Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (14 dalis) 0

by


2014-12-01

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Penkta dalis, Šešta dalis, Septinta dalis, Aštunta dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis, Vienuolikta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis

Akula eilinį kartą džiaugsmingai sutiko Ulrą savo dvare:
– Ar turi vėl kokios nors naudingos informacijos man?
Galbūt, – atsakė medžiotojas. – Bet iš tiesų, tai atėjau tikėdamasis gauti naudingos informacijos iš jūsų.
– Ką gi, tu pradėk, o po to aš pažiūrėsiu ar galiu kuo nors padėti tau.
– Galbūt kalbėjotės su Vikingu?
Bajoras susimąstė:
– Ne, per paskutines keletą dienų šis medžiotojas nebuvo atėjęs pas mane.
– Taigi, mus su Vikingu užpuolė du kartus.
– Vampyras? Jūs jį nužudėte?

– Ne, – atsakė Ulras. – Deja jis pabėgo, bet abu kartus užpuolimai įvyko prie Miltinių kaimo.
– Tai tik patvirtina tavo anksčiau išsakyta teoriją, kad vampyras taiko į tam tikrą mano valdų pusę, dėl to jo lizdas turėtų būti kažkur ten.
– Taip, – sutiko medžiotojas. – Bet tai taip pat kelia susirūpinimą dėl vietos.
– Tu manai, kad vienas iš Miltinių kaimo valstiečių yra vampyras.
– Aš to nesakau, bet toks dalykas yra įmanomas.
– Tai ką siūlai daryti? – susirūpino Akula. – Negalima pasiųsti medžiotojų kratyti valstiečių trobų, jeigu mes nesame tikri, jog vampyras yra būtent ten. Tokiu atveju tik pasėtume nereikalingą panika ir gali nukentėti nekalti žmonės.
– Taip jūs teisus, reiktų viską atlikti subtiliau.
– Kaip?
– Reiktų paklausti daktaro Liucijaus ar per keletą pastarųjų mėnesių nepastebėjo kokių nors pokyčių gyventojų elgesyje, gal net organizuoti visuotinį kaimo sveikatos patikrinimą kokiu nors pretekstu.
– Hm… Tikrai nebloga idėja, aš tuoj pat ja užsiimsiu. – sutiko bajoras. – Taigi kokios informacijos norėjai sužinoti iš manęs?
– Aš norėjau apsilankyti jūsų bibliotekoje.
– Ir kokį skaitinį tikiesi ten rasti?
– Metraštį, jūs juk tokį rašote?
– Metraštį? Kiek valstiečių gimė, mirė, koks derlius buvo? Žinoma, rašo tarnas. Bet tau reikia ne į biblioteką, o į archyvą, tuoj paprašysiu, kad tave palydėtų, – Akula paskambino varpeliu, netrukus į kambarį atėjo berniukas. Berniukas palydėjo medžiotoją į rūsį.
Archyvas – tai patalpa rūsyje, be langu su trimis sekcijomis pilnomis ritinių, kurie iš pirmo žvilgsnio čia sumesti atsitiktinai.
Berniukas pastatęs dvi žvakides prie durų pasišalino vykdyti kitų savo pareigų, palikdamas medžiotoją vieną. Ulras ištraukė vieną arčiausiai durų esantį ritinį, paaiškėjo, jog tai praėjusių metų duomenys. Ritinyje buvo užrašyti tik sausi skaičiai, apie jokius įtartinus ar keistus įvykius užsiminta nebuvo. Iš lentynos ištraukė kitą atsitiktinį ritinį, šis atsiskaitė už gyvenimą prieš 50 metų, bet vėl gi tik skaičiai, jokių pikantiškų smulkmenų. Medžiotojas susimąstė: ar tie metai buvo tokie nuobodus, ar metraščiuose nebuvo rašomi jokie reikšmingesni įvykiai?
Ulras ištraukė trečią ritinį, šis atsiskaitė už gyvenimą prieš 134 metus, medžiotoją nustebino, jog rašto stilius ir pateikti duomenys buvo identiški ankstesniems. Tas pats tarnas juk negali gyventi taip ilgai?
Vaikinas ištraukė ketvirtą, šis atsiskaitė už gyvenimą prieš 267 metus. Stilius buvo identiškas ankstesniems.
„Matyt, bajorai labai griežtai apmoko savo tarnus“, – pagalvojo medžiotojas.
Ulras ištraukė dar keletą atsitiktinių ritinių, tačiau daugiau informacijos jie nesuteikė.
Nusivylęs vyras atsisėdo ant grindų. Medžiotojo akis užkliuvo už vieno ritinio esančio apatinėje lentynoje, o ranka tarsi pati ištraukė jį iš krūvos. Datuotas prieš 465 metus dokumentas buvo visai kitoks nei ankstesnieji. Jame rašoma, kad už nuopelnus karaliui Filipui IV, Razmai Akulai suteikiamas bajoro titulas ir anksčiau dešimt metų buvęs laisvas dvaras bei visi valstiečiai gyvenantys apylinkėje.
Ulras iš apatinės lentynos ištraukė dar vieną dokumentą. Šis greičiausiai buvo parašytas ankstesniojo dvaro savininko. Tekste buvo pilna senobinių, dabar nenaudojamų žodžių ir raidžių. Kartais medžiotojas iš sakinio sugebėdavo suprasti tik du žodžius, bet pasitaikydavo ir visiškai aiškių pastraipų. Atgavęs viltį vyras ėmė traukti vieną po kito ritinius iš apatinės lentynos ir juos skaityti. Ir nors daugybės dalykų nesugebėjo suprasti, vis tik susidaryti nuomonę apie gyvenimą prieš penkis šimtus metų buvo lengviau nei prieš dešimtmetį. Sunku buvo atsekti ritinių eiliškumą, nes datuojami jie buvo kitaip, tačiau susidarė nuomonė, jog per sąlyginai trumpą laiką pasikeitė mažiausiai du, o gal ir daugiau dvaro savininkų, priežastis, deja, užkoduota raidžių deriniais, kurie Ulrui nieko nereiškė. Ir vis tik su apylinke arba, daug labiau tikėtina, dvaru buvo negerai. Tik, kas?

