Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (12 dalis) 0

by


2014-11-20

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Trečia dalis, Ketvirta dalis, Penkta dalis, Šešta dalis, Septinta dalis, Aštunta dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis Vienuolikta dalis

Medžiotojai kelis kartus apėjo raganos namą ieškodami pėdaskų, bet visi buvo jų pačių, galiausiai pikti ir nepatenkinti patraukė į bajoro žemes. Smuklę pasiekė tik vakare. Tylėdami pavalgė ir išlenkė po du bokalus alaus, tuomet Vikingas atsistojo ir patraukė į antrą aukštą. Ulras liko sėdėti vienas, tačiau neilgai.
Vizbaro vietą atsisėdo maždaug penkiolikos metų apsirengęs prastais juodais drabužiais ir murzina prijuoste vaikinas. Medžiotojas valgė laukdamas ką pasakys jaunuolis, o jaunuolis sėdėjo ir žiūrėjo tarsi laukdamas leidimo kalbėti.
– Labas. Kvar… Kvar…

– Aš Vigis Baleslovas, dirbu virėjo padėjėju, – prisistatė jaunuolis. – Jūs vienintelis ne kaimo žmogus, kuris buvo atėjęs į Uoleso išlydėjimą.
– Tikrai. Kvar… Kvar…
– Jūs esate medžiotojas Ulras, tiesa?
– Taip. Kvar… Kvar…
Medžiotojas atidžiai pasižiūrėjo į Vigį:
– Ar tu kartais ne Uoleso anūkas?
– Ne. Aš proanūkis.
– Aišku…
– Kadangi Uolesas išmokino mane skaityti, tai galbūt kada nors mane paaukštins iki vyrėjo ar net gi pagrindinio barmeno.
– Miela. Kvar… Kvar…
– Sakykite, apie ką jūs kalbėdavote su mano proseneliu?
– Apie visokius keistus dalykus, nemanau, kad tau reikėtų dėl to sukti galvą.
– Žinot, kai nereikia dirbtis aš visuomet stengiuosi klausytis ką kalba vampyrų medžiotojai, kad galėčiau užrašyti jų pasakojimus, taip kaip mokė prosenelis. Be to jis man paliko visus savo dienoraščius.
Ulras dar sykį atidžiai pažvelgė į jaunuolį sėdintį priešais jį:
– Dienoraščius?
– Taip, pone.
– Galbūt tuomet norėtum man padėti?
– Taip, labai.
– Uolesas pasakojo, kad jau vieną kartą daugelis medžiotojų buvo sukviesti medžioti vampyro šitose apylinkėse. Tą užrašė jo senelis, savo ruoštu išmokęs skaityti ir rašyti. Klausimas yra: kodėl? Uoleso senelis mokino jį skaityti ir rašyti, todėl kad turėjo manyti, kad toks įvykis būtinai pasikartos kada nors ateityje. Jeigu turėtum senus dienoraščius, galbūt juose būtų atsakymas.
– Paieškosiu pone. Dabar visą savo laisvą laiką skirsiu senų dienoraščių skaitymui, – pasakė jaunuolis ir dingo virtuvėje.
Medžiotojas dar kiek pasėdėjo, bet įsitikinęs jog Vigis negrįš išėjo iš smuklės. Nors jis jautėsi pavargęs, tačiau reikėjo apsilankyti dar vienoje vietoje.

