Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (9 dalis) 0

by


2014-11-10

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Antra dalis, Trečia dalis, Ketvirta dalis, Penkta dalis, Šešta dalis, Septinta dalis, Aštunta dalis

Tvankiame pritamsintame kambaryje, lovoje apklota gulėjo moteriškė. Jos akys buvo užmerktos, žandai įdubę, kaktą vagojo raukšlės. Jos veidas spinduliavo skausmą, likusį kūną slėpė stora žąsies plunksnų antklode. Šalia ant medinio suoliuko sėdėjo daktaras ir pasišviesdamas žvake maišė žolelių mikstūrą.
Ulras kaip uraganas įlėkė į kambarį, užmetęs akį į ligonę tuoj pat išlėkė lauk. Liucijus nustebęs lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į duris bandydamas suvokti kas tik ką atsitiko. Po kelių minučių pro jas vėl įlėkė medžiotojas su višta rankose.
– Laikykit, – įsakė Ulras daktarui tokiu balsu, kuriam neįmanoma nepaklusti.

Tyliai murmėdamas sau po nosimi medžiotojas ištiesė ranką virš moters galvos, nuo jo pirštų nutįso mėlynos šviesos juostos. Kitą ranką vyras pakėlė vištai virš galvos, nuo pirštų nutįso raudonos šviesos juostos. Po akimirkos viskas dingo. Ulras paėmė vištą į Liucijaus rankų ir pastatė ant grindų, višta tuoj pat nugriuvo. Nieko nelaukdamas medžiotojas griebė daktarą už pakarpos ir išsitempė lauk.
– Jūs tikras niekšas! Ką jūs padarėte? – nustebęs ir kartu piktas pasiteiravo daktaras.
– Perkėliau ligą į vištą. Dabar tai ne jūsų, o veterinaro problema.
– Kodėl?
– Nes man reikia su jumis labai rimtai pasikalbėti. Uolesas mirė ir jūs leidote jį sudeginti.
– Na, taip, tokios pas mus tradicijos.
– Aš jį mačiau! Pas jį ant kaklo buvo dvi žymės, kurios ten greičiausiai atsirado nuo vampyro įkandimo!
– Tokios žymės? – paklausė Liucijus atsisegdamas viršutines marškinių sagas ir apnuogindamas kairį savo petį. Ant daktaro peties taip pat buvo dvi žymės. Ulras iš kišenės išsitraukė peilį. – Aš pats jas padariau visiems valstiečiams su specialiais geležiniais įrankiais. Visi puikiai žino, kad vienas vampyras nesikėsina į kito vampyro aukas. Ar jūs irgi norėtumėte tokios apsaugos?
Geležinė logika, sukuria nepasiginčysi. Vienintelė bėda, kad joje geležies buvo tiek pat, kiek pradedančiojo mago dienoraštyje. Ulras paslėpė peilį.
– Tai mirtis visiškai natūrali? – pasiteiravo medžiotojas.
– Na, tokiame amžiuje to ir reikėtų tikėtis.
– Ir tikrai nebuvo vampyro užpuolimo?
– Tikrai. Na… Kūnas jau sudegė ir greičiausiai aš niekaip nesugebėsiu jūsų įtikinti…
Ulras apsisuko ir jau ruošėsi nueiti, tačiau daktaras jį sulaikė:
– Medžiotojau palaukit, – Ulras nenoriai atsisuko į Liucijų. – Ką jūs padarėte su ligone?
Eidama zigzagais ir kliūdama už visko pakeliui, šiaip ne taip iš pirkios išrėpliojo višta.
– Na… – medžiotojas atsiduso. – Principe aš ją pagydžiau. Ligą iš moters perkėliau į vištą. Jeigu kas nors suvalgys vištą, kol jinai nepasveiko, tai užsikrės joje esančia liga.
– Kokia tai liga?
– Neturiu supratimo. Aš nesimokiau gydomosios magijos.
– O tai ką man dabar daryti? – skėstelėjo rankomis daktaras.
– Duokite migdomųjų. Ryt pabudus bus sveika kaip ridikas.
– Žmonės pradės kalbėti, kad jūs šėtonas.
– Tiems kas nematė žinoti nebūtina, – pasakė medžiotojas ir patraukė link smuklės. Ryt su Vikingu žadėjo leistis į ilgą žygį, reikėjo pasiruošti. Eidamas vaikinas niekaip nenustojo mąstyti apie Uolesą. Senolio amžiuje mirtis galėjo būti ir natūrali, tačiau jis tikrai žinojo daugiau nei bet kuris kitas vietinis gyventojas. Jei tik Ulras jį būtų atkakliau kamantinėjęs… Senolio žinios taip pat galėjo tapti jo mirties priežastimi, tačiau medžiotojas niekam apie jį nepasakojo ir niekas nežinojo, kad jis lankosi Rugiagėlių kaime… Aišku, kas nors galėjo pamatyti atsitiktinai…

