Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (13 dalis) 0

by


2014-11-27

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Ketvirta dalis, Penkta dalis, Šešta dalis, Septinta dalis, Aštunta dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis, Vienuolikta dalis, Dvylikta dalis

Ulras pabudo ir neiškarto suprato kur randasi, pasirodo jis miegojo miške šalia lauželio. Iš kitų trijų pusių aplink laužą buvo išdėlioti rastai, kurie atrodė lyg suoliukai. Gedeonas sėdėjo ant vieno rasto ir iš puodelio gėrė kažkokį gėrimą, pagal kvapą, greičiausiai giliukų kavą. Nemirėlis su kažkuo kalbėjosi.
Medžiotojas atsisėdo norėdamas pamatyti pašnekovą, tačiau čia daugiau nieko nebuvo, ar Gedeonas kalbėjosi su papūga?
– Tu vakar buvai toks pavargęs, kad tiesiog užmigai vietoje, – pasisveikino nemirėlis.
– Tu dažnai kalbiesi su savimi? – nusistebėjo Ulras.

– Susipažink čia Helė, – pristatė savo pašnekovą Gedeonas. – Jinai sako, kad giltinės negali matyti tie kas ja netiki.
– Tu nejuokauji?
– Aš visiškai rimtai, va žiūrėk dabar aš paėmiau jos ranką.
Ulras pabandė įsižiūrėti, kažkas suraibuliavo nemirėlio delne. Medžiotojas užsimerkė, pasistengė išvaikyti visas mintis ir tuomet atsimerkęs pažvelgė šalia savo draugo. Kažkokia figūra suraibuliavo ore. Medžiotojas užsimerkė ir dar sykį išvalė savo galvą nuo pašalinių minčių. Atsimerkęs pamatė, jog tikrai šalia numirėlio sėdėjo giltinė. Jinai atrodė lygiai taip pat kaip ją vaizduodavo daugelis menininkų – su rudu abitu, veido nesimatė tik dvi akys švietė iš tamsos. Dalgis stovėjo kiek toliau atremtas į ąžuolą.
– Malonu susipažinti, – pareiškė medžiotojas sausai.
– Man irgi malonu, – atsakė Helė, – nebijok, bet jau kol kas aš nepasiimsiu tavo sielos.
– Gedeonai, matau geri kavą, iš kur gavai puodukus? – Ulras kreipėsi į draugą.
– Pasiskolinau iš valstiečių.
– Mes juk apie tai jau kalbėjom! – pasipiktino vaikinas.
– Vogti negražu, vogti negarbinga bla bla bla bla… Aš jų nevogiau, jie nenaudoja. Aš padariau jiems paslaugą, išploviau. Kai išvažiuosim gražinsiu.
– Ir kavą gražinsi?
– Nevaidink šventosios mergelės, viena sauja, niekas nepastebės. Pats paragauk man dar padėkosi, kad paėmiau. Tai tik nedidelis užmokestis už tai, kad išgelbėsim juos nuo vampyro.
– Galbūt jų nereikia gelbėti? – iškėlė klausimą Ulras.
– Kaip tai nereikia? – nesuprato Gedeonas.
– Todėl kad nei vienas valstietis nežuvo nuo vampyro. Iš pradžių žuvo du bardai, po to trys medžiotojai.
– Keturi, kol tavęs nebuvo dar vienas…
– Kaip? Kur?
– Kytautas, prie žuvingo ežero, priešingoje pusėje nei Samardžanas, persipjovė venas.
– Sakyčiau labai nebūdingas būdas medžiotojui pasitraukti iš gyvenimo, – pastebėjo vaikinas. – Kodėl vampyras nepuola valstiečių? Gal jie visi yra vampyrai?
– Kiek bajoras turi valstiečių? Tūkstantį? Ir visi jie vampyrai? Kaip jie tuomet išsimaitintų? Čia turėtų tekėti kraujo upės.
– Tuomet kodėl? Ar pas valstiečius kraujas kitoks? Ne raudonas?
– Aš nežinau, – gužtelėjo pečiais Gedeonas. – Pridėk prie kitų klausimų, kurie neturi atsakymų.
– Gerai, einu į smuklę pabandysiu sužinoti apie tą Kytautą ir ką dar praleidau. Skadi, eini? – paukštis atskrido nuo ąžuolo viršūnės ir nutūpė medžiotojui ant peties.

