Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Reikalingas karas 3

by


2013-03-13

Science Fiction

– Dėl ko kilo šis karas?
– Generole, tai buvo taip senai, kad niekas jau neatsimena.
– Ir kaip jums sekasi?
– Ačiū, labai gerai.
– Labai gerai, majore? Ar tai reiškia, jog pergalė greitai bus pasiekta?
– Ką jūs, turbūt juokaujate? Šimtamečiai karai, nesibaigia per dieną.
– Tai kiek pasistūmėjote į priekį?
– Per paskutinius dešimt metų, nei vieno metro. Labai sėkmingai laikome savo pozicijas.
– Ką?! Bet juk tai bereikalingas kovinių kariuomenės atsargų švaistymas!
– O mes šaudome tuščiais šoviniais. Tikrais šaudant, dar kas nors susižeistų.

– Ką?! – generolas pašoko iš savo kėdės vos neapversdamas stalo prie kurio sėdėjo.
– Generole, sėskitės. – ramiai pasakė majoras, tačiau generolas stovėjo visas garuodamas pykčiu.
– Generole, prašau sėskitės, – dar sykį paprašė majoras.
– Generole, po velnių, sėskitės!!! – užriko majoras ir generolas pagaliau atsisėdo į savo vietą.
– Jūs esate naujas kariuomenės vadas, – tęsė majoras, generolui atsisėdus. – Jūs važinėjate po dalinius, susipažįstate, bet jūs pasielgsite taip pat kaip pasielgė ir jūsų pirmtakai: savo atskaitoje parašysite, jog šis karas yra labai svarbus demokratijos ramstis ir mus pamiršite.
– Bet juk tai absurdas. Aš negaliu taip pasielgti.
– Generole, mes esame, karo zonoje, atsitiktinė snaiperio kulka, pirmieji laikraščių puslapiai ir padidintas finansavimas… Mums to nereikia, mes norime viską išlaikyti kaip yra.
– Jūs man grasinate?
– Ne, ką jūs, čia karo zona, čia visko atsitinka.
– Kaip jūs drįstate?! Jūs atleistas, tuoj pat pasirašysiu įsakymą išleisti jus į užtarnautą poilsį.
– Jūs nesuprantate. Jūs čia niekas! Čia vadovauju aš! – tai pareiškęs majoras išsitraukė iš dėklo ginklą ir padėjo ant stalo vamzdžiu į generolo pusę. – Mėgstate vaizduoti didvyrį? Va mano ginklas ant stalo. Jūs galite mane nušauti, o tuomet kareiviai saugantys duris nušaus jus. Čia karo zona, čia viskas gali atsitikti.
– Ką jūs kalbate? Juk tai absurdas!
– Jūs žinote kas yra absurdas? Aš jums pasakysiu kas yra absurdas! Respublikoje yra pilna žmonių turinčių energijos perteklių, o jeigu tiksliau pagiežos ir fizinės jėgos. Ir ką jie daro? Eina į barus ir ten smurtauja prieš nieko dėtus piliečius. Mes demokratinė valstybė, juos suimam, teisiam ir sodinam į kalėjimus. Sodinti tokius žmonės į kalėjimus yra absurdas ir bereikalingas valstybės lėšų švaistymas! Ir niekas jų nesodina. Juos siunčia pas mus. Mes čia juos išmuštruojam. Treniruojam. Išmokom drausmės. Pašventinam krauju ir plienu. Tuomet jie tampa geriausiais garsiausių žmonių asmens sargybiniais. Yra žmonių, kurie nuo kažko bėga. Yra žmonių, kurie nepatenkinti aplinka. Yra žmonių, kurie nenori būti tarp mulkių. Jie ateina pas mus. Mes nieko neklausinėjam. Mes juos visus priimam. Ar suprantate mane? Mes esame demokratijos ramstis, mes surenkame visus niekšus ir padarome iš jų geriausius tautos tarnus. Jeigu sugriausite šitą sistemą, sugriausite mūsų respublikos stabilumą. Suprantate?
– Suprantu.
– Man nepatinka jūsų žvilgsnis. Jūs dabar galvojate, jog grįšite į sostinę atleisite mane ir paskirsite savo patikimą žmogų. Žinote kas tuomet atsitiks? Čia karo zona, atsitiktinė kulka, sprogs mina. Ir vadovavimą laikinai perims, kuris nors mano pavaduotojas. Viskas grįš į savo vėžes. Jūs neturėsite kito pasirinkimo tik jį paaukštinti į majorus. O jus einantį per gatvę partrenks automobilis. Galbūt kitas kariuomenės vadas bus labiau sukalbamesnis.
Aš esu tik varžtelis didelėje sistemoje. Vieną varžtelį pašalinus sistema nesugrius. Aš nebijau, jog mane kada nors pakeis kas nors kitas. Bet sistema vis tiek gyvuos.
Aš netrukdysiu jums grobstyti valstybės lėšas, pasistatyti vilą, o jūs nelysite į mūsų reikalus. Dabar jūs norite eiti į savo kambarį ir apsvarstyti tai ką išgirdote. Tuomet parašysite savo ataskaitą ir mes niekuomet daugiau nesusitiksim.

2009-09-24

—————————————————————————————————————————————————-

Autoriaus komentaras

Idėja, kuri liko už kūrinio. Yra dvi respublikos ir jų pasienyje vyksta karas. Karui vadovaujantys majorai yra susitarę, kas ir kada, kokius manevrus darys priešo teritorijoje, todėl sutartu laiku, kai vieni šturmuoja, kiti draugiškai atsitraukia. Taip karas vyksta ištisą amžinybę.  Į armiją atvyksta naujokas, kurio tikslas išaiškinti kaip tiksliai veikia sistema ir ją sugriauti užbaigiant amžiną karą. Deja, rimtesnio kūrinio nei šis apsakymas niekada taip ir neprisėdau parašyti.


Comments

  1. O man čia daugiau nieko ir nereikia. Priešingai nei Varnėnų pievoj, čia detalių, rodos, tiek kiek reikia ir viskas aišku. Truputį primena vieną apsakymą Eridano knygose – nepamenu nei autoriaus, nei pavadinimo, bet ten pasakojama apie karą, kurį kariauja robotai ir kompiuteriai, žmonės tupi požemiuose ir priima strateginius sprendimus, bet galiausiai net ir štabą užgrobia kompiuteriai ir karas toliau vyksta tik tarp mašinų, be jokio žmonių įsikišimo.

  2. Man rodos tas apsakymas bus Harry Harrison “Karas su robotais”
    http://www.nepo.lt/lt/nuomone/knygos/knyga-harry-harrison—etikos-specialistas/