*****

Saulė krypo link žemės, aplinkui darėsi vis tamsiau ir tamsiau. Du medžiotojai jojo neskubėdami keliu dairydamiesi į visas puses. Miltinių kaimas liko jiems už nugarų prieš geras dvi valandas.
– Negalvojau, kad bajoro valdos tokios didelės, – pastebėjo Vikingas.
– Man rodos tai jau vikonto žemės, prietemoje mes greičiausiai nepastebėjome riboženklio, – atsakė Ulras. – Aišku, jeigu arklius gintume kaip priklauso, tuomet čia būtume jau per pietus.
– Ir nebūtume galėję išžvalgyti apylinkių.
– Taip, tavo tiesa. Ar pastebėjai, kad visur lygumos, jokių kalvų, jokių urvų, nieko, kas galėtų būti tinkama vieta vampyrui slėptis?
– Na, neskaitant to miško.
– Gerai pastebėta, – sutiko vaikinas.
– Bet jeigu vampyras įsikūręs miške, tuomet mes be reikalo paliekame bajoro valdas.
– Esu tikras, kad jeigu vampyras miške, kas nors juo pasirūpins, mane labiau neramina, jeigu jo ten nėra.
Nusileidus saulei, aplinkui po truputi ėmė temti.
– Kodėl mes nestojome kaime nakvoti? – ėmė priekaištauti Vikingas. – Kelionę galėjome pratęsti rytoj.
– O aš galvojau, kad tu labai nori sumedžioti vampyrą… Būdami toliau nuo žmonių išliksime budresni ir taip pat galėsime nukeliauti didesnį atstumą.
Temstant dar labiau Vizbaras sunerimo:
– Ar tau neatrodo, kad mus stebi?
Ulras pasilenkęs į priekį pamatė raudonas akis nuo kelio žvelgiančias į jį:
– Man rodos mes turim problemą.
Ulras nusikabino arbaletą, Vikingas į rankas paėmė savo plačiaašmenį ilgakotį kirvį. Vyrai apsidairė, juos ratu supo juodi kaip smala, trumpo plauko, bukais snukiai, išverstomis akimis, šeši šunys. Iš pražiotų nasrų pro didžiulius dantis varvėjo putos.
– Ar man tik atrodo, ar šitie šunys vampyrai? – pasiteiravo Vizbaras.
– O tu niekada nesutikai šunų vampyrų? – nustebo Ulras. Medžiotojas nušoko nuo arklio ir atsistojo priekyje jo su atstatytu arbaletu.
– Ne.
Šunys įsibėgėjo ir pasileido link medžiotojų. Ulras iššovė iš arbaleto, strėlė pataikė tiesiai į širdį iškarto nužudydama šunį, tačiau kūnas dar iš inercijos nulėkė į priekį. Medžiotojas numetė arbaletą ant žemės ir iš diržo išsitraukęs vieną strėlytę numetė šalia. Iš žemės išlindo ranka ir užtaisė arbaletą.
Ulro rankose atsidūrė golokai, maždaug penkiasdešimties centimetrų, sunkūs peiliai. Vienas šuo įsibėgėjęs šoko ant medžiotojo, Ulras sukryžiavo rankas šuniui po kaklu ir truktelėjo į šonus iš visų jėgų. Sukryžiuoti golokai nukirpo šuniui galvą kaip žirklės. Galva nuo smūgio nulėkė į viršų. Visur pasipylė kraujo srovės. Šuns kūnas virto ant nugaros, nieko nelaukdamas medžiotojas smeigė goloką tiesiai šuniui į širdį ir šuo nurimo. Šuns galva nukrito šalia.
