Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Vampyras pietums (1 dalis) 8

by


2014-10-13

Vampyras pietums

Paprastai smuklėje vakarais mėgdavo susirinkti valstiečiai po darbų, išlenkti vieną kitą bokalą prieš miegą, pasibėdavoti apie prastą derlių ar tiesiog pasislėpti nuo subjurusios žmonos nuotaikos. Šį vakarą smuklė buvo sausakimša, tačiau joje susirinkusi publika visai nepriminė valstiečių, iš pirmo žvilgsnio jie visi atrodė skirtingi: skirtingų ūgių, plaukų ar odos spalvos, skirtingų sudėjimų, skirtinga apranga ir vis tik atidžiau pažvelgus jūsų neapleistų nuojauta, kad tarp jų buvo kažkas bendro. Jie visi – vampyrų medžiotojai.
Prasivėrė durys ir į smuklę įžengė naujokas. Alaus bokalai kaip mat nusileido ant stalo, pradėtos kalbos nutilo ir visi smalsiai pažvelgė į atėjusį. Tik musės ir toliau suko savo ratus aplink žibalinius šviestuvus palubėje, nekreipdamos dėmesio į nieką išskyrus save pačias ir kirvarpos toliau kūrė labirintus medinėse pastato sienose.

Naujokas dėvėjo nutrintą pilką lietpaltį nors šį vakarą ir nelijo, jo galvą puošė panašaus atspalvio skrybėlė, kurios nulinkęs kraštas neleido pažvelgti į atvykėlio akis, apatinę veido dalį slėpė juoda su pilkais ornamentais skarelė. Naujoko rankos buvo sugrūstos kišenėse, todėl galima tik spėti, jog duris jis atidarė koja. Tačiau visus smuklės lankytojus labiausiai sutrikdė ne akiplėšiškas jo elgesys, o papūga tupinti ant kairio peties. Tai buvo maždaug dvidešimties centimetrų dydžio paukštis. Dominuojanti kūno spalva – raudona, tačiau sparnai pasipuošė mėlynomis ir geltonomis plunksnomis. Kadangi, paukštis sėdėjo visiškai ramiai, daugeliui kilo įtarimas, jog taip iškamša.
Maždaug šešiasdešimties akių stebimas (musės ir toliau atkakliai nekreipė dėmesio) naujokas neskubėdamas kirto smuklės patalpą priėjęs prie baro ištraukęs kišenės ant stalo nutėškė popieriaus lapą.
– Visi čia to paties, – abejingai atsakė barmenas net nepažvelgęs į popieriaus lapą.
Rodos naujokas sutriko, jis ramiai apsisuko ir nužvelgė salę.
– Vardas? – paklausė barmenas išsitraukęs kažkokį sąsiuvinį.
Naujokas iš kišenės ištraukė antrą ranką papuošta kastetu. Iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti ar jis sidabrinis ar tik pasidabruotas, bet kuriuo atveju net ir ne vampyrui artima pažintis su tokiu instrumentu nepatiktų.
Barmenas nustebęs pirmiausiai pabandė pažvelgti į naujoko veidą, bet to padaryti nepavykus perskaitė užrašą ant kasteto:
– Ur… las… – padarė pauzę bandydamas suvokti ką perskaitė. – Didysis medžiotojas Ulras? Tas pats, kuris nukovė legendinį Juodąjį Keliauninką?
Ulras nežymiai linktelėjo galva. Musės nustojo zyzti, kirvarpos nustojo griaužti, lauke medžiai nustojo ošti, o žiogai griežti savo melodijas, tyloje, kuria būtų galima nužudyti, visi dar kartą atidžiai pažvelgė į naujoką.
Juodasis Keliauninkas ilgiausiai gyvenęs vampyras užfiksuotas rašytiniuose šaltiniuose. Jis gyveno taip ilgai, kad jo tikrasis vardas buvo seniausiai užmirštas ir prilipdytas tas, kuriuo mamos gąsdindavo neklusnius vaikus.
