Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (5 dalis) 0

by


2014-10-27

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Antra dalis, Trečia dalis, Ketvirta dalis

– Kakariekuuuuuu… Kvar… Kvar… Kakariekuuuu… Kvar… Kvar…
Ulras nenoriai pramerkė akis. Medžiotojas miegojo ant kieto medinio vežimo dugno šalia ąžuolinio karsto. Pažadintas atsisėdo. Skaudėjo visus šonus. Aišku, vaikinas galėjo įsiropšti į karstą ir išsimiegoti minkštai, bet kažkaip pasinaudoti nemirėlio guoliu nekilo noras. Vežime oras buvo pridvėsęs ir iškvėpuotas. Papūga tupėjo ant karsto visaip kraipė galvą žiūrėdama į savo šeimininką.
– Dabar kai turiu pinigų, gal reikia išsinuomoti kambarį smuklėje? – paklausė Ulras.
Papūga pakraipė galvą, bet nieko neatsakė.
Ulras užsidėjo skrybėlę ir išsiropštė iš vežimo. Užsirišo skarelę. Apsivilko lietpaltį, sunkų nuo ginklų. Papūga atsitūpė ant peties į savo vietą.

Medžiotojas lėtai nužingsniavo į smuklę. Atidaręs duris pamatė, jog viduje sėdėjo tik Vikingas pusryčiaudamas, daugiau jokių žmonių nebuvo. Ulras nusitraukė skarelę, nebuvo prasmės slėpti savo veido. Vizbaras pamojo ranka kviesdamas prisėsti priešais. Išgirdusi atsidarančias duris iš virtuvės išlindo apkūni moteriškė vilkinti murzina prijuoste su samčiu rankoje.
– Norėčiau užsisakyti, ką jus ten turite pusryčiams, – pasakė Ulras ir moteriškė dingo.
– Buvai medžioklėje? – pasiteiravo Vikingas.
Ulras palingavo į šonus galvą:
– Tu?
– Visi žino, kad vampyrai nakties padarai.
– O kiti dar negrįžo, kad čia žmonių nėr?
– Kiti… – prunkštelėjo Vizbaras. – Jie vakar prisilakė alaus ir dabar parpia į akį.
Moteriškė atnešė pusryčius: lėkštę avižinės košės su dideliais spirgais ir bokalą alaus.
– Matyt, laukia kol mes surasim lizdą, o tuomet pirmieji ten nulėks ir pabandys pasiimti prizą, – konstatavo Ulras.
Vikingas atsiduso:
– O tu šaunuolis. Aš turbūt pirmą vakarą buvau tau truputi per griežtas.
– Nieko tokio… Aš turbūt nesu nė pusės tiek vampyrų sumedžiojęs kiek tu…
– Man patinka tavo sąžiningumas. Žinai, o su skarele ant veido tu atrodai tikrai grėsmingai.
– Stengiuosi atrodyti kaip tas žmogus iš legendų…
Vikingas nusikvatojo visa gerkle:
– Tikrai neverta.
Vizbaras baigė valgyti ir Ulras jo pasiteiravo:
– O kas dabar?
– Dabar? Dabar reikia išsimiegoti, kad vakare vėl galėčiau eiti į žvalgybą, – atsakė Aidenietis ir atsistojęs nuo stalo užlipo laiptais į antrą aukštą, kuriame buvo įrengti nuomojami kambariai.
Ulras baigė pusryčiauti vienas ir susimąstė. Greičiausiai kažkuri dalis medžiotojų tikrai vakar prisigėrė ir niekur nėjo, tačiau kita, net jei ir mažesnioji dalis, naktį turėjo patraukti į medžioklę. Tačiau tie kurie grįš greičiausiai nesidalins savo radiniais. Medžiotojai visuomet buvo labiau konkurentai nei draugai. Yra ir kitas klausimas: ar vampyras ką nors šiąnakt užpuolė? Ankstesnę naktį užpuolęs Jomirą dabar jis galėjo nulįsti į pogrindį ir vėl laukti kelias savaites. Tačiau, jeigu ką nors užpuolė, naujienos dvarą greičiausiai pasieks tik apie pietus. Taigi, ką veikti iki tol?
