Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (6 dalis) 0

by


2014-10-30

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Antra dalis, Trečia dalis, Ketvirta dalis, Penkta dalis

Žuvingas ežeras, tiesa pasakius, ne ežeras, bet didelė bala. Apeiti ratu aplink ežerą užtrunka valandą laiko. Arba dvi einant labai lėtai.
Grupelė vampyrų medžiotojų apžiūrinėjo kolegos sumeistruotus spąstus vampyrams. Jie visi stovėjo pagarbiu, didelių trijų žingsniu atstumu nuo kruvino bliudelio. Kadangi niekas nežinojo kaip spąstai veikia, tai bijojo prieiti arčiau.
– Banalu, – pasakė pirmasis medžiotojas.
– Norėjai pasakyti primityvu? – pabandė jį pataisyti antrasis.
– Ant naujokų vampyrų, tai suveiktų, bet ant patyrusių… Tikrai ne, – išreiškė savo nuomonę trečiasis.

– Bet juk suveikė, – nesutiko Ulras.
– Ar mes tikrai žinome, kad suveikė? – nesutiko trečiasis. – Mes tik žinome, kad jį rado savo paties spąstuose, bet daktaras mirties priežasties dar nepaskelbė. Galbūt girtas įrėpliojo į savo paties spąstus?
– Jomiras irgi greičiausiai pats persišovė save? – nenorėjo nusileisti Ulras.
– Įdomu, kieno kraują jis naudojo? – nekreipė dėmesio į kilusį ginčą pirmasis.
– Kiaulės, kieno gi dar galėtų naudoti? – atsakė antrasis.
Ulras pasitraukė nuo kompanijos ir nuėjo apžiūrėti Samardžano žūties vietos. Medžiotoją rado iš ryto atėję prie ežero žvejoti kaimiečiai. Jis kabėjo pakilęs du metrus nuo žemės įsipainiojęs tinkle. Tiesa, dabar tinklas buvo perpjautas pusiau, tačiau vis dar plevėsavo toje pačioje vietoje. Ant žemės pėdsakų pritrypčiota daugiau negu reikia, jeigu čia dar neapsilankė visi medžiotojai, tai pusė tikrai pabuvojo ir dar pora kaimiečių. Žemės tyrinėjimas negalėjo duoti jokių rezultatų, todėl Ulras pakėlė akis ir pabandė ką nors rasti medžiuose. Gal vampyras paliko kokią skiautelę savo drabužio (jeigu apskritai ką nors vilkėjo)? Tačiau nepastebėjo nieko, kas galėtų užkliūti už akies. Nei dangus, nei ežeras nenorėjo padėti kuo nors daugiau.
Dviejų patyrusių medžiotojų įtartinos žūtys ir nėra už ko užsikabinti.
Ulras nusikeikė mintyse ir patraukė į dvarą, galbūt kūno apžiūra duos kokios nors naudos.
Pačiame toliausiame dvaro kiemo kampe specialiame akmeniniame aukure prikrautame malkų gulėjo Samardžano kūnas. Ugnies liežuviai droviai lindo iš apačios. Tarnas giedojo atsisveikinimo giesmę. Daktaras nusilenkė atiduodamas paskutinę pagarbą žuvusiajam ir patraukė prie savo dviračio atremto į arklidžių sieną.
Ulras mintyse nusikeikė dar kartą: pavėlavo.
– Daktare, gal galite pasakyti ką nors naudingo? – pasiteiravo medžiotojas.
Liucijus susimąstęs pažvelgė į klausiantįjį:
– Kraujas iščiulptas. Mirties laikas prieš kokią dvylika valandų… tai vėl gi gaunasi kažkada vėlai naktį… Iš principo labai panašu į pirmą auką. Iš pradžių nužudomas, o po to panaudojami jo paties įrankiai…. em… galutiniam apdorojimui.

*****

Naktį patekėjo mėnulis, todėl naktis pasidarė šiek šviesesnė. Tiesa, tai buvo dar tik priešpilnis, o ne medžiotojų taip mėgstama pilnatis, tačiau medžiotojai nustojo gerti smuklėje ir pabiro į vampyro medžioklę.
Ulras nusprendęs, jog nėra reikalo stumdytis su kitais medžiotojais ir naktį praleido ant Piemenų kalnelio žvelgdamas į dvarą ir tikėdamasis vėl sutikti Lėją, tačiau mergina taip ir nepasirodė. Atsikėlęs iš ryto atsikėlęs vaikinas patraukė į Rugiagėlių kaimą. Uolesas kaip ir vakar sėdėjo ant suoliuko šalia namo ir drožinėjo dūdeles. Ulras prisėdo šalia ir iš kišenės išsitraukė butelį vyno. Senukas greitai nubėgo į pirkę ir grįžęs su dviem puodeliais juos užpildė. Uolesas gurkštelėjo iš savo puodelio:
– Geras vynas. Ne iš smuklės.
– Iš mano asmeninių atsargų.
– Jaučiuosi pagerbtas. Tai kas vakar atsitiko?
– Rado dar vieną negyvą vampyrų medžiotoją.
– Papasakokite apie jį, – paprašė Uolesas.
Ulras susimąstė:
– Samardžanas mėgdavo statyti spąstus ir stebėti saugiu atstumu kaip jie suveikia. Niekas nesugalvodavo tokių išradingų spąstų kaip šis medžiotojas… Daugiau nieko nežinau.
– Kuklu, – pastebėjo senolis ir po pauzės pridūrė. – Tau vis dar nevėlu.
– Nevėlu kas?
– Išvykti.
– Na jau, – pasipiktino vaikinas. – Aš juk medžiotojas. Penkis metus tarnavau armijoje, aš sugebėsiu apsiginti.
– O tavo kolegos buvo prastesni?
Ulras gūžtelėjo pečiais:
– Nežinau… Galbūt juos užklupo netikėtai. O kodėl jūs neišvykstate? Pastebėjau, jog visas kaimas dirba taip lyg nieko nebūtų atsitikę. Nejaugi jūs nebijote?
– Ne, – atsakė užtikrintai Uolesas. – Tas padaras nepuola valstiečių.
– Kaip tai? – nustebo medžiotojas. – Juk ponas mus iškvietė dėl dviejų žmonių žuties. Kiek supratau jie nebuvo dvariškiai, tai pagalvojau…
– Ne, ne valstiečiai. Keliaujantys bardai. Jie važiavo specialiu vežimu, kurį vėliau paversdavo scena. Vežimas dabar stovi dvaro arklidėse.
– Ką tu sakai? – Ulras iš nuostabos net atsistojo. – Ar gali būti, jog bardai buvo užpulti kur nors visai kitur, net ne pono žemėse, o arkliai tik atvežė juos iki čia?
– Na… Aš nežinau… Vieta kur juos rado nebūtinai turi būti vieta, kur jie žuvo… Ar tai ką nors keičia?
– Dar nežinau, bet man skubiai reikia pasikalbėti su ponu, – atsakė vaikinas ir skubiu žingsniu patraukė į dvarą.