti…
– Tai aišku, kad nenori gyti, aš juk su šitomis strėlėmis vampyrus medžioju, – replikavo vaikinas. – Aš už rankų, tu už kojų ir eime.
Niekada anksčiau Ulras nesusimąstė kaip vis dėl to toli yra Gedeono užkasimo vieta nuo smuklės ir koks jis yra stiprus. Kol pasiekė smuklę reikėjo padaryti keturias pertraukėles, nes Kelmutis kelis kartus vos neišmetė savo kolegos.
Pasiekus smuklę, Kelmutis nuėjo pakviesti savo kolegos, o Ulras užsisakė alaus. Be jo dar keletas medžiotojų mėgavosi alumi ir rodės šiandien į medžioklę eiti visai nesiruošė.
Burtininkai paguldę savo draugą nusileido žemyn ir atsisėdo priešais vaikiną. Sprendžiant iš jų susiraukusių veidų – jie buvo labai nepatenkinti. Ulras išsitraukė goloką ir pasidėjo šalia savęs ant suolo, dėl viso ko pikto. Aišku, jis labiau apsidžiaugtų, jeigu šalia būtų Helė ir galėtų apginti jį nuo magijos.
– Aš burtininkas Bulvėnas, esu šitos grupės vadovas. Kelmutį jūs jau pažįstate. Tas kurį sužeidėte yra Beržinis… O kur Pilaitis?
Kelmutis kaltai nudelbė akis, todėl už jį atsakė Ulras:
– Jis pasinaudojo pavasarinio ledo burtažodžiu ir save užsišaldė.
– Jis padarė ką?! Juk sakiau, kad negalima naudotis magija! – Bulvėnas taip vožė Kelmučiui į žandą, kad tas net nusirito nuo suolo. – Šita apylinkė labai jautriai reaguoja į magiją.
– Žinau, – atsakė medžiotojas, burtininkų vado veidas ištįso iš nuostabos, tačiau Ulras plačiau paaiškinti nesiteikė.
– Mes atvykome patikrinti gandų, jog šitoje apylinkėje nelegaliai naudojamasi magija.
– Ir ėmėte sekti mane?!
– Mes negalima tiesiog apkaltinti žmogaus. Reikia įrodymų, o kaip kitaip surinkti įrodymus?
– Ar jūs žinote kuo aš užsiimu?
– Šiek tiek… Maždaug… Truputi…
– Jūs dundukai ar tik tokiais apsimetate?! – Ulras pašoko iš savo vietos, kiti medžiotojai sužiuro į bręstantį konfliktą.
– Gal galime viską išsiaiškinti ramiai? – paprašė Bulvėnas.
Medžiotojas atsisėdo į savo vietą:
– Man labai gaila dėl to kas atsitiko, tačiau jūsų taktika neteisinga. Jums pasisekė, jog aš nesu taiklus šaulys, bet kuris kitas medžiotojas galėjo peršauti širdį ir baigtas kriukis. Aš suprantu, jog jūs privalote atlikti savo darbą, tačiau suraskite kitą būdą. Sekti medžiotoją tai tas pats kaip šokinėti krokodilui ant nugaros. Ir kodėl apskritai jūs pamanėte, jog magija turėtų naudotis medžiotojas?
– Mes tikrai patikrinsime ir valstiečius, tačiau jų šeimos čia gyvena per amžius, o jūs atvykėliai, natūralu, jog pirmiausiai krenta įtarimas ant atvykėlių.
– Tuomet, aš galiu sutaupyti jums laiko ir pasakyti, jog nelegalia magija aš nesinaudoju.
– O teleportacija? – paprieštaravo Kelmutis raudonu žandu.
– Aš greitai bėgu, – nepasidavė medžiotojas.
