Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (11 dalis) 0

by


2014-11-17

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Antra dalis, Trečia dalis, Ketvirta dalis, Penkta dalis, Šešta dalis, Septinta dalis, Aštunta dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis

Sutvarkę kaminą medžiotojai pajojo keliu į priekį, tol kol jų nebematė medžiotojai, o tuomet pasileido per laukus link numanomos raganos trobelės vietos.
– Aš nemanau, jog vampyras lankėsi šitame kaime, – pareiškė Ulras.
– Sutinku ir man taip pasirodė, – pritarė Vikingas. – Juos kamuoja tik kasdieniai valstiečių rūpesčiai, nieko antgamtiško ar nepaaiškinamo.
– Tai kelionė veltui?

– Na kodėl, visų pirma mes sužinojome, jog vampyro čia tikrai nėra, o antra – mūsų dar laukia trobelė.
– Jeigu vampyras būtų trobelėje, ar nebūtų pirmiausiai puolęs šitą kaimą? Būtų nelogiška skirsti kur nors toli, kai viskas ko reikia yra šalia.
– Nesutinku, – paprieštaravo Vizbaras. – Vietiniai greitai prisimintų apie trobelės egzistavimą ir patys sudorotų vampyrą, todėl visai logiška aukų ieškoti šiek tiek toliau.
Medžiotojai pristabdė arklius, priešais juos styrojo nešienautos pievos, tačiau horizonte nekyšojo niekas kas galėtų priminti kada nors stovėjusį namą. Aišku, per dešimtmetį neprižiūrimas namas galėjo ir sugriūti. Ulras iš gertuvės į puodelį prisipylė vandens, paviršiaus plotas nedidelis, bet geriau negu nieko. Skadi pakilo ir nusklendė virš pievos. Vikingas gerai nesuprato, kaip tiksliai papūga parodo kelią šeimininkui, bet nusprendė neuždavinėti bereikalingų klausimų.
Ulras pasistiebė balnakilpėse ir apsidairė:
– Namelis ne priešais, o labiau šiaurės vakarų kryptimi.
Vikingas neklausinėdamas paragino arklį žengti į žoles ten, kur link parodė jo kolega.
Medžiotojai nustatę teisingą kryptį namelį pamatė iš toli. Jis atrodė apgailėtinai suklypęs. Viena siena pajuodavusi lyg nuo gaisro, tačiau vis dar stovėjo. Langinės vienos nukritę, o kitos atvipę vos laikėsi ant vyrių. Stogas vienoje pusėje įgriuvęs. Kažkada namo spalva buvo tamsiai mėlyna, dabar daugelyje vietų dažai atšokinėjo.
Apjoję ratą aplink namą vyrai nušoko nuo arklių. Neatrodė, kad čia kažkas lankytųsi. Sukrypę duris nenorėjo atsidaryti, todėl Vizbaras jas išvertė. Vyrai įžengė į vidų. Pirmiausia pateko į siaurą, koridorių, kuriame buvo dvejos durys. Pirmosios vedė į belangę kamarėlę pilną įvairiausių džiovintų gėlių, net trumpam atidarius duris patalpos kvapas svaigino. Atidarę antrąsias duris pateko į virtuvę. Virtuvė kaip virtuvė. Kaip pas visus valstiečius: pečius, stalas, keletas suolų, keletas spintelių. Prie vieno suolo stovėjo kubilas sviestui plakti, tačiau jame esančio turinio sviestu tikrai nebuvo galima pavadinti. Vyrai perėjo į antrą kambarį, jame stovėjo vienas stalas nukrautas įvairiausios formos indais. Tiek daug skirtingų formų indų medžiotojai niekada nebuvo matę savo gyvenime. Greičiausiai ant šito stalo ragana gamino savo vaistus. Šioje patalpoje taip pat stovėjo keletas spintų pilnų įvairiausių spalvų neaiškios paskirties skysčių. Viena lentyna buvo pilna knygų odiniais viršeliais. Medžiotojai nepriėjo ir nepasmalsavo apie knygų turinį. Trečioji namo patalpa – miegamasis. Jame stovėjo lova ir drabužių spinta. Be to šita patalpa turėjo ir antrą įėjimą į namą.
