Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (15 dalis) 0

by


2014-12-15

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Šešta dalis, Septinta dalis, Aštunta dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis, Vienuolikta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis

Diskusijos su Gedeonu visuomet duodavo įdomių minčių pamąstymui, net jei jis buvo nemirėlis, jo smegenis buvo gyvesnės, nei kai kurių gyvųjų. Tačiau lakstyti du kartus per dieną į dvarą ir trukdyti bajoro nesinorėjo, todėl savo apsilankymą nusprendė atidėti kitai dienai.
Dabar Ulras įsitaisė smuklėje ir užkandžiavo kartu su Vikingu.
Šalia stalo ant sienos pakabino savo anksčiau nusikopijuota apylinkės žemėlapį ir pažymėjo visas žinomas vampyro užpuolimų vietas.
– Kaip manai, koks vampyro skridimo greitis? – paklausė Ulras.

– Hm… – susimąstė Vikingas. – Sakyčiau, kokie dvidešimt kilometrų per valandą…
– Ne, turėtų būti daugiau, juk su arkliais vos pavijom, – nesutiko jaunuolis.
– Taip, bet mes jojom per apžėlusią žolę, kuri trukdė arkliams normaliai įsibėgti.
– Man taip pat neduoda ramybės, kodėl visi užpuolimai rikiuojasi apie šį kelią.
– Manai, kad vampyras gyvena Miltinių kaime? – be užuolankų paklausė Vizbaras.
– Aš to ne tvirtinu, – perspėjo Ulras. – Bet susidaro toks įspūdis, nes kaip kitaip paaiškinti…
– Viskas paprasta, pirmą auką ten užklupo visiškai atsitiktinai, o dabar visos kitos aukos ateina ten pačios…
– Vampyrų medžiotojus tu vadini aukomis? – vaikinas nusišypsojo.
– Ai, nusprūdo, – bandė teisintis Vikingas. – Geras vampyrų medžiotojas yra gyvas, sužeistas, be rankos, be kojos, bet gyvas.
Atsidarė durys ir į smuklę į virto trys vyrai.
– Problemos. Kvar. Kvar.
Vikingas patraukė akis nuo žemėlapio ir pažvelgė į naujokus: visi jie kaip vienas – trumpai kirpti juodi plaukai, juodi gerai prižiūrėti ūsai ir juodos trumpos barzdelės, apsisiautę tamsiai mėlynus apsiaustus, ant prabangių storų šviesiai mėlynų marškinių, vilkėjo prabangias mėlynas beveik juodas kelnes ir odiniais batai su blizgančiais pentinais. Paskutinė smulkmena buvo keista. Batus su pentinais dėvi raiteliai, tačiau po kelionės jie tikrai negalėtų blizgėti. Ir nors vyrai stengėsi atrodyti vienodai, tačiau šiek tiek vienas nuo kito skyrėsi ūgiu, pločiu ir storumu.
– Kuo jie tau nepatinka? – nustebo Vizbaras. – Atrodo kaip eiliniai keliauninkai.
Ulras atsisuko, kadangi sėdėjo nugara į duris, ir pažvelgė į naujokus:
– Kažkodėl anksčiau čia nepastebėjau jokių keliauninkų.
– Jeigu keliauninkų būna mažai, tai nereiškia, kad jų nebūna iš viso.
– Jų apranga. Jie nėra paprasti keliauninkai.
– Turtingi žmonės irgi keliauja… – nenorėjo nusileisti Vikingas.
– Jų apranga, kaip uniforma, man kažką lyg ir primena, bet negaliu pasakyti ką…
Vyrai baigė valgyti ir patraukė savo keliais. Vizbaras užlipo į antrą aukštą apsiginkluoti, jis tikėjosi, kad pagaliau pavyks pastebėti skrendantį vampyrą ir pasekti iki lizdo.
Ulras išėjo iš smuklės ir patraukė link Piemenų kalnelio. Vos praėjus sankryžą iš kelio iš lindo nemirėlio pirštas ir modamas pakvietė pasilenkti. Medžiotojui pritūpus vietoj piršto atsirado Gedeono lūpos:
– Tave seka.
– Mane kažkas seka be tavęs? – nusistebėjo vyras.
– Nesisukinėk! Apsimesk, kad krapštai akmenuką iš bato.
– Kas mane gali sekti?
– Nežinau, mūsų nesupažindino.
– Iš tavęs naudos kaip iš knygos nemokančiam skaityti, – pasipiktino Ulras. – Ką man daryti?
– Eik tiesiai, kaip ėjai anksčiau. Matai tuos krūmus dešinėje kelio pusėje? Kai pasakysiu, šok į juos ir gulėk nejudėdamas.
Ulras atsistojo ir nužingsniavo tolyn, priėjęs nurodytus krūmus truputi prilėtino ėjimo greitį.
Medžiotoją sekantis žmogus laikėsi labai pagarbaus atstumo ir visaip stengėsi likti nepastebėtas. Staiga iš kelio išlindo nemirėlio rankos ir sugriebę persekiotojui už kojų truktelėjo jį iš visų jėgų atgal. Žmogus nespėjo susiorientuoti ir nosimi rėžėsi į kelią.
– Dabar, – pasakė Gedeonas ir Ulras griuvo į krūmus.
Persekiotojas pargriuvęs tuoj pat pašoko nuo kelio iš nosies veržėsi kraujas. Iš jo rankų nutįso šviesiai mėlyni spinduliai ir kelis kartus apšaudė žemę, tačiau nemirėlio senai jau ten nebuvo. Nuo kelio pakilo dulkių debesis. Supratęs, jog šaudymas neturi prasmės persekiotojas iš kišenės išsitraukė nosinę ir priglaudęs prie nosies apsidairė.
– Šūdas, – pasakė Ulras gulintis krūmuose.
Šalia medžiotojo iš kairės pusės iš po žemių išlindo Gedeonas:
– Ką jis ten daro?
– Jis burtininkas. Duoda tau į kaulus.
– Kad jį kur rujojantys šunys… Bet aš juk čia.
Iš dešinės medžiotojo pusės atsirado giltinė:
– Pagalvojau, prisijungsiu prie chebros.
Persekiotojas stengdamasis kuo tyliau pabėgo keletą metrų į priekį, bet jo sekamas žmogus dingo tarsi į vandenį. Susinervinęs jis nusispjovė. Ant jo vienos rankos susiformavo oranžinė permatoma sfera.
– Dabar man šakės, – sumurmėjo Ulras.
– O ką jis dabar daro? – domėjosi nemirėlis.
– Tai magiškas kompasas. Jis parodo kur yra ieškomas žmogus.
– Nesijaudink dėl to, Helės dalgis atspindi magiją.
Persekiotojas kelias minutes žiūrėjo į oranžinę sfera kuri nieko nerodė, tuomet nusispjovė ir apsisukęs patraukė į smuklę.
– Dėkui, – atsiduso Ulras.
– Tam ir reikalingi draugai, – atsakė giltinė.
– Ką tu darytum be mūsų? – pritarė jai Gedeonas.
– Jeigu ne tu, manęs iš viso čia nebūtų! Ir tik nepradėk aiškinti, kad ne viskas taip blogai.