Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (8 dalis) 0

by


2014-11-06

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Antra dalis, Trečia dalis, Ketvirta dalis, Penkta dalis, Šešta dalis, Septinta dalis

Medžiotojai antrą kartą rinkosi dvaro menėje, jei pirmą kartą bent jau dalis pasižymėjo dideliu entuziazmu ir noru nuversti kalnus, tai šį kartą visi atrodė vangiai, tačiau šį kartą bent jau nei vienas nebuvo girtas ar plaukiojantis. Kaip ir praėjusį kartą paskutinis atėjo Žvilgantis Kailis. Ulras susimąstė ar kada nors yra matęs tą medžiotoją smuklėje? Galiausiai vyras turėjo prieiti išvados – ne. Kodėl Žvilgantis Kailis visų vengia? Ulras žinoma irgi nebuvo minios mėgėjas, bet vis tiek pasirodydavo bent jau minimalų kartų skaičių grupėje, kad ji laikytų savu.
Taip pat teatrališkai kaip ir pirmą kartą ant pakilos pasirodė šeimininkas. Ant iš anksto parengto stovo jis išvyniojo žemėlapį.

– Malonu jus visus matyti susirinkusius antrą kartą, – prabilo bajoras. – Deja, gerų naujienų nėra. Vampyras nepagautas. Galbūt jums tai gera naujiena, nes vis dar turite savo šansą gauti didžiulę premiją. Vienas medžiotojas atkreipė mano dėmesį, jog trys žūtys atitinkamai įvyko, čia, čia ir čia, – aiškino Akula, rodydamas žemėlapyje. – Kaip patys matote tai rytinė mano valdų pusė. Todėl labai norėčiau, jog savo paieškas artimiausias kelias dienas sukoncentruotumėte toje pusėje. Ir norėčiau paprašyti neišmindžioti javų bei daržovių laukų, nes žala bus išskaičiuota iš premijos.
– Ar gali būti, jog vampyras atskrenda iš jūsų kaimyno žemių? – paklausė kažkas iš minios.
– Taip, tokia tikimybė yra, tačiau aš prašyčiau jūsų visų nevykti į vikonto Zbislovo Abo valdas.
Sprendžiant iš murmėjimo salėje mažiausiai pusė medžiotojų nusprendė tą prašymą ignoruoti.
– O kaip incidentas Sielininkų kaime? – paklausė kitas balsas.
– Sutinku, jog tas incidentas iškrinta iš tų trijų įvykių konteksto, bet artimiausias porą dienų prašau susikoncentruoti į šiuos tris ir jeigu nieko nepavyks rasti, tuomet grįžkite prie to ką veikėte iki šiol.
Nesulaukęs daugiau klausimų bajoras pasišalino iš salės, medžiotojai taip pat lėtai žingsniavo lauk apmąstydami, tai ką nesenai išgirdo.
Prie Ulro priėjo Vikingas:
– Ar tas medžiotojas, kuris atkreipė pono dėmesį, kartais nebūsi tu?
– Aš. Kvar… kvar…
– Kodėl? Nejaugi tu nenori gauti premijos už vampyro pagavimą?
– Čia tas pats kas surasti usnę šiaudų kupetoje. Vienas gali visą gyvenimą perrinkinėti…
– Bet jeigu suras kas nors kitas, manai su tavim pasidalins premija?
– Surasti dar nereiškia nugalėti, premija ne už vampyro vietą, o už vampyro galvą.
– O tu gudrus šunytis, – nusišypsojo Vikingas. – Gal keliaujam kartu pasižvalgyti į vikonto žemes?
– Galim. Rytoj. Kvar… kvar…
– Kaip tai rytoj? Kodėl ne dabar?
– Visi vyksta dabar. O mes atjosim rytoj, jeigu ką nors ras, tuomet mums teliks jį nukauti, jeigu neras, tuomet žinosim, kur neieškoti, – paaiškino vaikinas.
– Gerai, sutarta, ryt iš pačio rytoj išjojam iš smuklės.
Vizbaras atsisveikino ir patraukė prie savo arklio, tuo tarpu Ulras nužingsniavo į Rugiagėlių kaimą. Jis norėjo pasikalbėti dar kartą su Uolesu, dar nebuvo tikras ko tiksliai paklausti, bet klausimas jau formavosi jo smegenyse. Tačiau klausimo suformuoti vaikinui taip ir neteko, atėjęs į kaimą jis iš karto pajuto, kad kažkas yra ne taip.
