Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (2 dalis) 0

by


2014-10-16

Vampyras pietums

Ankstesnės dalys: Pirma dalis

Saulutė jau senokai patekėjo ir valstiečiai jau senokai buvo pabiro po laukus dirbdami savo darbus kasdienius, tačiau visai kitokios nuotaikos tvyrojo bajoro Akulos dvare. Pagrindinėje dvaro menėje susirinko maždaug trisdešimties medžiotojų grupė.
Tie, kurie vakar susiprotėjo nueiti miegoti laiku, atrodė žvalūs ir nekantriai laukė kada gaus progą kam nors užvožti į snukį. Vampyriškam snukiui teikiama pirmenybė, bet tokio neradus tiks ir bet kuris kitas.
Kiti, kurie vakar neskaičiavo išgertų alaus bokalų, dabar plaukiojo vos pajėgdami išlaikyti vertikalią padėtį ir mintyse keikė šeimininką, kodėl tas nepasiūlė atsisėsti. Tiesa, už vieną dalyką šeimininkui, jie būtų padėkoję, tačiau greičiausiai buvo per daug apduję, jog suvoktų: patalpoje nebuvo ryškios šviesos. Ir nors jau laikrodis ruošėsi mušti vienuoliktą valandą, tačiau ant langų vis tiek kabojo užtrauktos didžiulės sunkios bordo spalvos užuolaidos, todėl visą šviesą kambariui suteikdavo keli šimtai palubėje ant šviestuvų pakabintų žvakių.

Ulras stovėjo šalia menės durų, nugara atsirėmęs į sieną. Vaikinas dvare pasirodė bene pirmasis, po to keisto vakarykščio nutikimo, jis labai norėjo vėl sutikti Lėją ir pradžiai bent jau atsiprašyti. Tačiau menėje renkantis vienam medžiotojui po kito nei viena moteris taip ir nepasirodė.
Ulras akimis narstė minią, galbūt merginos pasirodymą jis pražiopsojo? Pačiame minios priekyje, pasitempęs lyg pažangus mokinukas stovėjo Vikingas. Akivaizdžiai jis vakar alaus suvartojo mažiau nei daugelis kitų medžiotojų ir šiąnakt dar gerai išsimiegojo. Tovaldas buvo tarsi Vikingo priešingybė, stovėjo įsimaišęs minios viduryje tarsi bandydamas su ja susilieti ir neišsiskirti. Sakalas tupintis ant peties kartas nuo karto pagriebdavo šeimininkui už ausies, kad šis neužmigtų stovėdamas. Tokioje žmonių grupėje turėjo būti ir daugiau garsių vampyrų medžiotojų, tačiau Ulras jų nepažinojo.
Paskutinis į salę įžengė Žvilgantis kailis. Kaip ir sakė jo vardas, medžiotojas dėvėjo kailius: kailines kelnes, kailinį paltuką, ir kailinę kepurę, o medžiotojo veidą dengė sidabrinė kaukė. Sklandė legendos, jog vienos kovos su vampyrų metu, medžiotojo veidas buvo taip stipriai sužalotas, kad be kaukės į jį negalėjo pažvelgti nei vienas žmogus.
„Su kailiniais vasara turėtų būti baisiai karšta“ – pagalvojo Ulras, bet tuoj pat suprato, jog greičiausiai yra neteisus. Jis pats dėvėjo sunkų lietpaltį, kurio kraštai slėpė daugybę ginklų nuo pašalinių akinių. Lietpaltis buvo paveiktas šalčio burtažodžio, todėl karštą dieną jis dažniausiai jausdavosi daug geriau nei kiti visiškai išsirengę žmonės. Greičiausiai tuo pačiu burtažodžiu buvo paveikti ir kailiniai. Magija nėra dažnas dalykas tarp vampyrų medžiotojų, bet ne toks retas, kad vertėtų stebėtis.
Kažkurioje kitoje patalpoje laikrodis triukšmingai išmušė vienuolika valandų. Atsidarė ant pakylos esančios durys ir į menę įėjo maždaug dvylikos metų berniukas vilkintis mėlyną uniformą, panašia kaip vakar matytas tarnas smuklėje.
– Dėmesio, bajoras Donaldas Razma Akula dabar kreipsis į jus, – pareiškė berniukas ir atsistojo šalia durų.
