Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (3 dalis) 0

by


2014-10-20

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis, Antra dalis

Kai daktarui nebereikėjo pagalbos Ulras patraukė atgal į smuklę. Smulkė tai dviejų aukštų medinis pastatas su trikampiu stogu. Pirmame aukšte įsikūrė pati smuklė, virtuvė ir šeimininko gyvenamosios patalpos, antrame aukšte buvo įrengi kambariai keliauninkams. Smuklė įsikūrė netoli dvaro, greičiausiai tam, kad turėtų kur apsistoti visi nekilmingieji dėl vienos ar kitos priežasties norintys susitikti su bajoru.

Smuklė taip pat turėjo aptvertą kiemą, kuris slėpė nuo atsitiktinių akių keliauninkų vežimus. Ulro vežimas atrodė panašiausiai į keliaujančio muzikanto ar nubiednėjusio pirklio. Metalinių detalių kiekis ant vežimo puikiai parodydavo žmogaus statusą. Kadangi metalas patvaresnis ir ilgiau tarnauja, visi nori turėti kiek galima daugiau metalinių dalių, tačiau Ulro vežimas buvo visiškai medinis. Valstiečių vežimai dažniausiai atviri, nes nežinai ką reikės vežti: vienąkart šieną, kitąkart bulves, trečiąkart vėl ką nors kitą. Tuo tarpu Ulro vežimas buvo dengtas storu audeklu, paprastai tokiais važinėdavo daug keliaujantys, kad patys galėtų pasislėpti nuo lietaus ir savo daiktu apsaugotų.
Medžiotojas iš šulinio pasisėmė kibirą šalto vandens ir pasistatė šalia vežimo. Vaikinas apsidairė įsitikindamas, jog atsitiktinė smalsi akis nepamatys ir atlenkė audeklo kraštą. Viduje gulėjo du karstai. Vienas pigus medinis jau pradėjęs pūti, kitas prabangus ąžuolinis papuoštas įvairiais aukso ir sidabro lydinių ornamentais. Medžiotojas tris kartus pabeldė į ąžuolinį karstą ir jo dangtis pakilo. Karste gulėjo vyras. Galbūt kažkada jis buvo simpatiškas ir raumeningas, tačiau dabar jo odai įgavus nežmogišką žalsvai-melsva atspalvį atrodė atstumenčiai. Plaukai nuvirtę ant šono kaip sugriuvusio namo šiaudinis stogas. Drabužiuose buvo daugybė skylių ir kėlė nuostabą, kaip iš viso laikosi ant kūno.
– Laba diena, – pastebėjo vyras atsisėsdamas.
– Ką bijai, kad vaikai, pradės rėkti: zombis, zombis?
– Aš ne zombis, aš nemirėlis. Tarp jų labai didelis skirtumas…
– Nereikia man tos paskaitos, – nutraukė Ulras. – Aplinkui nieko nėra, todėl gali drąsiai išlipti.
Nemirėlis atsargiai iškišo galvą iš vežimo ir apsidairė:
– Ulrai, kam tu tą skarelę ant veido užsitraukęs? Nejaugi aš taip smirdžiu? – nemirėlis pakėlė dešinę ranką ruošdamasis pauostyti savo pažastį, bet ranka nulūžo ir nukrito į karstą. Šiaip ne taip išsiropštęs iš vežimo nemirėlis, kaire ranka dešiniąją įstatė atgal į savo vietą ir ėmė ją mankštinti. – Tai kaip pirmoji medžioklės diena?
Ulras nusitraukė skarelę nuo veido:
– Man šita medžioklė nepatinka.
– Kas tau šį kartą nepatinka?
– Daug medžiotojų…
– Taigi, visuomet išsiuntinėja tris, keturis pakvietimus, o atvyksta vienas, du. Nieko keisto.