*****

Ulras traukė miško keliu, pasukęs iš kelio sustojo prie ąžuolo ir apsidarė ar niekas neseka. Kelias minutes stovėjo nejudėdamas ir klausydamas ar neišgirs kokių nors netikėtų garsų, bet rodės niekas sekti nežadėjo. Medžiotojas tris kartus pabeldė į ąžuolą. Tarp medžio šaknų atsargiai išlindo Gedeono galva ir tuomet pasipylė keiksmų krūva:
– Kad į tavo lovą sugultų tūkstantis vampyrų! Ką tu sau galvoji, po šimts kupetų! Tokio niekšo, nebuvau matęs nuo… senai.
– Ko nerimsti?
– Ko nerimstu? Suk tave devynios! Tu nusišlapinai šešis kartus ant mano kapo!
– O ką aš turėjau daryti? Sakei, kad reikia palaistyti, kad žemė geriau priimtų. Atnešiau tiek vandens, kiek galėjau.
– Kad tave zuikis išprievartautų! Iš šulinio ar iš upelio galėjai pasemti.
– Gi, atnešiau du kibirus, jeigu būčiau dažniau vaikščiojęs su kibirais į mišką dar kam būtų kilęs įtarimas. Tai kaip tave žemė priėmė?
– Ta kekšė visus priimtų.
– Ko tokiomis skambiomis frazėmis svaidaisi?
Nemirėlis išlindo visu kūnu iš žemės ir atsisėdo ant ąžuolo šaknies:
– Šitoje žemėje beprotiškai daug magijos prisigėrė. Tarsi koks nors didelių magų susidūrimas būtų įvykęs gūdžioje senovėje. Dabar aš net nežinau, ar aš žemę valdau, ar žemė valdo mane. Mano galios gali būti netikėtos ir neprognozuojamos.
– Negerai…
– Tai aišku labai negerai. Ir šitoje žemėje beveik nėra lavonų, jie visus savo mirusiuosius degina. Iš ko aš sudarysiu savo numirėlių armiją?
– Tu sakai beveik… – pasitikslino medžiotojas.
– Na, taip turiu dvi varnas, keturias žiurkes ir vieną lapę… Apgailėtina. Kaip tavo kelionė sekėsi?
– Tu juk viską turėjai girdėti.
– Girdėti, tai daug girdėjau, – sutiko Gedeonas. – Bet nieko nemačiau.
– Kaip jau žinai į priekį jojant buvome užpulti. Ačiū už pagalbą.
– Iš kur tu žinojai, kad aš tau padėsiu?
– Aš nežinojau, – prisipažino Ulras. – Tiesiog įprotis, visuomet tikiuosi tavo pagalbos, kai medžiojam vampyrus.
– Gerai, kas atsitiko toliau?
– Vikonto žemėse nėra nieko įtartino ar keisto. Mums papasakojo apie raganos namelį, bet jis yra paprasto žmogaus, jame nėra nieko raganiško. Tiesa, vienas keistas dalykas: aš esu įsitikinęs, jog magijos riba baigiasi su bajoro žemėmis.
– Tikrai?
– Tai tik teorija, kuria reiktų atskirai patikrinti, bet skirtumai tarp kaimynių valdų per daug akivaizdūs, taip būti neturėtų.
– Grįžtant mums vėl užpuolė. Tarsi kas nors saugotų, jog niekas neišvyktų ir neatvyktų į bajoro žemes.
– Arba vikonto.
– Aš būčiau linkęs manyti, jog bajoro, – nesutiko vaikinas. – Bet kuriuo atveju antrasis priešininkas buvo gerokai stipresnis. Galvotum du medžiotojai sudoros vampyrą, tačiau vos neatsitiko atvirkščiai, gerai, kad sėkmė buvo mūsų pusėje. O tuomet atsitiko keistas dalykas. Mes jį nusivijome į raganos namą, o ten aš sutikau Žvilgantį Kailį.
– Kitą vampyrų medžiotoją? – pasitikslino Gedeonas.
– Arba vampyras tiesiog išnyko, arba vampyras pasivertė Žvilgančiu Kailiu arba vampyras ir Žvilgantis Kailis yra partneriai ir medžiotojas padėjo jam pasislėpti. Aš aišku būčiau nušovęs Žvilgantį kailį, bet Skadi atsitūpė jam ant peties.
– Tu kaltini papūgą išdavyste? Skadi savu neišduoda.
– Aš nesuprantu kas atsitiko, visą dieną laužiau galvą ir neturiu jokios versijos.