Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (4 dalis) 0

by


2014-10-23

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Antra dalis, Trečia dalis

Visą dieną vampyrų medžiotojai bandė surasti kokius nors vampyrų pėdsakus ten kur jų nėra ir galiausiai vakare susirinko smuklėje dideliu kiekiu alaus nuplauti savo nesėkmės jausmą. Tuo tarpu Ulras pabandė atsekti Jomiro arklio pėdsakus ir išsiaiškinti kur tiksliai įvyko užpuolimas, tačiau supratęs, jog nieko gero iš to neišeis numigo iki vakaro. Vampyrų aktyvumas didėja mažėjant saulės intensyvumui.
Jau sutemus medžiotojas pasikinkė arklį ir nuvažiavo link kapinių. Kapinės buvo įsikūrę kiek toliau nuo pagrindinio kelio, o pievos šalia kažkodėl niekas nešienavo. Palikę vežimą šalia kelio Ulras ir Gedeonas nužingsniavo link tikslo.

Kapų ramybę saugojo juoda dviejų metrų tvora susidedanti iš įvairiausių metalinių ornamentų, kurie savo formomis priminė žvaigždes, apskritimus, nežinomos kalbos simbolius ar vienas kitas net gi raitelius ant eržilų. Visą puošybą užbaigė tvoros viršuje į dangų besistiebiantys ieties antgalius primenantys stipinai.
Ulrui teko stipriai įremti petį norit atverti vartelius. Jų girgždėjimas nakties tyloje skambėjo lyg kokio baisaus padaro staugimas ir rodės girdėjosi už tūkstančio kilometrų. Medžiotojas įžengė į vidų ir ėmė dairytis, tuo tarpu nemirėlis sutrikęs stovėjo prie vartelių.
– Aš negaliu įeiti, – pasiskundė Gedeonas. – Kapinės užburtos.
Ulras nustebęs pažvelgė į savo draugą.
– Aš nejuokauju, – patikino nemirėlis.
Medžiotojas sumurmėjo aiškumo burtažodį. Akimirka kapinių tvora nušvito mėlynai, žemė žaliai, vieni antkapiai raudonai, o nuo kitų garavo oranžiniai dūmai.
– Per visą savo gyvenimą ir negyvenimą nieko panašaus nesu matęs, – nustebo Gedeonas.
– Aš irgi… – sutiko vaikinas. – Čia tiek daug magijos, kad net svaigsta galva. Kas čia per vieta?
Ulras pasilenkė prie antkapio norėdamas perskaityti mirusiojo vardą ir gyvenimo datas, tačiau akmuo buvo visiškai lygus. Vyras apėjo iš kitos pusės, tačiau šitoje pusėje tas pats. Lygus švarus antkapio formos akmuo.
– Akivaizdu, jog čia tavęs nepalaidosim, – pasidavė medžiotojas. – Žinau! Palaidosim tave ant kalnelio. Ten graži vieta su vaizdu į dvarą.
Draugai grįžo atgal ir apsukę vežimą patraukė link naujo tikslo. Vežimas smagiai riedėjo tamsiu keliu, vienintelė šviesesnė vieta pro kurią pravažiavo buvo smuklė, tačiau nei prie smuklės nei kitoje kelio vietoje nesutiko nei medžiotojų, nei vampyrų.
Sustabdę vežimą prie kalnelio vyrai užkopė į viršų apsidairyti.
– Kaip čia gražu, – pareiškė Ulras įtraukęs pilnus plaučius šalto nakties oro.
– Naktį gražu? – ironizavo Gedeonas. – Tamsu, nieko nematai, galbūt kitame upelio krante koks šiukšlynas ir tupikas stovi.
– Aš manau, jog pakasim tave čia, su vaizdu į dvarą, kad galėtum saugoti bajorą nuo vampyrų.
– Ne, – paprieštaravo nemirėlis. – Čia negera vieta, aš tai jaučiu. Taip kaip tu jautei magija kapinėse.
– Kas gero gali būti čia? Išsidirbinėji.
– Garbės žodis – ne. Jei ne tiki galiu ranką prie širdies pridėti.
– Ei, ei, ei, – medžiotojas pakėlė rankas. – Tu jau vieną kartą buvai širdį išsitraukęs, daugiau tokių triukų matyti nenoriu.
– Lėja. Kvar… kvar… – pasakė papūga merginos balsu.
– Ot laikų sulaukėm, Skadi girdi geriau nei mes abu, – pastebėjo Gedeonas.
– Kad ją šunes, išnyk, – paliepė Ulras.
– Kaip aš tau išnyksiu? – pasipiktino nemirėlis. – Aš ne vaiduoklis.
Atsakymą Gedeonas surado greičiau nei norėjo, gavęs stiprų smūgį į krūtinę nusirito nuo kalnelio ir pliumptelėjo į upelį. Nemirėlio kūnas lyg rąstas nuplaukė pasroviui. Pro skyles esančias kūne į vidų pradėjo veržtis vanduo, todėl visi kirminai gyvenantys jame pro nosį ir kitas angas ėmė šliaužti į viršų. Nuplaukęs pakankamą atstumą Gedeonas atsistojo ir tarp krūmų išbrido į krantą.
– Išnyk, – nemirėlis nusispjovė. – Kad ragana iš tavęs šluotą pasigamintų!