– Ne, Gedeonai. Šį kartą susirinko trisdešimt – keturiasdešimt medžiotojų.
– Kiek? Keturiasdešimt? – nusistebėjo nemirėlis. – Ką gi… Tau vis tiek reikia pinigų.
– Jau nebe, – atsakė Ulras ir išsitraukė kapšelį.
Gedeonas rankoje pasvėrė kapšelį:
– Neblogai, ką padarei, apiplėšei pirklį?
– Bajoras išmokėjo avansą.
– Tuomet atidirbkim avansą, – pareiškė Gedeonas ir nuėmęs papūgą nuo medžiotojo peties švystelėjo ją į viršų. Tuo tarpu Ulras sumurmėjo dievo akies burtažodį ir pažvelgė į kibirą. Vandens paviršiuje partneriai pamatė smuklės vaizdą iš viršaus. Smuklė stovėjo šalia kryžkelės, vienas kelias vedė į dvarą apsuptą apsauginio griovio pilno vandens.
– Į dvarą nereikia, – pasakė Ulras.
Dvaro vaizdas užleido vietą pievoms.
– Žiūrėk, kapinės. – pastebėjo medžiotojas – Čia mes tave ir palaidosim šiandien vakare.
Kapinių vaizdas užėmė visą vandens kibire paviršių. Kiek galima įžiūrėti, kapinės atrodė tvarkingai.
– Kažkas negerai su tomis kapinėmis, – nesutiko nemirėlis. – Takelis į jas praktiškai visiškai užžėlęs.
Vaizdas vandens paviršiuje keitėsi: miškas, dirbami laukai, pievos, šieno kupetos, kaimas, ganomų galvijų banda, rugių laukas, kukurūzų laukas, dirbami laukai, antras kaimas, pasklidusi minia vampyrų medžiotojų ieškanti vampyro pėdsakų ten kur jų nėra. Netikėtai vandenyje šmėstelėjo grėsmingas šešėlis.
– Velnias, grįžk – nusikeikė Ulras
Vandenyje ėmė tokiu dideliu greičiu artėti žemė, kad net stebinčius galėjo supykit. Vaizdas dingo.
– Velnias, velnias, velnias!
– Šauki taip, lyg tikėtumeisi gauti atsakymą, – įgėlė Gedeonas.
– Nepagalvojau, jog Tovaldas su sakalu medžios dabar, – teisinosi jaunuolis.
– Tu turi akis danguje ir jomis naudojiesi, kodėl kiti neturėtų? – kalbėjo nemirėlis atidžiai stebėdamas dangų. – Beje, ką ten veikia tokia minia žmonių?
– Gaudo vampyrą, – paaiškino medžiotojas rankomis rodydamas kabutes.
– Vidury dienos? – nusistebėjo Gedeonas. – Kaip matau nešviesiausi protai susirinko į medžioklę.
Nemirėlis pagaliau pamatė danguje tai ko laukė kaire ranka greibė sau už dešinės iš švystelėjo iš visų jėgų. Jo ranka nulėkusi keliasdešimt metrų trenkėsi į sakalą ir abu nukrito į pievą. Papūga, kuri stengėsi iš visų jėgų pabėgti nuo persekiotojo, pakeitė skrydžio kryptį ir grįžusi į pievą kojomis pagriebė Gedeono ranką. Partneriai tylėdami stebėjo kaip papūga atskrenda su nemirėlio ranka.
– Ačiū. Kvar… Kvar… – padėkojo papūga.
– Mes šeima, Skadi, ginam savus, – atsakė Gedeonas įsistatydamas ranką vietą.
Susitvarkęs nemirėlis iš kišenės išsitraukė maišelį saulėgrąžų ir pirmiausiai pasiūlė papūgai. Skadi patenkinta, pagriebė keletą sėklų ir įsitaisė vaišintojui ant peties. Gedeonas pasiūlė Ulrui, tačiau šis papurtė galvą.
– Tu gėdijiesi su savo šeima dalintis maistu ar kaip? – pasiteiravo nemirėlis kramsnodamas saulėgrąžas.