Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (16 dalis) 0

by


2014-12-29

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Septinta dalis, Aštunta dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis, Vienuolikta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis

Kai Urlas užlipo ant Piemenukų kalnelio Lėja ten jau buvo.
– Labas. Kvar… Kvar…
– Labas, kaip sekasi medžioklė?
– Blogai. O tau? Kvar… kvar…
– Aš irgi neturiu kuo pasigirti, – atsiduso mergina. – Girdėjau Vikingą užpuolė būrys karvių vampyrių.

Ulras nusikvatojo:
– Kur girdėjai?
– Tai naujausia istorija gąsdinti blogus vaikus.
– Iš tiesu mane ir Vikingą buvo užpuolę šeši šunys, ties Miltinių kaimu. Gana nesunkiai juos sudorojome.
– Šunys vampyrai? – nustebo Lėja.
– Taip. Neteko sutikti? Kvar… kvar…
– Teko, bet tai reiškia, jog kažkur turėjo dingti būrys šunų ir aš nemanau, jog dingus šunis valstiečiai tylėtų.
– Tiesa. Kvar… kvar…
– O tau ne kilo mintis, jog mes medžiojame civilizuotą vampyrą?
– Civilizuotą? Kvar… kvar…
– Taip. Tik tapęs vampyrų negali kontroliuoti savo kraujo troškimo, jo užpuolimai būna… netvarkingi… grubūs… Tuo tarpu čia mes matome labai tikslius, švarius, apskaičiuotus užpuolimus. Esu tikra, kad pasirinkdamas vampyrais šunis, jis puikiai žinojo ką daro. Ir žudymui pasirenka vampyrų medžiotojus tarsi siekdamas asmeninio keršto.
– Keršto? Kvar… kvar…
– Na taip, galbūt už nužudytą mokytoją ar šeimą… Tokių dalykų pasitaiko. Taip pat susidaro įspūdis, kad jis puikiai žino medžiotojų buvimo vietas, tarsi būtų vienas iš jų?
– Medžiotojas? Kvar… kvar…
– Visai įmanomas variantas. Diena sau miega smuklėje atseit po medžioklės, o vakare nusileidžia pabendrauja su kitais išsiaiškindamas kur jie bus, ką veiks ir pasirenka auką.
Ulras susimąstė: idėja tikrai verta dėmesio, tačiau jeigu kas nors ims daryti patikrinimą, tai tikrai ras karstą jo vežime… Ir aišku apkaltins jį vampyrizmu, todėl geriau, kad apie šitą idėją daugiau niekas nesužinotų.
– Aš tavęs niekada nemačiau smuklėje? – pastebėjo vaikinas.
– Aš ten neinu. Ko gali tikėtis viena moteris tarp būrio diedų? Turbūt nieko gero…
– O tai kodėl tu tapai vampyrų medžiotoja?
– Aš nelabai turėjau iš ko rinktis… Mano tėvas buvo Orestas Ilgabarzdis.
– Ilgabarzdis?! – nusistebėjo Ulras. – Legendos sako, kad jo barzda buvo tokia ilga, kad ja buvo galima karaliaus Primanto pilį apjuosti du kartus.
Lėja nusijuokė:
– Tu vis dar tiki legendomis? Kiek aš atsimenu, jis neturėjo barzdos… Gal jaunystėje, bet vėliau niekada…
– Tavo tėvas norėjo sūnaus?
– Nežinau… Mano istorija tokia… Mano motina mirė, kai man buvo du metai, aš neprisimenu nieko… Su tėvu niekada nekalbėjom apie tai… Kažkaip šita tema buvo tabu… Jis turėjo pasirūpinti manim… Kažkaip uždirbti pinigų… O ką jis geriausiai mokėjo daryti? Medžioti vampyrus. Keista bet nėra nei vienos legendos apie vampyrų medžiotoją su vaiku ant ranku. Taigi… Galima sakyti, kad aš nemokėjau kalbėti, o jau padėdavau tėvui rengtis vampyrų medžioklėn. Aišku, iš pradžių daugiau trukdžiau, nei padėjau… Mane palikdavo žaisti su kitais vaikais, kol pats imdavosi viso to purvino reikalo. Mes daug keliavom, todėl niekada neturėjau draugų… Žinai, pirmą savo vampyrą aš nužudžiau šešių metų.
– Šešių metų?
– Taip. Tuomet tėvas ir suprato, jog vietoj to kad palikti su vaikais, galbūt vertėtų mane patreniruoti. O tavo pirmas kada?
– Septyniolikos, praktiškai galima sakyti aštuoniolikos. Ir tai buvo Juodasis Keliauninkas.
– Oho, – nusistebėjo Lėja. – Pats pirmas vampyras ir tokia garsenybė. Tavo mokytojas turbūt labai didžiuojasi tavimi.
– Nežinau, mes apie tai niekada nekalbėjom.
– Jis jau miręs?
– Kaip ir…
– Ar jis buvo kokią nors garsenybė?
– Ne, – vaikinas susimąstė. – Nemanau. Jo vardas Gedeonas.
– Negirdėtas vardas.