– Bijau, kad tavo žodžio neužteks, – pasakė Bulvėnas ir iš kišenės išsitraukė maždaug didelio obuolio dydžio krištolinį rutulį. – Paliesk, nieko baisaus. Mes sužinosim ar tu esi naudojęs magiją ar ne.
– Nu va… nuo to ir reikėjo pradėti. Ir jokio sekimo nereikia, – Ulras prilietė pirštais rutulį ir šis droviai nuraudo. Burtininkų veidai ištįso iš nuostabos antrą kartą šį vakarą.
– Tu esi naudojęs ugnies magiją sakyčiau prieš septines dienas, – pareiškė Bulvėnas.
– Aš turiu leidimą ir naudojuosi atsakingai, – užtikrino medžiotojas.
– Mums reikės jį pamatyti.
– Tai nebus lengva, – atsakė Ulras ir ėmė nusirenginėti. Vyras pirmiausiai atsisegė lietpaltį ir atsargiai paguldė ant suoliuko. Jeigu būtų tiesiog numetęs, tai užslėptų ginklų žvangesys ne tik būtų išgąsdinęs burtininkus, bet greičiausiai dar ir pažadintų visus miegančius. Medžiotojas atsisagstė lengvus šarvus ir pasidėjo juos ant lietpalčio. Galiausiai nusiėmė gelsvos spalvos ilgarankovius marškinėlius ir pasisuko dešiniu šonu. Visą procesą nepatenkinta papūga stebėjo tupėdama ant arbaleto.
Bulvėnas atsistojo ir pirštais prilietė medžiotojo bicepsą. Aukščiau pirštų nušvito raudona tatuiruotė.
– Ugnies stichija… Senio Nusku ženklas… – burtininkų veidai dar sykį ištįso iš nuostabos. – Senis Nusku didingiausias šiuo metu dar gyvas ugnies stichijos burtininkas. Tiesa, tavo lygis tik buitinė magija… Niekada nemaniau tokį ženklą apskritai kada nors savo gyvenime pamatysiu… Tave turbūt reikėtų vadinti kolega burtininku.
– Jūs per daug sureikšminate, – pasakė Ulras ir ėmė apsirenginėti.
– Senis Nusku tikrai nesišvaisto savo palaiminimais į kairę ir į dešinę. Gyvuoja legenda, kad jaunystėje Nusku nuėjo pas raganą. Ir jinai išpranašavo ateitį: jis taps didžiu burtininku, bet mirs nuo savo mokinio rankos. Suprasdamas, kad likimo pakeisti neįmanoma, Nusku labai atsargiai renkasi savo mokinius, kad būtų ne gėda nuo jo rankos mirti. Senis Nusku turėjo tavyje kažką ypatingo įžvelgti, kad paženklino tave savo simboliu.
– Tai buvo greičiau paslauga už paslaugą, – pasakė Ulras atsisėsdamas į savo vietą, pagaliau apsirengęs.
– Kadangi, esi vienas iš mūsų, manau, turi teisę žinoti šios apylinkės istoriją, – pasakė Bulvėnas susižavėjimo kupinomis akimis. – Prieš du tūkstančius metų įvyko mūšis tarp dviejų burtininkų armijų. Burtininkų armijos visai ne tokios kaip žmonių. Žmonės susirenka į būrius po kelias dešimtis tūkstančių išsirikiuoja skirtingose lauko pusėse ir bėga vieni į kitus rėkdami kol atsitrenkia, o tuomet kapoja kol nulaiko kardą. Burtininkai kaunasi kitaip. Du galingi burtininkai gali kautis dešimties kilometrų atstumu vienas nuo kito. Du galingi burtininkai gali taip niekada ir nesusitikti, nepamatyti vienas kito akių. Jie kaunasi kitaip. Jie kaunasi magija.