Visur name tvyrojo didžiulis dulkių sluoksnis. Rodės, kad dulkės tvyrojo net gi ore, o kiekvienas judesys, žingsnis sukeldavo jų audrą. Čia ilgokai niekas nesilankė ir negyveno. Negyveno net gi žiurkės.
– Kaip ir sakiau… – nutęsė Ulras.
– Ką gi… – pritarė Vikingas. – Manau Vikonto valdas dabar galim ramiai palikti.
– Ar tu pastebėjai, jog vikonto valstiečiai atrodo neturtingesni už bajoro valstiečius?
– Taip, ponas Akula myli savo valstiečius ir didesnę dalį derliaus leidžia pasilikti, o vikontas ne.
„O gal todėl kad magijos pilnos žemės riba pasibaigia su bajoro valdomis?“ – pagalvojo Ulras, bet garsiai nepasakė.
Medžiotojai užšoko ant arklių ir patraukė į Akulos dvarą tylėdami.
Ulras niekaip negalėjo suprasti, kaip taip gali būti, kad neįmanoma rasti jokių vampyro pėdsakų. Vampyras nėra nematomas. Jis yra padaras iš mėsos ir kaulų, kaip žmogus. Kažkas turėjo jį matyti, bet… Užpuolimas jojant į priekį akivaizdžiai rodė, jog jie patraukė teisingą linkme, bet… Kaimas kaip kaimas, su savo legendoms ir prietarais, tačiau visi jie seni kaip Gedeonas.
Kol Ulras pasinėrė į savo apmąstymus, Vizbaras jojo šalia ir švilpavo kažkokia linksmą melodiją. Buvo visiškai neaišku, kodėl Vikingas toks linksmas, tačiau jam netikėtai nustojus švilpauti, Ulras iš karto pabudo iš apmąstymų ir pirmiausiai pažvelgė į kolegą. Pamatęs, kad jis žiūri kažkaip įsitempęs į kelią, pats pažvelgė ta kryptimi. Nuo kelio pakilo juodas šešėlis įgaudamas žmogaus vilkinčio juodą plačiarankovį abitą su gobtuvu formą.
Vikingas tvirčiau suspaudė savo krivį, Ulro rankose greitai atsidūrė arbaletas ir golokas.
Juodasis žmogus teatrališkai iškėlė rankas į dangų, plačios rankovės išsiskleidė lyg drugelio sparnai. Iš rankovių gražiai išslydo dvi katanos. Tvirtai suėmęs ginklus juodasis puolė. Treniruoti medžiotojų arkliai reagavo akimirksniu atšokdami į šoną. Suskambėjo metalas, Vikingas su savo kirviu pataikė į vieną kataną. Ulras nusikeikė, kovoti prieš maždaug 60 centimetrų ginklą su trumpesnių nieko gero nežadėjo.
Juodasis žmogus sukosi kaip vilkelis puldamas tai vieną medžiotoją, tai kitą. Vikingas mosavo savo sunkiuoju kirviu atremdamas smūgius ir nors jis laikėsi gerai, tačiau intensyvus ir beprasmis mosikavimas ore žadėjo greitai sukelti nuovargį. Ulrui sekėsi daug blogiau ir nors jis taip pat kol kas sugebėjo nepraleisti nei vieno smūgio, tačiau katanas atremdavo tai goloku, tai pakaustytomis arbaleto dalimis. Nutaikęs momentą, kai juodasis puolė Vizbarą, Ulras iššovė iš arbaleto. Strėlė pervėrė užpuoliko apsiaustą ir tvirtai prisegė jį prie žemės, taip