*****

Kaip paprastai ryte smuklėje nebuvo lankytojų. Ulras sėdėjo vienas laukdamas pusryčių. Iš virtuvės atėjo Vigis nešinas lėkšte ir alaus bokalu. Pastatęs medžiotojo pusryčius, vaikinas atsisėdo priešais. Kadangi vaikinas nieko nesakė, tai Ulras ėmė doroti patiekalą – šį kartą tai buvo blynai su mėsa.
– Aš noriu tapti vampyrų medžiotoju, – pagaliau ryžosi prabilti Baleslovas.
Ulras atsikosėjo vos nepaspringdamas.
– Kooooo?! Kvar. Kvar.
– Aš noriu būti vampyrų medžiotoju, – pakartojo Vigis. – Sėdėti visą dieną virtuvėje yra nuobodus dalykas. Didžiausias mano nuotykis tai į puodą įberti du pipirus vietoj vieno. O va jūs: kardai šnai, šnai, – vaikinas ėmė mosikuoti rankomis. – vampyro kraujas tik trikšt, trikšt.
– Vampyrų medžioklė užima tik nedidelę dalį mūsų gyvenimo, – pabandė nuraminti Ulras įsiaudrinusį jaunuolį. – Dažniausiai mes tik keliaujam iš vieno kaimo į kitą be jokio tikslo.
– Va, va aš ir sakau, kad jūsų gyvenimas žymiai įdomesnis už mano. Jūs nuolatos keliaujate, pamatote įdomių dalykų, susipažįstate su įdomiais žmonėmis. Aš irgi noriu…
– Tu negali tapti vampyrų medžiotoju.
– Kodėl negaliu?
– Tu nemoki šaudyti iš arbaleto, jau nekalbant apie lanką. Tu nemoki valdyti kardo. Tu nesugebėsi sutikti net pirmo vampyro, tave nužudys tiesiog pirmas plėšikas.
– Aš išmoksiu. Aš mesiu savo darbą smuklėje ir skirsiu visą laiką mokymuisi.
– Palauk, palauk, palauk. Nedaryk skubotų sprendimų. – Ulras iš diržo išsitraukė vieną arbaleto strėlę ir pastatė ant stalo priešais vaikino akis. – Čia yra arbaleto strėlytė. Už du auksinius galima nusipirkti diržą ir dvylika paprastų strėlyčių. Tačiau paprastos strėlytės nors ir tinkamos medžioklei, tačiau netinkamos vampyrams. Su jomis galima sužeisti vampyrą, bet vampyrai turi savybę greitai žaizdas užsigydyti, jiems tiesiog reikia kraujo. Kuo didesnę žaizdą nori užgydyti tuo daugiau jo išgeria.
Norit padaryti rimtų žaizdų, reikia strėlyčių su sidabriniais antgaliais. Viena strėlytė su sidabriniu antgaliu kainuoja du sidabrinius. Tačiau net ir tokiomis strėlytėmis padarytos žaizdos nors ir gija sunkiau, dar nereiškia, jog yra mirtinos.
Tikras profesionalas perka strėlytes užkalbėtas burtininkų. Viena strėlytė užkalbėta burtininko gali kainuoti net iki dviejų auksinių, tai priklauso nuo burtažodžio sudėtingumo. Vampyrų medžiotojai visuomet stengiasi, susirinkti savo strėles, jeigu tik gali, nes jos velniškai brangios. Tai tiek apie strėlytes, o mes dar nepradėjom kalbėti apie kitus reikalingus dalykus: arbaletą, kardų ir peilių rinkinį, šarvus… Tavo darbas vienintelis šansas tau sukaupti pakankamą pinigų sumą įsigyti tokiems dalykams.
– Bet jeigu viskas taip brangu, tai šitam darbe net per dešimt metų aš neuždirbsiu reikiamos sumos.
– Nebūtinai. Ponas žadėjo parduoti visus žuvusių vampyrų medžiotojų daiktus, jeigu per metus neatsilieps giminės. Tikėtina, jog po metų šitose apylinkėse nebus jokių vampyrų medžiotojų, taigi galėsi viską įsigyti gerokai pigiau nei reali jų vertė. Bet vis tiek reiktų sukaupti pakankamą pinigų sumą.
– Hm… Metai laiko… Tuomet turiu stengtis dirbti kuo geriau, kad man padidintų užmokestį. O laisvalaikiu galėčiau mokytis valdyti ginklą. Ar mane pamokytum?
– Ne, – nukirto medžiotojas.
– Ne? Kodėl?
– Jeigu tu tikrai manai, kad tau reikia mokytojo gali paprašyti bet kurio vampyrų medžiotojo už vieną ar du bokalus alaus, kas nors sutiks pamokyti, bet tau nereikia mokytojo.
– Kodėl? Kaip aš mokysiuosi, jeigu aš net neturiu tikro kardo?
– Pasidaryk iš medžio.
– Jūs tyčiojatės? – įsižeidė Vigis.
– Ne. Jeigu visi mokytųsi su tikrais kardais, tai kiek baigtų mokymus be traumų?
– Tai visi mokytis pradeda su netikrais kardais?
– Žinoma, kad nesusižeistų. Pasidaryk kardą iš medžio, kai nugalėsi drebulę, tuomet bus galima kalbėti apie pamokas.
– Drebulę, – pasibaisėjo Boleslovas.
– Taip. Jeigu paimtum į rankas tikrą kardą, pagalvotum, kad jį laikyti vieni niekai, tačiau įsivaizduok, jog kova trunka pusvalandį, valandą… Ar vis dar turėtum jėgų jį išlaikyti? Galbūt tau atrodo, kad kovoti su medžiu yra nuobodu, bet mokslai niekada nebūna įdomus, jų tikslas, šiuo atveju ištreniruoti tavo ištvermę.
Vigis susiraukęs grįžo į virtuvę, o Ulras apsidžiaugė vėl galėdamas pratęsti valgymą.