Pro duris įžengė pats dvaro šeimininkas, salėje iš karto nurimo šurmulys, visi įsmeigė akis į Razmą. Kaip ir priklauso kilmingajam bajoras buvo šiek tiek apkūnus. Vidutinio ūgio, pagyvenęs, nors viršugalvis vis dar buvo juodas kaip smala, tačiau šonai jau pražilę. Akula dėvėjo tamsiai raudonos spalvos pūstas kelnes ir prie jų derantį tokios pačios spalvos švarką bei baltus marškinius.
Priėjęs prie pat pakylos krašto jis kreipėsi į susirinkusiuosius:
– Gerbiamieji, vampyrų medžiotojai, labai džiaugiuosi tiek daug jūsų matydamas tokį ankstyvą rytą. Deja, kaip jau greičiausiai patys supratote, priežastis, kodėl jūs visi esate čia pakviesti nėra maloni. Suprantu, kad jūs dažniausiai esate įpratę dirbti po vieną ar mažomis grupelėmis, tačiau mano valdos didelės ir problemą noriu išspręsti kiek galima greičiau, – išgirdęs po truputi kylantį šurmulį bajoras reagavo akimirksniu. – Gerai, daugiau nekalbėsiu užuolankomis ir eisiu prie esmės. Prieš dvi savaites visai netoli nuo čia žmones užpuolė vampyras. Mano laimei išpuolis nepasikartojo, tačiau visi mes puikiai žinome, jog vampyrai per naktį neatsiranda ir neišnyksta. Vadinasi, jis vis dar yra kažkur čia…
Akulos kalba buvo nutraukta, netikėtai su treksmu prasivėrusių menės durų pro kurias įbėgo vakar matytas tarnas:
– Vampyrai puola! Vampyrai puola!
– Kur?! – sušuko kažkuris medžiotojas iš minios.
– Rodyk kelią, – jam pritarė antrasis.
Visa medžiotojų grupė nusekė paskui tarną. Menėje liko tik trys žmonės: sutrikęs berniukas stovintis prie antrų menės durų, patenkintas dvaro savininkas ir visiškai abejingas Ulras vis dar atsirėmęs į menės sieną.
Akula nulipo nuo pakylos ir neskubėdamas nužingsniavo link medžiotojo:
– Leisk atspėsiu, tu esi Ulras.
– Taip. Kvar… kvar…
– Tu esi pats nesukalbamiausias vampyrų medžiotojas. Aš išsiunčiau daug vardinių kvietimų ir beveik visais atvejais iš karto gavau sutikimus. Tu vienintelis, kuriam teko siųsti antrą kvietimą, nes pirmąjį gražinai. O dabar visi išbėgo medžioti vampyro, o…
– Kokio vampyro? – Ulras nustebęs pertraukė šeimininką.
– Tu pramiegojai? – pasipiktino bajoras. – Vampyras užpuolė tik ką kaimo gyventojus.
– Ką jus žinote apie vampyrus?
Akula sutriko:
– Na, aš juk samdau jus – specialistus.
– Gerai, – ramiai tarė medžiotojas. – Pagalvokim. Dabar yra vienuolikta valanda, saulė dar ne pačiame horizonte, bet pakankamai aukštai ir pakankamai kaitri. Iš to seka viena iš dviejų išvadų. Pirma, jokio vampyro nėra, tai tik šou. Vadinasi, aš neturiu kur eiti. Antra, vampyras toks galingas, jog tiesioginiai saulės spinduliai jam daro labai mažai žalos. Taigi, kuo vėliau nueisiu tuo geriau. Kuris variantas?
– Pirmasis, – prisipažino bajoras. – Medžiotojai kaip šunys, tu jiems gali kalbėti apie motyvaciją, apie atlygį – nieko, bet tik užuos lapės kvapą iš karto pasileis per laukus. Žinai, tu man patinkti. Einam į džentelmenų kambarį aš tau duosiu paskatinimą.
Akimirką Ulras susimąstė kur jį pakvietė: ar kartais ne į tupyklą? Lyg ir ne. Tuomet vampyrų medžiotojas niekada nėra lankęsis džentelmenų kambary. Kas per velnias apskritai yra džentelmenų kambarys?