Atsiprašau, truputi įsijaučiau. Taigi, susitiko dviejų burtininkų armijos. Tiksliau du galingi burtininkai kiekvienas su savo devyniais padėjėjais. Mūšis truko trisdešimt dienų. Buvo pasakyta labai daug burtažodžių. Per tą laiką žemė penkis kartus pasidengė sniegu ir sulaukė trijų derlių. Galiausiai kiekvienoje pusėje liko tik po vieną padėjėją, bet jie buvo tokie silpni, kad nesugebėjo net suregzti burtažodžio savo žaizdoms išsigydyti. Jie pasitraukė iš mūšio lauko, kad papasakotų kitiems apie tą baisų įvykį.
Žuvę burtininkai buvo palaidoti bendrose kapinėse mūšio apylinkėje su antkapiais be vardų, kad ateities kartoms nekiltų noras prikelti burtininkus. Jų vardai buvo uždrausti ir ištrinti iš visų metraščių.
Išsprendus burtininkų problemą liko kita – visa ta magija paskleista apylinkėje niekur neišnyko. Jinai liko stovėti ore, jinai liko įsigėrusi į žemę. Visa apylinkė virto magiška dykuma. Viską buvo galima taip ir palikti, bet protingi žmonės nusprendė geriau – apsodinti visą plotą pušimis. Pušis labai magijai imlus medis. Per maždaug du tūkstančius metų pušys būtų sugėrę visą aplinkos magiją į save ir pavertę šitą apylinkę visiškai normalia. Deja, šitoje apylinkėje vietoj milijonų pušų, beliko tik keli šimtai, gal koks tūkstantis bet nedaugiau…
Aš vėl nukrypau ar ne? Praėjus penkiems šimtams metų, daugelis žmonių pamiršo apie tą mūšį. Senos karalystės sugriuvo, vietoj jų įsikūrė naujos. Naujoms reikėjo daugiau dirbamos žemės, daugiau vietos valstiečiams. Taigi ėmė kirsti čia augančias pušis. Gerai, kad bent jau visko iš karto neiškirto. Po truputi, nuo kraštų. Sako, kad viena malka iš čia nukirstos pušies degdavo pusę metų ir žaižaruodavo žaliomis žiežirbomis.
Galiausiai daugelis pušų buvo iškirstos, tačiau magija žemėje liko. Aišku, gerokai mažiau, bet per daug, kad šitą žemę galima būtų vadinti normalia. Todėl arčiausiai šios apylinkės esanti Tlaloko šventykla paskiria stebėtojus, kad niekas nesinaudotu magija. Mes nesame tikri ar magijos naudojimas nesukels kokių nors pašalinių efektų. Dabar supranti, kodėl mes esame čia?
Patalpoje atsirado giltinė:
– Tau vertėtų apsilankyti antrame aukšte.
– Man reikia į jūsų kambarį. Greitai! – sušuko medžiotojas ir trenkė kumščiu į stalą.
Burtininkai kaip paklusnūs šunys nubėgo laiptais į antrą aukštą. Ulras vos spėjo paskui juos. Burtininkai atrakinę kambario duris suvirto į vidų.
– Aaaaa! – suriko Kelmutis.
– Ajajajai, – pritarė jam Bulvėnas.
Pagaliau įsiveržęs į kambarį medžiotojas pamatė baltą kaip šviežias pienas Beržinio kūną.
– Jis miręs? – pasiteiravo Ulras.
– Taip.
– Jūs tuo tikri?
– Jo amuletas ant kaklo juodas. Pas gyvą burtininką būna mėlynas.
Medžiotojas priėjo arčiau kūno, ant nuo Beržinio žaizdos buvo nuluptas tvarstis ir numestas šalia, tačiau žaizdoje nebuvo kraujo nei lašo. Ulras pasuko galvą į šoną: kambario užuolaidos išdavikiškai plevėsavo lauke. Medžiotojas pažvelgė pro langą, bet užpuolikas jau senokai pasišalino iš nusikaltimo vietos.


Comments

  1. […] Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis, Vienuolikta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis Septyniolikta dalis […]