Kiek pagalvojęs vaikinas prisiminė sankryžoje esančią nežinomą kryptį ir nusprendė ją patyrinėti. Vampyrus reikia medžioti naktį, tačiau susipažinti su apylinke – dieną.
Ilgai nelaukęs Ulras paliko smuklę ir patraukė ramiu žingsiu nežinomu keliu atidžiai dairydamasis į šalis. Vienoje kelio pusėje lingavo kviečiai, kitoje rugiai, geltoni jų kamienai buvo sulinkę nuo sunkių varpų.
„Labai keista, jog derlius sunokęs taip anksti“ – pagalvojo medžiotojas. „Gal kokia nauja veislė?“
Ulras užaugo miestelyje, todėl supratimas apie valstiečio gyvenimą ir darbus buvo tik gana paviršutiniškas.
Toje vietoje kur rugių lauką pakeitė moliūgų laukas stovėjo iš medžio išdrožinėtas kaimo herbas. Kažkada tai turėjo būti labai įspūdingas darbas, tačiau po daugelio karštų vasarų medis išdžiuvo ir sutrūkinėjo, po daugelio lietingų rudenų sudrėko ir vietomis pradėjo pūti, kitose vietose įsikūrė samanos. Herbas vaizdavo tris gėles, o po jomis buvo užrašas „Rugiagėlių kaimas“. Paprastai herbas turėdavo tik simbolį be jokio teksto. Dažniausiai valstiečiai nemokėdavo rašyti ir kaimo pavadinimą perduodavo iš lūpų į lūpas, o rašytinis jo variantas atsirasdavo mokesčių rinkėjų sąrašuose. Tuo tarpu Rugiagėlių kaime kažkada gyveno ir galbūt vis dar gyvena bent vienas žmogus mokantis rašyti.
Praėjęs ženklą Ulras pamatė laukuose dirbančius valstiečius, o priekyje ir patį kaimą. Kaimas įsikūrė pagal labai įdomią schemą: vienoje kelio pusėje pagarbiu atstumu viena nuo kitos stovėjo dešimt trobų, kitoje gana susigrūdę ūkiniai pastatai.
Ar Ulras sutiks kaime žmonių? Akivaizdu, jog galintys dirbti šiuo metu buvo laukuose, kaime liko tik per daug maži, per daug seni ir ligoti. Einant pro pirmą trobą medžiotoją pasveikino piktai lojantis nelabai didelis šuo. Kadangi jis buvo pririštas vyras nekreipdamas dėmesio nužingsniavo toliau. Prie antrojo namo, atsirėmęs į medinio namo šiaudiniu stogu sieną, ant suoliuko sėdėjo senukas ir drožinėjo dūdelę. Tas pats senukas, kuris pirmą vakarą atėjęs į smuklę liepė visiems vykti namo. Prie trečiojo namo žaidė būrelis mažų vaikų. Šalia jų gulėjo didelis kaip karvė šuo, pakėlęs galvą jis atidžiai stebėjo medžiotoją.
Ulras pasuko link suoliuko:
– Laba diena.
– Sveiki, – atsakė senukas.
– Jūs buvote atėjęs į smuklę…
– Jūs vampyrų medžiotojas?
– Taip. Ulras.
– Aš vadinuosi Uolesas. Sėskitės Ulrai, – senukas pasislinko padarydamas daugiau vietos ant suoliuko. Medžiotojui atsisėdus, didysis šuo padėjo galvą ant savo letenų ir užmigo, nors greičiausiai tik apsimetė.
– Jūs liepėte visiems vampyrų medžiotojams išvykti…
– Oi, ką tu vaikeli, aš niekam nieko neliepiau. Aš rekomendavau išvykti.
– Kodėl? – nustebo jaunuolis.
– Taip jau vieną kartą buvo.
– Kaip buvo?
– Čia jau buvo vieną kartą sukviesti visi geriausi vampyrų medžiotojai.
– Tai kodėl aš apie tai negirdėjau?
– Dėl dviejų priežasčių. Pirma, todėl kad nei vienas vampyrų medžiotojas neišgyvenimo… – Uolesas nutilo ir paglostė savo barzdą.
– O antra?
– Antra… Tai įvyko prieš šimtą metų.
– Kiek jums metų?