Vyrai išėjo iš menės į koridorių. Ant vienos koridoriaus sienos kabėjo daugybė vyrų portretų. Nors skyrėsi paveikslų fonai ir vyrų apranga, tačiau veido bruožai buvo stebėtinai panašus į šeimininko. Ir apskritai du gretimi paveikslai tokie panašūs, jog galima naudoti žaidimui „surask dešimt skirtumų“.
– Jūsų tėvas? – pasiteiravo medžiotojas mostelėjęs ranka į pirmą paveikslą.
– Oi ne, ką jūs. Čia mano pro-pro-giminaitis. Mano tėvas kabo kitame šito koridoriaus gale. Čia Razma Akula Pirmasis, o šalia jo Razma Akula Antrasis arba jaunėlis, o šalia jo Razma Akula Trečiasis arba jaunėlio jaunėlis…. Ir taip iki pat mano tėvo paveikslo. Šeimos tradicija, pirmasis sūnus gauna tėvo vardą, o vėliau dvarą ir priedermes.
– O jei sūnų daugiau nei vienas?
– Antrasis ir trečiasis sūnus gauna tam tikrą išmoką ir keliauja ieškotis gyvenimo kitur.
– Ar tai ne žiauru?
– Žiauru? Ulrai, iš kur tu kilęs? Visur taip. Valstiečių vaikams dar blogiau. Pirmasis paveldi tėvo trobą, o likusieji turi ieškotis laimės kitur, gal pasiseks ir ras kokį nelaimingą valstietį turintį tik dukrą, o jeigu ne tuomet lieka tik vienuolynas arba parsisamdyti kariu kokio kilmingojo armijoje.
Akula atidarė duris ir jie įžengė į džentelmenų kambarį. Šiame kambaryje kaip ir menėje sunkios užuolaidos neįleido saulės šviesos. Kambaryje stovėjo šešios kėdės aplink apskritą stalą, ant stalo padėta rokoko žaidimo lenta ir figūrėlės aplink ją. Priešais stovėjo židinys, kairėje pusėje ant sienos specialiuose įtvirtinimuose išdėliota koks pusšimtis skirtingų peilių su įmantriomis rankenomis. Šalia durų stovėjo sekcija pilna butelių su įvairių spalvų skysčiais. Greičiausiai alkoholiniais.
Ulras priėjo prie stalo ir pažvelgė į žaidimo figurėles:
– Matas rudiems keturiais ėjimais. Už kuriuos žaidžiate?
– Už abu, – atsakė bajoras. – Tai sudėtingas žaidimas, neturiu su kuo žaisti. O tu dažnai žaidi?
– Ne, vampyrų medžiotojai daug keliauja ir per tas keliones vėliau ar anksčiau pameti kokią nors figurėlę.
– Sėskit, sužaisim partiją.
– Ne dėkui, partijos ilgai užtrunka, jūs greičiausiai turi veiklos, o ir aš turėčiau eiti medžioti vampyro… O jeigu šiandien jūs čia surengėte spektaklį, ar vampyras apskritai egzistuoja?
Tuo momentu atsidarė durys ir į kambarį įėjęs berniukas kapšelį Akulai, bajoras šį iš karto perdavė medžiotojui. Ulras pakilnojo ir patenkintas įsimetė į lietpalčio kišenę:
– Čia rodos nemaža suma?
– Šimtas auksinių.
– Kas jums garantuos, jog paėmęs pinigus aš neišvyksiu?
– Jūs galite išvykti, man tai netrukdo.
Medžiotojas išsišiepė nuo ausies iki ausies:
– Jūs norite nusipirkti mano tylėjimą, dėl to surengto spektaklio? Tai vampyro nėra.
– Deja, vampyras yra. Spektaklį aš suplanavau iš anksto, tačiau naktį atsitiko kai kas nenumatyto: vampyras užpuolė vieną iš atvykstančių medžiotojų.
– Tikrai? Tai ko mes čia stypsom, eime į nusikaltimo vietą, gal rasime kokių nors pėdsakų.
– Bijau, kad aš negaliu tavęs ten palydėti, nes neturiu supratimo kur tai įvyko. Kiek suprantu medžiotojas buvo užpultas jojantis. Gerai, kad arklys treniruotas kovai su vampyrais, o tai būtų ištrypęs valstiečių laukus.