apribodama jo judėjimo laisvę. Toks atsitikimas sutrikdė juodąjį ir užteko tik akimirkos, kai Vikingas atsivedėjęs iš visų jėgų kirto užpuolikui į šoną. Kraujai trykšti nepradėjo, todėl greičiausiai po abitu juodasis vilkėjo šarvais, tačiau smūgis išvertė jį iš kojų. Vizbaras užsimojo dar vienam smūgiui, juodasis pasirideno į šoną išvengdamas krivio, tačiau tuoj pat gavo iš Ulro arklio kanopų į kuprą. Juodasis suprato, kad šį kartą jis pralaimėjo, todėl sutelkęs visas jėgas pašoko, apsiaustas plyšo, palikdamas nemažą dalį medžiagos prisegtos strėle prie žemės. Užpuolikas pasileido bėgti per pievą. Medžiotojai atgavę pasitikėjimą savo jėgomis paragino arklius vytis paskui.
Atrodytų, jog bėgantį žmogų, net jeigu jis pradėjo bėgti anksčiau, raiteliai pavys nesunkiai, tačiau taip neatsitiko. Juodasis bėgo ne žeme, bet žolių viršūnėmis, ilgos žolės painiojosi arkliams po kojomis ir neleido išvysti savo greičio. Ir vis tik nors ir lėtai, tačiau arkliai artėjo prie bėglio.
Juodasis supratęs, jog pabėgti nepavyks pašoko į orą ir vieną momentą kur buvo žmogaus kūnas, kitą – išsisklaidė pulkas šikšnosparnių. Vikingas išsižiojo iš netikėtumo, jis nebuvo pasiruošęs tokiam įvykių posūkiui. Ulras užsitaisė arbaletą, tačiau strėlė nulėkė oru tarp šikšnosparnių nieko nekliudydama. Medžiotojas užsitaisė dar kartą, šį kartą strėlė sėkmingai pataikė į vieną šikšnosparnį ir suklykęs jis ėmė pikiruoti žemyn. Šikšnosparniai vėl susirinko į krūvą ir atvirto žmogumi. Įsmigusi į šikšnosparnį strėlė galėjo dabar atsidurti bet kurioje kūno vietoje: tiek rankoje, tiek kojoje ar krūtinėje.
Juodasis neketino pasiduoti ir atkakliai judėjo pirmyn, net ir sužeistas jis sugebėjo išlaikyti greitį. Medžiotojai pristabdę arklius vėl juos paragino. Ulras užsitaisė dar kelis kartus arbaletą, tačiau daugelio šūvių juodasis išvengdavo, tarsi turėdamas akis nugaroje, vis tik dar vieną kartą tikrai pataikė į koją, tačiau ir tai nesustabdė bėglio.
Pamatęs raganos namą, juodasis iš paskutiniųjų padidino greitį ir nėrė pro kiek anksčiau Vikingo išlaužtas duris į vidų. Ulras nušoko nuo arklio ir pagriebęs žibintą burtažodžiu jį uždegė. Laikydamas vienoje rankoje užtaisytą arbaletą, kitoje žibintą medžiotojas įžengė į namą. Dienos metu namas atrodė nekaip, tai dabar kiekvienas kampas gąsdino, rodės tuoj iš jo iššoks koks nors baubas. Perėjęs pirmąją patalą Ulras sustingo antroje šalia durų. Priešingoje patalpos pusėje atstatęs į jį arbaletą stovėjo Žvilgantis Kailis. Skadi nušoko nuo šeimininko peties ir atsitūpusi ant Žvilgančio Kalio peties, snapu ėmė trintis į jo auksinės spalvos šalmą, kuris keistai žvilgėjo žibalinių lempų šviesoje.
Ulras nuleido arbaletą. Su didžiuliu trenksmu į vidų įgriuvo Vikingas. Pasinaudojęs sumaištimi Žvilgantis Kailis dingo iš patalpos. Papūga grįžo ant šeiminio peties.
– Kas čia buvo? – paklausė Vizbaras.
– Nieko, – atsakė Ulras.
– Nieko?
– Taigis… Nesuprantu, kur jis dingo…