Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (49 dalis) 0

by


2014-10-02

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trisdešimt septinta Trisdešimt aštunta, Keturiasdešimt pirma, Keturiasdešimt trečia, Keturiasdešimt penkta, Keturiasdešimt šešta Keturiasdešimt septina, Keturiasdešimt aštunta

Imperatorius sėdėjo mažojo sosto kambaryje ir studijavo sąmokslininkų sąrašą. Visi žmonės paminėti jame jau buvo suimti. Vadai neabejotinai nusipelnė pačios griežčiausios bausmės – mirties, tačiau ką daryti su kitais? Ar jie tikrai pavojingi Imperatoriui? Ar mėgins organizuoti antrą sąmokslą? Iš informacijos pateiktos dokumentuose, rodės, kad bent jau keli iš jų į visą reikalą įsipainiojo per savo kvailumą. Gal kvailių reikėtų pasigailėti?
Atsidarė patalpos durys ir įžengė Pranašė lydima savo vyskupo. Priėjusi iki sosto Laima nusilenkė.
– Džiaugiuosi jus matydamas Pranaše, – prabilo Imperatorius.
– Jūsų Šviesybe, atėjau atsisveikinti, – atsakė mergina.

– Jūs išvykstate? Tačiau šventiniai renginiai dar nesibaigė.
– Labai apgailestauju, tačiau, kaip valdovas, turėtumėte suprasti, jog turiu pasirūpinti savo pavaldiniais.
– Taip, taip. Va aš irgi galvoju, ką daryti su sąmokslininkais.
– Leiskite teisingumą vykdyti teismams.
– Teismai yra paprastų mirtingųjų teisingumas. Žmonės įžeidę Imperatorių, turi susitaikyti su jo teisingumu.
– Savaime suprantama.
– Sakykite, kaip aš galėčiau atsilyginti už pagalbą?
– Jūsų valdymas yra pats geriausias atlyginimas. Mums daugiau nieko nereikia.
– Visiškai nieko? Pažadu, kitą kartą būtinai atvykti į jūsų šventę.
– Mums būtų didelė garbė.
– Linkiu sėkmingos kelionės namo.
Pranašė apsisuko ir lydima vyskupo išėjo, o Imperatorius liko spręsti savo dilemos.

Traukinio kajutėje sėdėjo Laima ir Leonidas vienas priešais kitą.
– O Alfą mes paliekam? – pasiteiravo Pranašės.
– Ne, jis kažkur užtruko. Bet kol jo nėra galim pasitarti kur važiuosim toliau.
– Į Rantvilą.
– Bet mes juk nežinome ar ten pasirodys droidų vagis.
– Už tai mes žinome, kur tikrai jis nepasirodys, todėl ta vieta pradėti tokia pat gera kaip ir kita.
– Įtikinai, – nusišypsojo reindžeris.
– O tu nenorėtum pakviesti visos komandos prisijungti?
– Mūnis nesutinka kalbėjau su juo, o kitų… Nežinau kur rasti.
Laima padavė du popieriaus lapelius:
– Aš žinau. Rinkis vieną.
Milininis perskaitė adresus ir vieną lapelį gražino atgal:
– Kad žinotum, ką aš pasirinksiu, net nereikia aiškiaregystės galių.
Atsidarė kajutės durys ir įėjo Alfas.
– Ar pertraukiau pokalbį? – pasiteiravo vaikinas.
– Ne, – atsakė Leonidas ir užsiropštęs į antrą aukštą patogiai įsitaisė miegui. Laukė ilga kelionė.
Blankas įsitaisė vietoje kur tik ką sėdėjo reindžeris. Traukinys pajudėjo iš vietos po truputį didindamas greitį.
– Vos spėjai, – pastebėjo mergina.
– Ai… – numojo ranka jaunuolis. – Džiaugiuosi, kad pagaliau išvažiuojam. Padavėjo darbas man visai nepatiko.
– Tu tikrai padegei Imperatoriaus rūmus?
– Taip, kambarį. Kaip tu ir sakei.
– Alfai, tikrai nereikėjo suprasti mano žodžių taip pažodžiui… Aš truputi panikavau tuo metu.
Traukinys išlėkė iš tunelio ir nuskriejo vandenyno paviršiumi.
Po dviejų valandų prasidėjo siaubinga audra. Vienos bangos mėtė traukinį kaip kokį pagalį aukštyn. Traukinys iš inercijos neblogą kelią skriedavo oru. Kitos bangos užgriūdavo iš viršaus panardindamos traukinį po vandeniu.
Alfas pabandė prisisegti saugos diržus, bet jo rankos taip drebėjo, kad pavyko tik iš penkto karto. Didžiulė banga į kajutės langą tėškė aštuonkojį. Blankas būtų pašokęs, bet saugos diržai sulaikė jį vietoje.
Leonidas miegojo į nieką nereaguodamas antrame aukšte. Prisegti saugos diržai neleido jam vartytis.
Laima sėdėjo priešais Alfą ir žiovavo.
– Čia siaubinga audra! – panikavo jaunuolis. – O tu nebijai?
– Ne.
– Kaip taip? Mes juk galime nuskęsti!
– Aš pažiūrėjau Leonido aurą, jis gyvas vaikšto kitame krante.
Tačiau net ir tokie Pranašės pasakymas nenuramino Blanko.

