Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (50 dalis) 0

by


2014-10-02

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Dešimta dalis, Dvylikta dalis, Devyniolikta dalis, Dvidešimta dalis, Dvidešimt devinta, Trisdešimt trečia Keturiasdešimt devinta

Olintas Panalas manė, jog viršininkas turėtų kartais palepinti savo pavaldinius. Aišku, androidų aptarnavimo būrys nebuvo jo pavaldiniai, greičiausiai kolegos, su kuriais atsitiktinai suvedė likimas. Jie visi priklausė tai pačiai organizacijai ir esama situacija vertė bendradarbiauti būtent šiuos padalinius.

Olintas švilpaudamas perėjo gatvę, rankoje jis nešė krepšį pilną karštų tik iš kepyklos bandelių. Laiptais užšuoliavo į ofisą ir neišgirdęs malonaus budinčios pasisveikinimo sunerimęs priėjo prie stalo. Moteris gulėjo peršauta galva ant klaviatūros. Krepšys su bandelėmis iškrito iš jo rankos. Panalas tuoj pat išsitraukė tarnybinį ginklą. Ir atsargiai nuėjo apžiūrėti kitų patalpų. Pagrindinėje, kurią vadino operacine, ir kurioje stovėjo visa reikalinga įranga atlikti remonto darbus, gulėjo asistentas ir keturi kareiviai. Ant sienos raudonas užrašas, kurio nepastebėti neįmanoma: „Susitiksime Rantvile“. Olintui pagaugais nubėgo šiurpas. Tikrinti ar tas užrašas padarytas krauju ar raudonais dažais nekilo noras.
Daktaras ir dar keletas komandos narių buvo užklupti poilsio patalpose. Žudikas buvo velniškai tikslus, tik vienas šūvis kiekvienam, nei vieno gyvo.
Pasigirdo kaukiančios policijos karietų sirenos.
„Kas galėjo iškviesti policija?“ – mintyse paklausė leitenantas. – „Kaip negerai.“
Tačiau jis nieko negalėjo padaryti. Per kelias minutes jis nesugebės sutvarkyti viso ofiso ir pavaizduoti, kad čia niekas neatsitiko. Vadinasi, Oktagono generolas turės kreiptis į Ginkluotųjų pajėgų ministrą. Ministras savo ruoštu turės pasiūlyti Ozelono policijai reikalą užmiršti. Bus žiauriai daug nepatenkintų ir pyktų žmonių.
„Šūdas, šūdas, šūdas,“ – keikėsi mintyse Panalas.
Vienas dalykas, ką jis galėjo padaryti, tai pasistengi viską palikti taip, jog niekas nebūtų pagalvojęs, kad jis čia kada nors lankėsi. Vyras greitai susirinko visus savo daiktus. Pirštų antspaudų pašalinti nepavyks. Dar kas nors? Bandelės. Pagriebęs krepšį su bandelėmis Olintas greitai nubėgo per atsarginį išėjimą, kol policija dar nespėjo apsupti pastato. Jeigu policija jį suimtų, tai būtų dar daugiau problemų. Pirmiausiai tie kvailiai gali pagalvoti, kad jis žudikas, o ką dar veiktų vienintelis gyvas žmogus, kai aplinkui tiek daug lavonų?
Olintui į galvą šoktelėjo dar viena mintis: o jeigu jį suimtų ar Oktagonas stengtųsi jį išlaisvinti? O gal apsimestų, jog toks darbuotojas niekada neegzistavo? Bėgdamas Panalas nelabai turėjo kada labiau įsigilinti į šį klausimą.