Paprastai vampyrai yra sėslūs padarai. Jie susiranda jaukią vietelę ir niekur nesikrausto kol yra grobio. Tačiau to negalima pasakyti apie Juodąjį Keliauninką, turbūt nėra krašto, kuris neturėtų pasakojimų apie šį žiaurų vampyrą. Ir kiekvienas pasakojimas baisesnis už kitą. Išgirdę Juodojo Keliauninko vardą, metę visus darbus bėgdavo slėptis ne tik paprasti žmonės, bet ir kai kurie vampyrų medžiotojai.
Ten kur apsilankydavo Juodasis Keliauninkas bekraujai kūnai būdavo skaičiuojami dešimtimis, neretai netgi šimtais. Niekas nežinodavo, kur kitą kartą pasirodys šis vampyras. Kartais už šimtų kilometrų, kartais gretimame mieste. Viena legenda teigė, jog Juodasis Keliauninkas toje pačioje vietoje nesilanko mažiausiai dešimt metų, tačiau niekas negalėjo jaustis visiškai saugus.
Kiek legendose buvo tiesos, o kiek tik žmonių fantazija – sunku pasakyti. Bet dėl to, kad jis gyveno ilgai ir aplankė daugybę kraštų galime būti tikri. Greičiausiai būtų aplankęs dar daugiau, tačiau vieną dieną niekam nežinomas medžiotojas ėmė ir persmeigė jį mediniu basliu ir taip įsirašė savo vardą į istoriją. Tiesa, tuo pačiu atsitiko ir dar vienas keistas dalykas, kadangi, mamos vaikų daugiau nebegalėjo gąsdinti Juoduoju Keliauninku, tai jo vietą užėmė žiaurusis vampyrų medžiotojas Ulras, nes kaip teigė legenda, tokį baisų blogį gali nužudyti tik dar baisesnis.
Barmenas atsitokėjęs pasižymėjo kažką savo knygoje ir tęsė klausimų maratoną:
– Kambario reikės? Nedaug liko.
Medžiotojas papurtė galvą.
– Gerai, sėskite prie štai to staliuko, – mostelėjo barmenas. Ulras nužingsniavo prie staliuko esančio pačiame smuklės gale. Jis buvo beveik tuščias. Beveik. Prie jo sėdėjo labai stambus, raumeningas, pagyvenęs, geltonais, praktiškai auksiniais, trumpai kirptais plaukais ir tokios pačios spalvos žandenomis vyras. Vilkėjo berankovę odinę liemenę ir tokios pačios spalvos kelnes. Šalia stovėjo į sieną atremtas ilgakotis stambiais ašmenimis krivis, kurį pakeltų tikrai ne kiekvienas vyras.
Ulras atsisėdo priešais medžiotoją. Smuklėje vėl ėmė kilnotis bokalai, sudrėkus gomuriui sugrįžo nutrūkę kalbos, aplinka sugrįžo į savo ankstesnio šurmulio būseną.
– Aš Vizbaras Aidenietis, tačiau žmonės mane vadina Vikingu, – prisistatė blondinas.
Apie Vikingą irgi buvo sukurta daugybė pasakų, kiek juose buvo tiesios sunku pasakyti, tačiau jis buvo pats teigiamiausias vampyrų medžiotojas per visą istoriją. Beveik visos istorijos apie Vikingą būdavo kaip apie stebuklingą fėją, kuri parveda paklydusius vaikus namo, atgina valstietį nuo plėšikų, išlygina skriaudą, suranda pamestus daiktus ir vos vienas kitas pasakojimas apie Vikingo susitikimus su vampyrais. Kai mamos sekdavo pasakas prieš miegą, dažnai jų pagrindinis veikėjas būdavo Vikingas.
Prie stalo priėjo barmenas ir padėjo alaus bokalą bei lėkštę su dviem kulšimis. Aidenietis numetė keletą bronzinių monetų barmenui. Ulras nusitraukė skarelę ir puolė doroti atneštą maistą.