*****

Ulras įžengdamas į smuklę svajojo apie sočius pusryčius, tačiau svajones teko atidėti, nes vos tik įžengus prie medžiotojo prišoko Vigis:
– Man rodos aš radau jums kai ką įdomaus, – pasakė jaunuolis.
– Pasakok. Kvar. Kvar.
– Ne, geriau būti jeigu parodyčiau.
– Ne čia? Kvar. Kvar.
– Ne, reiktų eiti iki kaimo. Būtų gerai, dabar, kad spėčiau grįžti, kol nėra daug darbų ir manęs niekas nepasigedo.
– Gerai, paimk dvi kulšis ir einam, – nusileido medžiotojas.
Vigis greitai sulakstė į virtuvę, įteikė Ulrui jo pageidautus pusryčius ir vyrai patraukė į kelią.
– Girdėjau, Vikingas gyrėsi kaip sudorojo vampyrą…
– Na sudorojo, gal nevisiškai tikslus terminas, nes vampyras galiausiai pabėgo.
– Bet šunis sudorojo. Šunys tikrai gali būti vampyrai?
– Taip, vampyru gali tapti bet kuris žmogus ar gyvūnas. Tiesa, man dar neteko matyti karvės. Vampyrais dažniausiai tampa plėšrūnai, kaip šunys ir katės. Tokie gyvūnai yra pakankamai protingi, kad sugebėtų išgyventi ilgiau ir judrūs, kad pasigautų savo auką.
– Ir viskas buvo taip kaip jis pasakojo? Tik šnai, šnai savo kirviu… – Vigis ėmė intensyviai mosikuoti rankomis į visas puses. – Ir kraujai tik tekšt, tekšt.
– Na, greičiausiai viskas taip ir buvo. Sakyk, o tu nežinai ar nedingo kur nors šeši šunys?
– Pas mus kaime nedingo nei vienas šuo. Tikrai. Kituose nežinau, bet galėsiu paklausinėti.
– Būtų labai šaunu.
– O tikro vampyro pagauti nepavyko?
– Jeigu būtų pavykę, pasiimtume pinigus iš bajoro ir keliautume sau.
– Jums čia nepatinka? – nustebo virėjo padėjėjas.
– Apylinkės čia nuostabios, gamta graži… Bet tai tik darbas. Padarai vieną darbą, tuomet keliauji ieškoti kito darbo ir tikiesi, jog pinigai nepasibaigs anksčiau.
– Aiškumas… Vat tik nesuprantu, kodėl vampyras pasivertė į daugybę šikšnosparnių, o ne į vieną. Jeigu būtų pasivertęs į vieną, tikrai būtų pabėgęs.
– Masės tvermės dėsnis.
– Kas?
– Masės tvermės dėsnis. Žmogus gali pasiversti pats arba būti paverstas kitu padaru, tačiau prieš ir po masė turi sutampi. Jis galėjo pasiversti į vieną didelį šikšnosparnį bet iš to naudos – jokios.
– O kai jis nori atsiversti atgal, tai visi šikšnosparniai turi susirinkti į vieną krūvą?
– Teisingai.
– Tai efektyviausias būdas nugalėti vampyrą yra, kai jis pasiverčia šikšnosparniais, pagauti du ir uždaryti narveliuose pakabintuose to paties kambario skirtinguose galuose?
– Tu gudrus.
Taip bekalbėdami vyrai laukais priėjo kaimą, bet vietoj to, kad užeitų į kurį nors namą, pasuko link miško. Galiausiai sustojo aukuro laukymėje.
– Jau atėjome, – pranešė Vigis.
– Čia aukuras kur deginate savo mirusiuosius, – konstatavo medžiotojas.
– Taip, bet ateikite čia ir pažiūrėkite, – vaikinukas parodė į akmenis.
Ulras apėjo aukurą, už jo stovėjo penki didžiuliai, ant dviejų iš jų buvo iškalti kažkokie simboliai. Medžiotoja pritupė bandydamas geriau įžiūrėti užrašus ir ėmė skaityti:
– Arjuna, Kvesinkis, Mihangelis…. Kas čia?
– Žuvusių vampyrų medžiotojų vardai.
– Uolesas sakė, jog prieš šimtą metų čia susirinko keturiasdešimt vampyrų medžiotojų, čia ir neskaičiavus akivaizdų, jog vardų yra gerokai daugiau.
– Na, aš neperskaičiau dar tiek daug, kad galėčiau paaiškinti.
– O ką žmonės sako apie užrašus ant šitų akmenų?
– Daugelis jų nemoka skaityti, todėl tiki, jog čia surašyta kokia nors senovinė malda padedanti mirusiajam greičiau patekti į dangų.
– Marlonas Kolinas, Brunas Aštredantis… – Ulras ėmė skaityti toliau. – Oliveris Gražuoliukas…
Perskaitęs sąrašą Ulras susimąstė. Vardai jam nieko nesakė, bet vampyrų medžiotojų istorija jis per daug ir nesidomėjo. Galu gale, matyt daugelio iš jų niekas neapipynė legendomis ir gyvenimo neužrašė.
– Jeigu prieš šimtą metų čia vyko medžioklė ar neturėtų būti dvare likę kokie nors įrašai apie siūlomas premijas ir panašiai? Juk tai neeilinis įvykis? – paklausė medžiotojas.
Vigis sutrikęs pažvelgė į Ulrą:
– Aš… nežinau…
– Nekreipk dėmesio, – medžiotojas nuramino berniuką, – Aš tik garsiai mąstau. Tu gali grįžti į savo darbo vietą, o aš trauksiu į dvarą paieškoti informacijos.