Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (10 dalis) 1

by


2014-11-13

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Antra dalis, Trečia dalis, Ketvirta dalis, Penkta dalis, Šešta dalis, Septinta dalis, Aštunta dalis, Devinta dalis

Jodamas vikonto žemėmis Ulras negalėjo nesistebėti kontrastais. Jei pas bajorą rodės jau reikia nuimti derlių, tai čia viskas dar žaliavo ir rodės tik nesenai baigė žydėti.
Artėjant vidurdieniui medžiotojai prijojo kaimo ženklą, medyje išdrožinėta skulptūra vaizdavo tris kaukoles: žmogaus, jaučio ir arklio.
– Kaukolių kaimas? – uždavė retorinį klausimą vaikinas.
– Pikuolių, – pataisė jį Vikingas.
– Iš kur tu žinai?
– Mokų skaityti simbolius.

Vikonto kaimas irgi skyrėsi nuo kaimų esančių bajoro valdose. Iš pirmo žvilgsnio sunku būdavo suprasti kuo, tačiau iš karto pajausdavai, jog šis kaimas yra gerokai vargingesnis. Ir tik geriau įsižiūrėjęs pastebėdavai, jog čia žmonės ne tokie įmitę ir jų drabužiai turi daugiau lopų ir daugybę kitų smulkių detalių.
Kaimo struktūra čia taip pat buvo kitokia nei Akulos valdose: šalia kelio stovėjo namas, už jo visi ūkiniai pastatai, tuomet kitas namas su savo ūkiniais pastatais ir taip abiejuose kelio pusėse.
– Kalbėsiu aš, – pareiškė Vizbaras kolegai.
– Gerai, – sutiko Ulras.
– Mes esame paprasti keliauninkai ir esame pasiruošę padirbėti už maistą. Nereikia nieko kalbėti apie vampyrus ir gąsdinti kaimiečių.
– O kaip ginklai?
– Pavojingi laikai, dabar visi ginkluoti, – paaiškino Vikingas ir pajojo į priekį.
Prie namo įsitaisęs ant suoliuko vyras galando dalgį.
– Sakykite ar toli iki vikonto Abo pilies? – pasiteiravo Vizbaras.
Valstietis įvertino medžiotojų arklius:
– Žigūnas gali nuo mūsų kaimo iki pilies nuvykti per dvi dienas.
– Toloka, – sumurmėjo medžiotojas. – Sakykite, ar galėtume pas jus gauti maisto? Ne už dyką, galime atsilyginti darbais.
Valstietis metė žvilgsnį į šalia namo esančią rastų krūvą:
– Pietus ir vakarė, už ją.
– Sutarta, – sutiko Vikingas.
Ulras susiraukė, bet sutarta vadinasi sutarta ir medžiotojai griebėsi darbo. Vizbaras pasižymėjo neįtikėtina jėga, todėl darbas ėjosi sparčiai. Per pietus, vakarienę ir kiekvieną pasitaikiusią progą Vikingas kalbas su valstiečiais visuomet sugebėdavo pakreipti link keistų ir neįprastų dalykų kaimiečiams. Tačiau tie neįprasti dalykai valstiečiams buvo veršiuko su balta žvaigžde kaktoje gimimas ir nieko pavojingo, keisto ar panašaus į vampyrus.
Vakare Ulras krito ant kluone šieno be jėgų ir tuoj pat užsnūdo, nebūtų pabudęs net ir tuo atveju, jei vampyrai būtų surengę balių aplink jį. Rytas atėjo netikėtai greitai, pabudus skaudėjo visus raumenis.
Ulras išėjęs iš kluono ieškojo kibiro į kurį galėtų prisisemti vandens apsiprausimui. Papūga nutūpė ant nuogo vyro peties, tačiau medžiotojas prie to pripratęs visiškai nekreipė dėmesio. Valstiečiai jau spėjo atlikti pirmuosius rytinius darbus: pamelžti, pagirdyti gyvulius, pašienauti su rasa ir dabar rinkosi valgyti pusryčių. Viena pagyvenusi moteriškė vilkinti tamsią žalią suknelę nedrąsiai pasuko link kluono:
– Atleiskite, ar jūs esate Gerasis Vikingas?
– Ne. Kvar. Kvar.
– Atleiskite.
– Miega. Kvar. Kvar.
Ulras pakėlė ranką ir parodė į valstiečio trobą, ranką siaubingai skaudėjo.
– Ar galėtumėte paprašyti, kad Gerasis Vikingas sutvarkytų mano kaminą prieš išvykdamas? Aš jums paruošiu pusryčius.
– Gerai. Kvar. Kvar.
Gerai padirbėjęs Vizbaras norėjo ir gerai pamiegoti, tačiau vaikino pilvas prašė pusryčių, o ne dirbančių maitinti niekas nebuvo linkęs, todėl Ulras pažadino savo kolegą ir atitempė taisyti kamino. Moteriškė buvo nusiteikusi gerai, todėl leido papusryčiauti prieš darbą. Valgio metu kaip ir anksčiau Vikingas kamantinėjo moteriškę ir šį kartą jie užtiko kažką vertingo.
Maždaug dešimt kilometrų į šiaurę nuo kaimo yra raganos namas į kurį neveda nei vienas kelias. Likus maždaug pusei kilometro iki namelio net žolės niekas nešienauja. Prieš gerą dešimtmetį ten gyveno atsiskyrėlė, rinko vaistažoles ir gydydavo visus, kam reikėjo pagalbos, neprašydama atlygio, tačiau kaimiečiai atsilygindavo kaip kas galėdavo: kas sūrį ar kumpį duodavo, kas malkų atveždavo. Tačiau susirgusiais barono Abo žmonai atsiskyrėlė padėti negalėjo, todėl buvo apkalinta raganavimu ir sudeginta gyva. Nuo tos dienos prie trobelės niekas nesilankė ir raganos vardu neminėjo.
Medžiotojai nusprendė, jog toje trobelėje būtina apsilankyti, bet prieš tai reikėjo sutvarkyti kaminą.


Comments

  1. […] Trečia dalis Ketvirta dalis Penkta dalis Šešta dalis Septinta dalis Aštunta dalis Devinta dalis Dešimta dalis Vienuolikta dalis Dvylikta dalis Trylikta dalis Keturiolikta dalis Penkiolikta dalis Šešiolikta […]