Vizbaras pirmą kartą pažvelgęs į labai jauną medžiotojo veidą nusistebėjo:
– Tu tikrai esi Didysis Ulras? Tu tikrai nugalėjai Juodąjį Keliauninką?
Ulras nekeipdamas dėmesio toliau dorojo patiekalą.
– Tu apsimetėlis, – neatlyžo Vikingas. – Kaip toks jaunas žmogus galėjo sudoroti tokį patyrusį ir ilgai gyvenantį vampyrą? Tas, kuris nužudė Juodąjį Keliauniką turėtų būti gerokai vyresnis.
Ulras toliau sau kramsnojo mėsą. Vizbaras kažkuria prasme sakė tiesą. Tas, kuris nužudė žiaurųjį vampyrą tikrai buvo gerokai vyresnis. Tuo metu Ulras gulėdamas paskutinę akimirką prieš prarasdamas sąmonę matė, kaip Juodasis Keliauninkas paslydęs kraujo baloje užvirto ant medinio baslio ir persismeigė širdį. Galima sakyti, jog žiaurus vampyras nusižudė.
Ulras tiksliai nežinojo, galbūt po kelių, o gal po keliolikos valandų jį rado būrys kaimiečių gulinčių šalia negyvo vampyro ir apskelbė nugalėtoju. Tačiau pats medžiotojas niekada nepamiršo, jog tai buvo pralaimėjimas, o ne pergalė. Nei vienas žmogus to nežinojo, jiems žinoti to nereikėjo.
– Apsidairyk aplinkui, pilna smuklė medžiotojų, nei vienas nėra toks jaunas kaip tu, – toliau atakavo Aidenietis.
– Kam? Kvar… Kvar…
– Kam? – nesuprato Vikingas.
– Kam daug medžiotojų? Kvar… Kvar…
– Kam daug medžiotojų? – pakartojo klausimą Vizbaras. – Akivaizdu, jog vampyro medžioklei.
– Vieno? Kvar… Kvar…
– Turtingas ponas pats sprendžia, kiek jam samdyti.
Atsivėrė durys ir vėl visi sužiuro į naujoką. Tik Ulras toliau domėjosi savo patiekalu.
Šį kartą naujokas išsiskyrė savo ūgiu, jo ilgi juodi plaukai buvo surišti į vieną uodegą už nugaros. Medžiotojas vilkėjo odinį švarką plačiomis rankovėmis bei odines kelnes. Jam ant peties tupėjo sakalas. Paukščio snapas ir nagai buvo pasidabruoti. Rodos medžiotojas čia turėjo draugų, nes keli žmonės prie stalo susispaudė ir pakvietė jį prisėsti.
Nesulaukdamas kol prie jo prieis, barmenas pats šuktelėjo per visą salę:
– Tovaldas Sakalininkas?
– Tas pats.
Barmenas vėl kažką pasižymėjo savo sąsiuvinyje ir tuoj pat dingo už durų už kurių turėjo slėptis virtuvė.
Sakalininkas iš kitų medžiotojų išsiskyrė savo medžioklės būdų – į pagalbą pasitelkdavo savo paukštį. Niekas, niekada nėra matęs šio medžiotojo be paukščio. Tie kurie galėjo pasakyti kaip paukštis padeda sugauti vampyrą, dažniausiai būdavo negyvi.
Barmenas išlindo iš virtuvės su alaus bokalu ir lėkšte su dviem kulšimis ir jas tuoj pat patiekė Sakalininkui, o po to nuėjęs prie Vikingo gavo keletą sidabrinių monetų.
Smuklės durys prasivėrė dar kartą, į patalpą įlėkė kuprotas senukas, jei ne lazda, tai būtų išsitiesęs visų ūgiu. Senuko plaukai buvo balti kaip pirmas sniegas, jo tvarkingai sušukuota barzda beveik siekė grindis, jis vilkėjo murzinai baltos spalvos paprastus drabužius. Jo išvaizda darė jį panašų į vienuolyno išminčių.
– Gerieji žmonės, – sušuko senukas susijaudinusiu balsu. – Išvažiuokite iš čia kol dar nevėlu.