– Tuomet bent jau žinotume, kur įvyko užpuolimas, – nesutiko Ulras.
– Turbūt… Nepagalvojau apie tai, – sutiko bajoras. – Bet kuriuo atveju arklys dabar pririštas prie rūmų arklidžių, gal nori apžiūrėti?
– Savaime suprantama.
Akula ant galvos užsidėjo didžiulę raudonos spalvos skrybėlę su dviem plunksnomis puikiai derančią prie jo kostiumo ir vyrai išėję iš dvaro patraukė link arklidžių. Kai išgirdo apie arklį Urlas tikrai nesitikėjo pamatyti, tai ką pamatė: negyvą raitelį sėdintį balne. Jo širdis buvo perverta strėle. Vampyras ir strėlė? Tačiau keisčiausia buvo, tai kad aplink širdies plotą nesimatė nei lašelio kraujo.
– Pažįstate? – pasiteiravo bajoras.
– Ne.
– Pažiūrėkite į ženklus ant strėlių sparnu – akivaizdžiai Jomiro Lankininko herbas.
Tik atidžiaus įsižiūrėjęs medžiotojas suprato, jog Jomiras buvo persmeigtas jo paties strėle.
– O tai jis taip ir bus visą laiką? – pasiteiravo Ulras.
– Ne ką tu, ateis daktaras ir viską sutvarkys, tačiau daktaro pareiga pirmiausiai pasirūpinti gyvaisiais, o mirusieji niekur nedings.
Laukdamas kol pasirodys daktaras, medžiotojas ėmė tyrinėti auką. Lankininkas vilkėjo lengvus odinius šarvus, širdies plote juos kiaurai pervėrė strėlė ir išlindo nugaroje. Šarvui, kad ir lengvi, vis tiek šarvai. Su kokia jėga turėjo būti paleista strėlė, kad išlįstų kiaurai?
Pasigirdus keistiems garsams Ulras pasuko galvą į šoną ir pamatė pro dvaro vartus įvažiuojantį vyrą ant dviračio. Vyro didžiuliai garbanoti plaukai buvo pilni įvairiausių medžių lapų ir tai gana keista atsižvelgiant į tai, kad medžiai paprastai lapus meta rudenį, o ne vasarą. Pats vyras vilkėjo ilgas kelnes ir trumparankovius lininius marškinius.
– Daktaras Liucijus su savo geležiniu arkliu, – pasakė Razma.
– Miela diena, pone, – pasisveikino daktaras atremdamas savo dviratį į arklidžių sieną.
– Tai, kad nelabai, daktare, – Akula mostelėjo ranka į lavoną.
– Ai, nu kam nepasitaiko, – numojo ranka Liucijus. – Jūs be reikalo tyčiojatės iš mano transporto priemonės. Tai geriau nei arklys. Jo šerti nereikia, visuomet klauso ir galima įsileisti į trobą.
– Baikit, daktare, – nesutiko bajoras. – Jūs galite važinėti tik keliais, o su arkliais galima prajoti ir per pievas, ir per miškus.
– Paminėsit mano žodį, pone, geležiniams arkliams priklauso ateitis, – Liucijus priėjo prie arklio ir kreipėsi į Ulrą. – Padėkite man nukelti.
Nukėlus kūną daktaras pirmiausiai nulaužė strėlę.
– O ką dabar darysite su kūnų ir daiktais? – pasiteiravo medžiotojas.
– Daiktus reikėtų gražinti artimiesiems, o kūną ir sielą – dievams, – atsiduso Razma. – Bet kadangi mes nežinom, kokiais dievais Jomiras tikėjo, tuomet tiesiog sudeginsim iš karto, kai daktaras baigs savo darbą. Manau, jog taip bus geriausia. O pranešimą apie jo žūtį nusiųsime į artimiausias pilis, jeigu per metus atsiras artimieji norintys pasiimti jo daiktus, tai be abejonės gražinsim, o jei ne… Parduosim, gal kam pravers. Svetimo gero man tikrai nereikia.
– Daktare sakykite, kada mirė Lankininkas? – pasiteiravo Ulras Liucijaus, kuris jau rado vampyro žymes ant lavono kaklo.
– Sakyčiau prieš dešimt, dvylika valandų.
– Taigi, gūdžią naktį?