– Aštuoniasdešimt penki. Aš žinau ką jūs galvojate. Dar vienas nukvakęs senis. Bet taip nėra. Mano senelis rašė dienoraštį, papasakojo visą istoriją ir dar išmokė mane skaityti ir rašyti, kad galėčiau tęsti jo darbus. Žinote, valstiečiui mažai naudos išmokėjimo skaityti ir rašyti.
– Na gerai, tai kas atsitiko prieš 100 metų? – atkakliai kamantinėjo Ulras.
– Buvo sukviesti visi geriausi vampyrų medžiotojai sugauti šitose apylinkėse gyvenantį padarą. Iš viso susirinko keturiasdešimt. Jeigu būti tiksliems, tai trisdešimt devyni.
– Ir kaip jiems sekėsi sugauti vampyrą? Tokia gausi kompanija tikrai turėjo sugauti.
– Tiesa pasakius, nesisekė. Jie visi žuvo.
– O kas atsitiko vampyrui? – domėjosi medžiotojas
– Tuometinis ponas paskelbė, jog paskutinis medžiotojas jį nukovė, bet, deja, mirė, todėl prizo nėra kam įteikti ir vietoj to buvo iškelta didžiulė puota žuvusiems atminti.
– Bet senelis jus mokino skaityti. Jis netikėjo, kad viskas baigta?
– Ne. Jis manė, kad vampyras galbūt stipriai sužeistas, bet liko gyvas ir pabėgo kitur. Jūs manim netikite?
– Nežinau…
– Bet atėjote manęs ieškoti? Ar kas nors atsitiko?
– Ne, aš tiesiog vaikštinėjau norėdamas susipažinti su apylinkėmis. Jūsų sutikimas yra visiškas atsitiktinumas.
– Puiku, – apsidžiaugė Uolesas. – Aš jau išsigandau, kad kas nors baisaus atsitiko.
– Deja, jau atsitiko. Žuvo vienas vampyrų medžiotojas, bet tai tikriausiai atsitiktinumas.
– Papasakokite apie tą medžiotoją.
– Jums įdomu?
– Norėčiau užrašyti, kad ateities žmonės jo neužmirštų.
– Jomiras Lankininkas. Na aš iš tiesų nelabai žinau… seku legendas apie kitus vampyrų medžiotojus… – Ulras nutilo ir susimąstė. – Jomiro mėgstamiausias ginklas – lankas. Paprastai vampyrų medžiotojai labiau mėgsta arbaletus. Ir apskritai, dažniausiai jie vengia tolimos kovos, nes labai sunku sėkmingai nužudyti vampyrą iš toli. Jį galima išgąsdinti, sužeisti, bet nužudyti… Jomiras vienas iš nedaugelio, kuris sugebėjo sėkmingai, turėčiau sakyti, labai sėkmingai naudotis lanku. Iš didelio nuotolio yra pervėręs širdis specialiomis strėlėmis daugeliui vampyrų. O labiausiai išgarsėjo, po to kai viena strėle pervėrė dviejų vampyrų širdis iš karto.
– Dėkoju. Būtinai užrašysiu.
Keliu važiuojantis daktaras sustabdė dviratį ir pašaukė:
– Medžiotojau…
Ulras priėjo prie Liucijaus ir prisistatė:
– Ulras.
– Nenoriu garsiai sakyti, kad neišgąsdinčiau kaimiečių, – pašnibždėjo daktaras. – Bet tik ką sužinojau, kad žuvo dar vienas jūsų kolega. Samardžanas.
– Kur?
– Kur žuvo ar kur jis yra?
– Abu.
– Kūnas dvare. Kaip ir viskas šitoje apylinkėje nepriklausantis valstiečiams galiausiai atsiduria dvare. Kažkas turi pasirūpinti, tais kurie negali pasirūpinti patys savimi. Dabar aš ten važiuoju. O žuvo jis prie Žuvingo ežero.
– Dėkui.
Daktaras sėdo ant dviračio ir numynė tolyn. Ulras susimąstė:
„Ir kokio velnio aš čia atėjau pėsčiomis? Būčiau atjojęs su arkliu, dabar sėsčiau ir greitai sulakstyčiau iki ežero. O dabar… Eiti nei prie ežero, nei į dvarą… Kol nueisiu prie ežero, tai kiti medžiotojai viską apžiūrės ir ištryps visus pėdsakus, jeigu tokie kada nors buvo…“
Medžiotojas atsisuko į Uolesą:
– Man laikas keliauti, galbūt užsuksiu pas jus rytoj.
– Ar kas nors atsitiko?
– Dar tiksliai nežinau.