Salė į tai atsakė švilpimu ir baubimu.
– Gerieji žmonės, – dar sykį pabandė senukas. – Jeigu neišvyksite dabar, jūs visi mirsite.
Salė į tai atsakė dar įnirtingesniu švilpimu bei baubimu.
Senukas nusispjovė ant grindų ir lėtai išklibinkščiavo lauk. Jam dingus visi akimirksniu pamiršo ir vėl kilnojo alaus bokalus bei pratęsė nutrauktus pokalbius.
Ulras baigė valgyti ir pastūmęs lėkštę į šoną, kėlė rankovę nusivalyti burną, bet tuoj pat susilaikė. Nelabai gerai valytis burną į rankovę, kai joje paslėptas peilis. Medžiotojas iš kišenės išsitraukė nosinę ir nusivalęs burną ją vėl paslėpė. Tuomet ant veido užsitraukęs skarelę, ėmė laukti kas bus toliau. Ne tokio sutikimo tikėjo ir dabar nežinojo kaip elgtis.
Vėl atsidarė durys, pro jas įžengė pagyvenęs vyras vilkintis tamsiai mėlyną uniformą, kuri buvo papuošta geltonos spalvos antsiuvais, ant pečių, rankovių bei aplink kišenes.
– Gerbiamieji ponai, – prabilo įžengusysis.
– Kokie mes dar ponai? – riktelėjo kažkas iš salės.
– Medžiotojai, – tuoj pat pasitaisė kalbantysis. – Aš esu bajoro Akulos Tarnas. Norėjau jo vardu visiems padėkoti, kad atsiliepėte į jo kvietimą ir čia susirinkote. Ponas visus jus rytoj norėtų pamatyti vienuoliktą valandą savo menėje. Jis asmeniškai jums paaiškins, kodėl gavote vardinius kvietimus ir su kokia problema mes čia susidūrėme. Kodėl siūloma premija už vampyro sugavimą yra tokia neįprastai didelė. Atsakys į visus jūsų klausimus, jeigu tokių kils.
O dabar norėčiau palinkėti jums gero vakaro, mėgaukitės tikrai geru mūsų kaimo alumi bei vynu.
Kalbą pasitiko audringi plojimai.
Tarnas nusilenkė, greičiau iš įpročio, nei iš noro parodyti pagarbą ir išėjo. Tarnui pasišalinus nuo stalo pakilo ir Urlas.
– Dėkui už maistą. Kvar… Kvar…
– Nedėkok, Akula vaišina.
Ulras lydimas keleto slaptų žvilgsnių perėjo smuklę ir atidarė duris. Smuklės durys buvo tarsi durys tarp dviejų pasaulių: vienas – triukšmingas, dvokiantis prakaito ir alaus mišinių, kitas – ramus ir gaivus. Medžiotojas uždarė duris ir triukšmingas pasaulis iš karto tarsi nustojo egzistavęs.
Šalia durų kabantis žibalinis žibintas, į kurį vabzdžiai daužė savo galvas, brėžė nedidelį lanką už kurio tarsi siena stovėjo nakties tamsa.
Jaunuolis sumurmėjo „Katino akių“ burtažodį ir dviem dešinės rankos pirštais palietė savo akis. Niekas negalėjo žinoti kaip iš tiesų mato katės, tačiau šis burtažodis padėdavo matyti tamsoje, o katė turbūt vienintelis žmogui gyvūnas gerai matantis bet kokioje situacijoje.
Kai tamsos siena už žibinto apšvietimo lanko išsisklaidė Ulras pirmiausiai pažvelgė dešinėn į smuklės kieme stovinti jo vežimą. Traukti prie vežimo medžiotojui visai nesinorėjo. Reik manyti, jog tokią tamsią naktį, niekas nesikėsins pavogti vežimo, o tai būtų labai nemalonu.
Kiek pastovėjęs ir pakvėpavęs gaiviu oru Ulras lėtai keliu patraukė kairėn pusėn. Atvažiuodamas į smuklę jis matė netoli nedidelį kalnelį, kurį dabar panoro aplankyti. Vyras ėjo neskubėdamas gėrėdamasis žvaigždėmis danguje, spardydamas pasitaikančius po kojomis akmenukus. Papūga ramiai miegojo ant peties.