Tarp berželių pasirodė merginos figūra.
– Atsiprašau. Kvar… kvar…
– Ne, tai aš atsiprašau, – atsakė Lėja. – Vakar buvau pavargusi ir nesitikėjau čia nieko sutikti. Man pikta, kai vyrai mano, jog tik jie gali medžioti vampyrus. Apskritai viskas kas įdomu gyvenime yra tik vyrams. O kas lieka moterims? Sėdėti namie, auginti vaikus ir megzti kojines? Tiek tos. Draugai?
Jie kurį laiką tylėdami žiūrėjo vienas į kitą.
– Labai jauna. Kvar… kvar…
– Tu irgi atrodai kaip piemuo. Nepradėk to ginčo…
– Ką tu? Kvar… kvar…
– Ką aš čia veikiu? Aš gyvenu tarp valstiečių Sielininkų kaime ir mane užknisa valstiečių mentalitetas, ateinu čia, į Piemenų kalnelį, pabūti viena, nusiraminti. Iki šiol čia niekas daugiau neateidavo.
– Atsiprašau. Kvar… kvar…
– Nieko tokio, kaip nors pasidalinsim. Galim sudaryti lankymo grafiką, – Lėja nusikvatojo. – Mačiau apačioje vežimą su arkliu. Ten tavo? Kur nors išvyksti?
– Ne, pamankštinti. Kvar… kvar…
– Pamankštinti arklį naktį? Tu keistas. Nors galbūt ir ne… vis tik vampyro medžioklė turėtų vykti naktį, o ne dieną. Šiandien toks cirkas buvo. Gerai, kad aš gyvenu Sielininkų kaime, tai greitai supratau, jog tai apgaulė ir nešvaisčiau energijos veltui. O tie medžiotojai tokie juokdariai. Sako surinko pačius geriausius šių laikų medžiotojus, o atrodo lyg į savo pirmą medžioklę įsiruošę. Beje, tavęs toje sumaištyje aš nemačiau. Kodėl?
– Nebuvau. Kvar… kvar…
– Kaip tu galėjai suprasti jog tai apgaulė taip greitai?
– Man grįžti. Kvar… kvar…
– Gerai, eik, nelaikau. Tik pasakyk kaip supratai?
– Nuojauta. Kvar… kvar…
Ulras nusileido nuo kalnelio, tačiau vežimo ten nebuvo.
– Na kaip aš dabar tave surasiu? – sumurmėjo medžiotojas ir vaikščiojo pasilenkęs tol kol suprato, jog vežimas apsisuko. – Gerai, tu nuvažiavai atgal. Tik kur? Akivaizdu, jog ne į kapines ir greičiausiai ne į smuklę.
Medžiotojas nužingsniavo iki sankryžos. Sustojo. Apsidairė. Į dvarą važiuoti negalėjo. Liko nežinoma kryptis ir smuklė. Ulras pažvelgė nežinoma kryptimi ir patraukė link smuklės. Smuklės kieme neradęs vežimo patraukė toliau dairydamasis į abi puses ir bandydamas pastebėti pakraščiuose pastebėti šviežius vežimo pėdsakus.
– Ihahaha. Kvar… kvar… – sukliko papūga. Vaikinas iš netikėtumo net krūptelėjo.
Apsidairęs atidžiau pastebėjo šviežias vežimo pasukusias per vieną link miško į priešingą pusę nei įsikūrę kapinės. Patraukęs vėžiomis rado vežimą įvarytą į mišką, tačiau Gedeono niekur nebuvo. Vežimas atsirado, bet reikėjo surasti ir draugą, todėl Ulras patraukė gilyn į mišką, po kiek laiko išgirdo šūktelėjimą:
– Aš čia.
Gedeonas sėdėjo šalia iškastos didžiulės duobės, ant storos ąžuolo šaknies nugara atsirėmęs į medį ir rūkė papirosą.
– Iš kur žinojai, kad aš ateinu? – pasiteiravo medžiotojas.
– Išgirdau triukšmą lyg lokys per krūmus rautųsi. Kas dar tai galėtų būti? – nemirėlis išpūtė dūmą. – Bet tu ir užtrukai. Aš pats turiu susirasti vietą, aš pats turiu išsikasti duobę, gal man dar pačiam ir užsikasti?
– Nezyzk, tu nepalikai pėdsakų kaip tave surasti.
– O tai ką, man reikėjo visą kelią duonos trupiniais nubarstyti?
– Ar aš tau panašus į alkaną?
– Ne, tu man panašus į gretutę.
– Gerai, šok į duobę, – paliepė Ulras. Nemirėlis nusilaužė ausį ir švystelėjo medžiotojui. – Čia kam?
– Įsidėk į kišenę, kad žinočiau kur tave rasti, – pasakė Gedeonas ir nušokęs atsigulė į ten esantį sutrešusi karstą.
– Cizą duok čia.
– Ką jau jokių gyvenimo malonumu negalima?
– Nenoriu, kad gaisrą namie sukeltum, – atsakė medžiotojas ir nemireliui išmetus papirosą uždengė karstą. Tuomet pasiėmęs kastuvą ėmė berti žemes ant viršaus. Po gero pusvalandžio vaikinas nusibraukė prakaitą, iš vežimo atsinešęs du kibirus vandens užpylė ant viršaus, tuomet užbarstė šakų ir lapų, kad atsitiktinis grybautojas ar uogautojas nepastebėtų kasimo žymių ir neimtų domėtis kas čia atsitiko. Pažvelgęs į savo darbo rezultatą Ulras atsiduso:
– Na ką, važiuojam atgal į smuklę.