Ulras sustojo prie antrojo namo kaip ir anksčiau, tačiau Uoleso ten nebuvo. Pasibeldus į duris nieko neatsakė, todėl jis patraukė prie šalia trečio namo žaidžiančių vaikų. Didysis šuo anksčiau miegojęs atsistojo ir įdėmiai įsistebėjo į medžiotoją. Šiam priėjus arčiau parodė dantis.
– Vaikai, sakykit, o kur tas senukas, kur čia drožinėdavo dūdeles? – paklausė medžiotojas nerizikuodamas prieiti arčiau.
– Iškeliavo į geresnį pasaulį, – pasakė pirmas vaikas.
– Mums nesako, – pritarė antras vaikas. – Bet mes žinom, kad jis mirė ir dabar vyksta atsisveikinimo ritualas. Jeigu paskubėsit galbūt dar spėsit.
– Kur?
Vaikas parodė ranka į mišką ir Ulras pasileido bėgti per laukus. Tik dabar medžiotojas suprato, ko nepastebėjo anksčiau: nei vienas valstietis nedirbo laukuose.
Iki miško dar buvo geras galas kelio, tačiau vyras jau iš tolo išgirdo graudžius balsus ir suprato, jog juda teisinga kryptimi. Į bėgęs į mišką jau gana uždusęs tarp medžių pamatė minią susirinkusių žmonių ir nužingsniavo link jų.
Gana negiliai miške buvo laukymė, kurios pagrindinis akcentas akmeninis aukuras. Aukure prikrautame malku iškilmingai gulėjo Uoleso kūnas. Žmonės, greičiausiai visi kaimo gyventojai, apsirengę juodai ir sustoję puslankiu giedojo giesmes. Kitoje pusėje už aukuro matėsi penki dideli akmenys.
Ulras pribėgo prie aukuro ir pasilenkė prie Uoleso kaklo. Kakle aiškiai matėsi dvi dantų žymės. Medžiotojas ilgai tyrinėti lavono negalėjo, nes iš apačios išlindo didžiulis ugnies liežuvis kėsindamasis uždegti skrybėlę, o kylantys dūmai graužė akis.
Ulras atsitraukė ir atsistojo prie krašto, šalia maždaug penkiolikos metų berniuko.
– Aš nespėjau atsisveikinti, – pasiteisino medžiotojas.
Kitoje aukuro pusėje ant akmenų sėdėjo giltinės ir nemirelio nematomos esybės.
– Koks mielas žmogus buvo, – tarė giltinė. – Man padarė šitą dūdelę.
Giltinė priglaudė dūdelę prie lūpų, joks garsas iš jos nesklido, tačiau dūmai ėmė suktis ratais ir krypti link giltinės.
– Ką tu čia veiki? – pasiteiravo nemirėlis.
– Kaip tai ką? Atėjau atsisveikinti su šiuo mielu žmogumi.
– Jo sielą, tu jau turėjai seniausiai pasiimti… Jeigu tu esi čia, vadinasi vėl kas nors mirs.
– Visuomet kas nors miršta, – giltinė pasižiūrėjo į nemirėlį. – Gedeonai, aš nežinojau, kad nemirėliai gali vaidentis…
– Paprastai negali… Bet šitoje žemėje tiek daug magijos prisikaupę… Čia viskas įmanoma. Turbūt prieš tūkstantį metų burtininkai aiškinosi santykius.
Kitoje aukuro pusėje minia baigė giedoti giesmę ir susirinkę žmonės ėmė kuždėtis tarpusavyje.
– Ar kvietėte daktarą Uolesui? – pasiteiravo Ulras.
– Taip, – atsakė jaunuolis.
– Ir ką jis pasakė?
– Kad buvo nugyventas gražus gyvenimas. Jo amžiuje to reikėjo tikėtis.
– Taip pasakė daktaras Liucijus?
– Čia kito daktaro nėra.
– Tačiau pats daktaras neatėjo atsisveikinti?
– Jis rūpinasi gyvaisiais. Sielininkų kaime viena moteris siaubingai serga.
Susirinkusieji užtraukė naują giesmę, tuo tarpu medžiotojas nusilenkė ir tyliai pasišalino iš miško, eilinį kartą keikdamas save, kad arklį vėl paliko smuklėje. Gal ir jam reiktų įsigyti tą daiktą – dviratį – kuriuo važinėja daktaras. Atvykai į vietą ir numetei dviratį, o arklį, žiūrėk, kad pabėgtų, žiūrėk, kad būtų žolės parupšnoti, žiūrėk, kad nesuėstų valstiečių daržovių ar gėlių… Vienas vargas.