Kalnelis kilo apie kokius tris metrus virš kelio. Užkopęs stačiu šlaitu Ulras atsidūrė tarp dviejų berželių augančių kalnelio viršūnėje. Vietos čia buvo nedaug, kokiems keturiems žmonėms. Vampyrų medžiotojas apsidairė: nuo kalnelio atsivėrė pasakiškas vaizdas į apylinkę. Vienoje pusėje matėsi pievos, javų laukai ir kažkur tolumoje kaimas. Kitoje Akulos dvaras. Tiesa, buvo per daug tamsu, kad išskirti pačius rūmus nuo juos supančios tvoros. Priešingai nei kaime, dvare šviesos niekur nedegė, matyt, visi dvariškiai jau miegojo. Vyras pažvelgė žemyn, kitoje pusėje pačioje kalnelio apačioje maloniai čiurleno upelis.
Ulras nusileido žemyn ir atsigulė žvelgdamas į dvarą. Papūga nepatenkinta, kad neteko savo gūžtos pabandė įsikurti pažastyje.
Keliolika minučių trukusią ramybę sudrumstė atsargus žingsniai. Papūga ištempė kaklą, vyras atsargiai įsikišo kairę ranką į kišenę. Nuo kalno į juos žvelgė tamsiaplaukė, ilgus plaukus susirišusi į vieną kasą už nugaros, moteris. Ji dėvėjo lengvus odinius šarvus, odines kelnes ir ilgus iki kelių batus.
– Ulras. Kvar… kvar…
– Lėja, – atsakė moteris švelniu balsu.
Medžiotojas atsisėdo ir moteris nusileidusi nuo kalnelio prisėdo šalia.
– Ne valstietė. Kvar… kvar…
– Aš vampyrų medžiotoja, – paaiškino Lėja.
– Medžiotoja? Kvar… kvar…
– O ką moteris negali būti medžiotoja? – pasipiktino Lėja. – Visos įdomios profesijos tik vyrams? O moterys tik vaikus auginti tinkamos?
Medžiotoja apsisuko ir nubėgo. Ulras kelias minutes dar pasėdėjo tikėdamasis, jog Lėja sugrįš, bet nieko neišgirdęs, atsigulė ir užmerkė akis.


Comments

  1. […] dalys: Pirma dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis, Vienuolikta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta […]

  2. […] dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Vienuolikta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis, Penkiolikta […]

  3. […] dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta […]

  4. […] dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Trylikta dalis Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis, […]

  5. […] dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Keturiolikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis, Septyniolikta dalis, […]

  6. […] dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis, […]

  7. […] dalys: Pirma dalis, Dešimta dalis, Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis, Devyniolikta dalis, Dvidešimta dalis, […]

  8. […] Pirma dalis Antra dalis Trečia dalis Ketvirta dalis Penkta dalis Šešta dalis Septinta dalis Aštunta dalis Devinta dalis Dešimta dalis Vienuolikta dalis Dvylikta dalis Trylikta dalis Keturiolikta dalis Penkiolikta dalis Šešiolikta dalis Septyniolikta dalis Aštuoniolikta dalis Devyniolikta dalis Dvidešimta dalis Dvidešimt pirma Dvidešimt antra Dvidešimt trečia Dvidešimt ketvirta Dvidešimt penkta […]