*****

Kadangi pagrindinės parduotuvės „Gėrimų pasaulis“ durys buvo užrakintos, kompanija patraukė prie užpakalinių, jas pastumė, durys lengvai atsidarė. Pirmiausiai vidun įžengė Leonidas su buteliu rankoje, paskui jį sekė Laima ir Alfas. Tai ką kompanija pamatė juos nustebino. Surištas ir sumuštas Archi Bonas sėdėjo ant medinės dėžės, jo kojos buvo paskendę kažkokiame skystyje, aplinkui voliojo stiklo šukės. Už parduotuvės šeimininko su šypsena veide stovėjo Betas.
– Sveikas, Betai, – pirmasis prabilo reindžeris. – Sakyčiau „malonu tave matyti“, bet ar staigmenos kada nors būna malonios?
– Sveikas, Leonidai, tu juk žinai, kad aš visuomet stengiuosi dėl brolio, – atsakė Ameritas.
– Kuris tavęs visai nenori matyti, ypač tuomet, kai vykdomas nusikaltimas, – įsiterpė Alfas.
– Sakai brolio interesai? – pasitikslino Milininis.
– Šeimininkas viską papasakojo apie sandėrį, – pranešė Betas. – Ir užpuolimą.
– Užpuolimą? – nustebo Leonidas.
– Tai smulkmena, mėgėjai, pats susitvarkiau, – pareiškė Alfas. – Norėjo atimti antrą butelį, kurio aš neturėjau.
– Man jo vis tiek nebereikia, – reindžeris gūžtelėjo pečiais ir pastatė butelį šalia Bono.
– Tos dėžės priklauso jums – Betas mostelėjo ranka.
– Gerai, negaištam laiko, – pasakė Laima ir lengvai pagriebusi vieną alokoholio pilną dėžę išbėgo lauk.
– Ką?! – pasipiktino Alfas. – Žmogus sumušamas, suniokojamas jo turtas, o dabar dar ir apvagiamas ir tu reindžeris nieko dėl to nesiruoši daryti?
– Ei, ei, jaunuoli, pristabdyk parklius – riktelėjo Leonidas. – Kas buvo prieš tai mes nežinome. Galbūt jis ėjo pargriuvo, sudaužė keletą butelių pats. O Betas kaip tik laiku atsidūrė, kad jam padėtų.
– Ir surišo rankas bei kojas? – ironizavo Alfas
Milininis skėstelėjo rankomis ir gūžtelėjo pečiais:
– O tai kas vyksta dabar yra mūsų sandėris, jis gauna savo gėrimą, mes – savo.
– Aš keliauju su jumis, – pareiškė Betas ir taip pat pagriebė vieną dėžę.
– Duokit man peilį, – paprašė Alfas.
Betas pastatė dėžę ištraukė iš kišenės peilį iš švystelėjo broliui:
– Pasilinksmink, – pasakė Ameritas ir pagriebęs dėžę išbėgo.
– Neužtruk, – paliepė reindžeris ir pagriebęs dar vieną dėžę taip pat išbėgo lauk.
– Nejudėk, – Alfas paliepė parduotuvės savininkui. Bonas užsimerkė tikėdamasis blogiausio. Pats kaltas. Archi manė, jog jie tik nevykėliai keliauninkai, tačiau jis apsiriko labai stipriai.
Alfas priėjo ir pirmiausiai nupjovė virves veržusias kojas, po to rankas ir išbėgęs įšoko į laukiančią karietą. Jos jaunuoliui įlipus karieta pajudėjo.
– O kur tavo dėžė? – pasiteiravo Betas.
– Nepaėmiau.
– Koks nuostolis, – sudejavo Ameritas.
– Kur važiuojam? – pakreipė kalbą Alfas.
– Mes su Laima, – atsakė reindžeris. – Turim sutvarkyti vieną reikalą. O tu turi pasikalbėti su Betu, o tuomet skrisi į Rantvilą.
– Ką man daryti Rantvile?
– Už sakyk kambarį, ne geriau apartamentus. Mes atvyksime vėliausiai po savaitės.
– Už kokius pinigus?
– Parduok šitas dėžes, kurias pasiėmėm.
– Jūs norite, kad aš vežčiau kontrabandą? – pasipiktino Alfas.
– Alkoholio kolekcionavimas nėra nusikaltimas, – nukirto Leonidas.
– Nesijaudink, broli, aš tau padėsiu, – nuramino Betas.
Karietai sustojus Leonidas ir Laima iššoko ir nesidairydami nubėgo, tarsi vėluotų į skrydį.
– Ar paruošei įrodymus, kaip žadėjai, kad aš… mes esame androidai? – pasiteiravo Alfas.
– Įrodymai mūsų lauks Rantvile, – atsakė Betas.
– Ką gi, tuomet skrendam.
– Palauk pusvalandį, aš turiu sutvarkyti vieną reikalą ir tuomet skrisime, – Betas iššoko iš karietos ir dingo kitoje gatvės pusėje. Alfas liko vienas su trim alkoholio dėžėmis. Jaunuolis ištiesė kairės rankos piršus, sulenkė bevardį ir ties krumpliais paėmė ranka dešine.
„Reikėjo išklausyti iki galo, ką šitai duos,“ – pamanė Blankas ir spustelėjo tris kartus.