Vikingas plačiai užsimojo kirviu ir pataikė jį puolančiam šuniui į kaklą. Kirvis įlindo iki pusės šuns kūno, dėl stipraus smūgio, šuns kūnas pakeitė kryptį ir nukrito ant antrojo puolančio šuns. Vizbaras užsimojo antram dar stipresniam smūgiui, šį kartą iš karto perkirsdamas du šunis.
Vienas šuo bandė pribėgti iš nugaros ir užpulti Ulro arklį, tačiau gavo stiprų smūgį iš arklio užpakalinių kojų, persivertęs ore nuskrido kelis metrus atgal. Jeigu tai būtų paprastas šuo, tai gulėtų be sąmonės, bet šis tuoj pat pašoko ant kojų ir įsibėgėjo šį kartą daug aukštesniam šuoliui, ketindamas užšokti arkliui ant nugaros. Įsibėgėjęs šuo pakilo į orą, arklys pasitraukė į šoną, Ulras pralindęs pro arklio pilvą iškėlė į viršų goloką ir perrėžė įstrižai skrendantį šunį. Iš jo kūno pradėjo virsti žarnos kaip iš pinjatos saldainiai. Šuo nukrito į kelio dulkes.
Šeštasis šuo pamatęs kas atsitiko jo kolegoms išsigando ir pasileido bėgti šalin. Ulras pagriebė arbaletą ir iššovė. Strėlė pasivijo bėgantį šunį ir pervėrė jam širdį.
– Ar tavo arbaletas pats užsitaisė? – paklausė Vikingas nulipdamas nuo žirgo.
– Ne, – atsakė Ulras dėl viso ko pikto persmeigdamas kiekvieno šuns širdį dar kartą. – Aš jau norėjau pasiūlyti čia sustoti nakvynės… Ką gi teks dabar keliauti toliau…
– Ir viską taip palikti?
– Dah… – gūžtelėjo pečiais Ulras.
– O jeigu kas nors keliaus šituo keliu? – nepasidavė Vikingas. – Reikia sutvarkyti.
– Gerai, – atsiduso Ulras. – Aš einu paieškosiu šakalių laužui, o tu viską surink.
Ulras nuėjęs pakankamai toli, kad Vizbaras negirdėtų ką jis kalbą, pažvelgė į savo kišenę:
– Aš sakiau, einu paieškoti pagalių laužui.
Iš visų pusių prie medžioto kojų pradėjo rinktis įvairiausio ilgumo ir storumo šakos. Kai Ulras grįžo Vikingas jau buvo surinkęs visas šunų dalis į vieną krūvą ir nubalnojęs arklius.
– Oho, neblogą kiekį šakų tu sugebėjai pririnkti pievoje, – pastebėjo Vizbaras.
– Tikrai? O tu… užbarstei kraujo dėmes ant kelio?
– Na, taip, jeigu kokie pašaliniai žmonės keliautų, dar išsigąstų. Tai ką, pagavom vampyrą, galim grįžti pasiimti premiją?
– Šitie? Ne… Jie negalėtų iššauti iš lanko. Ir mane nustebino kaip organizuotai jie veikė, tarsi kas nors juos valdytų…
– Tai niekur nepasistūmėjom?
– Dar vienas taškas ant žemėlapio ir vėl prie bajoro žemių sienos. Turbūt einame teisinga kryptimi.