*****

Iš dvaro Ulras nužingsniavo atgal į mišką, kuriame rado Gedeoną ir Helę taip kaip paliko: geriančius kavą, tiesa, lauželis jau senokai buvo užgesęs.
– Jūs ką, visą dieną ir gersite kavą? – nusistebėjo medžiotojas.
– Mes bendraujam, – paaiškino nemirėlis, tuomet iš kišenės išsitraukė papirosą ir prisidegė. – Na tai ką nors radai?
– Nevisai… Valstietis Uolesas man sakė, kad prieš šimtą metų čia jau vyko vampyrų medžioklė.
– Aš galvojau, kad valstiečiai taip ilgai negyvena, – pastebėjo Gedeonas.
– Jam apie tai papasakojo senelis.
– Hm… Nežinau, prisimink savo vaikyste, ar tau tikrai niekas nesekdavo baisių istorijų apie vampyrus?
– Suprantu tavo skepticizmą, – pritarė Ulras. – Bet šiandien Vigis parodė ant akmenų iškaltus medžiotojų vardus…
– Tik vardai ar dar kas nors? – pasitikslino nemirėlis.
– Tik vardai.
– Tie vardai gali būti tiek kaimo seniunų, tiek medžiotojų, jeigu mes galėtume juos kaip nors patikrinti…
– Aš irgi taip pagalvojau. Kur yra artimiausia vieta tai patikrinti?
– Neįsivaizduoju…
– Taigi bajoro dvaras.
– Hm…- atsikrenkštė Gedeonas. – Tikrai? Paprastai legendas kaupia vienuolynai, bet gal ir dvare galima ką nors rasti…
– Aš pagalvojau, kad toks reikšmingas įvykis kaip medžioklė bus užrašytas metraščiuose, bet nieko neradau. Aišku, aš neperžiūrėjau visų ritinių, nes jų be galo daug, bet peržiūrėjau keliasdešimt apie įvykius prieš šimtą metų – nieko.
– Metraštininkas gali turėti priežasčių, nieko neužrašyti, bet tai aišku labai keista. Juk pažiūrėkim dabar, trisdešimt žmonių, kiek maisto reikia papildomai išmaitinti tiek burnų. Kiek alaus ir vyno jie išgeria…
– Tu genijus! – Ulras. – Man nereikia užrašyto fakto, man tereikia palyginti maisto ir alaus suvartojimo kiekius pagal metus ir jeigu kuriais nors metais jų suvartota nepaaiškinamai daugiau, štai bus ir atsakymas.
– Variantas, – pritarė nemirėlis. – Bet tau tiesiog reikėjo pasidairyti galbūt yra knyga apie vampyrų medžiotojus, arba koks nors senesnis leidimas „kas yra kas vampyrų medžiotojų pasaulyje“.
– Aš apie tai visai nepagalvojau, – prisipažino jaunuolis.
– O reikėjo, pasižiūrėk dabar bajoras pasikvietė visą medžiotojų elitą. Vadinasi turi gana naują tokią knygą, gal netyčia turi ir senesnių versijų.
– Einant čia, man kilo dar viena mintis. O kas jeigu vampyro nėra?
– Tuomet ką mes čia veikiame? Ir kas tave užpuolė? – skeptiškai į savo draugą pažvelgė nemirėlis.
– Magijos audros.
– Magijos audros?
– Taip. Tu sakei, jog šioje žemėje prisikaupę daug magijos, – pradėjo aiškinti Ulras. – Susikaupusi magija gali prasiveržti į fizinį pasaulį sukurdama realistiškas haliucinacijas. Taigi, mes kovojom su iliuzija.
– Tai nepaaiškina medžiotojų mirčių.
– Medžiotojų mirtis būtų galima paaiškinti, jeigu nedingęs jų kraujas.
– Ir štai mes vėl grįžtame prie to, kad vampyras turi egzistuoti.
– Stebėtojas, – į jų pokalbį įsiterpė Helė.
– Stebėtojas? – nesuprato Ulras.
– Taip, aktyvaus magijos veikimo zonoje turi būti stebėtojas, – paaiškino Gedeonas. – Tik nežinau, kaip toks žmogus galėtų mums pagelbėti.
– O kas jeigu stebėtojas nesenai mirė?
– Manai, kad tas kaimietis Uolesas buvo stebėtojas?
– Tai paaiškintų, kam reikia valstiečiui mokėti skaityti ir rašyti.
– Tuomet, kai sužinos, kad stebėtojas mirė, turi atsiųsti kitą, tačiau tai gali užtrukti.