Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (48 dalis) 0

by


2014-09-22

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Keturiolikta dalis, Dvidešimt septinta, Trisdešimt šešta, Keturiasdešimta dalis, Keturiasdešimt ketvirta, Keturiasdešimt septinta

Kai Gustavas Edlas atgavo sąmonę, jis neskubėjo pramerkti akių. Komisarui baisiai skaudėjo galvą. Jo rankos buvo surištos už nugaros prie kėdės atlošo, kojos supančiotos ir pririštos prie kėdės kojų. Jokių galimybių pabėgti. Gustavas atsimerkė apsidairė. Kolega Stefanas Matersonas irgi sėdėjo surištas, uniforma suplėšyta, matyt, pasipriešino užpuolikams geriau nei jis. Gėda, kokį pavyzdį komisaras rodo jaunimui?
– Jau atsigavai? – Edlas pasuko galvą balso link. – Ar žinai kas mes?
– Mūsų niekas nesupažindino… Bet aš nujaučiu. Tik nesuprantu, ką jūs čia veikiate?
– Mums reikia pinigų.
– Jeigu jums reikia pinigų, tai kodėl nesikreipėte į Puritono globos ir paramos fondą? Jis visada padeda imigrantams įsikurti.
– Nebūk gudragalvis, – tarė užpuolikas ir smogė Edlui.

– Pastebėtas padidėjęs agresijos lygis, – pranešė kambarys. – Pabandykite giliai įkvėpti ir iškvėpti tris kartus.
Gustavas nusišypsojo, kraujas iš nosies nubėgo per jo lupą. Koks jis buvo kvailys! Nusikaltėlius buvo galima lengvai surasti. Tiesa pasakius, nužymėti visą maršrutą. Tereikėjo patikrinti kur yra padidėjęs smulkių incidentų skaičius. Nusikaltėliai nėra vietiniai, todėl nėra pripratę prie visų keistų Puritono taisyklių.
– Kas per šūdas? – išreiškė nepasitenkinimą nusikaltėlis.
– Žodis ‘šūdas’ yra nevartotinas, pabandykite jį pakeisti žodžiu „ekskrementai“ – pranešė kambarys. Edlo šypsena ištįso dar labiau. – O ko tu šypsaisi? Tau čia kas nors juokinga.
Komisaras puikiai žinojo, kad reikia trijų perspėjimų dėl padidėjusio agresijos lygio, kad būtų iškviestas policijos ekipažas patikrinti kas darosi. Kiek agresijos padidėjimo lygių buvo užfiksuota, kai jį ir Stefaną nuginklavo? Vienas? Du? Ir kaip jie sugebėjo neviršyti kritinio padidėjimo ribos? O gal sistema užskaitė juos kaip policininkus atvykusius į įvykio vietą? Negerai. Nes dabar vėl pasiekus tris sistema pamanys, jog policija jau vietoje ir vėl neatsiųs pagalbos. Gustavo šypsena šiek tiek susitraukė, tačiau jis žino sistemą, o užpuolikai ne. Vadinasi jis ras būdą kaip gauti naudos iš sistemos.
– Mes iš čia neišvyksime, kol neatgausime visų Aligatoriaus kazino pinigų, – pareiškė užpuolikas. – Gali atiduoti gražiuoju arba bloguoju.
Į kambarį įėjo antrasis užpuolikas, jo akyje noko mėlynė, rankose jis nešėsi kompiuterį, kurį padėjo šalia komisaro.
– Mes neatsivežėme įprastų sau įrankių, tačiau tai ką radome čia mus pilnai patenkins. – Užpuolikas iš kišenės išsitraukė peilį ir reples. – Tai kaip ar dabar pasakysi slaptažodį?
– Negaliu sakyti, – tvirtai atsakė Edlas.
– Balsas atpažintas – Gustavas Edlas, pasakykite slaptažodį, – įsiterpė kompiuteris.
– Tokiu atveju, mes pjausime po vieną pirštą nuo jūsų kolegos. Kai nebeliks pirštų, tuomet imsime dirti odą
– Jūs nesuprantate, aš negaliu pasakyti, – nepasidavė komisaras.
– Slaptažodis neteisingas, – pranešė kompiuteris.
Nusikaltėlis pagriebė Stefano ranką ir prispaudęs prie stalo peiliu nusitaikė į mažąjį pirštą:
– Galbūt pabandysim dar kartą?
– Kaip norit, aš perspėjau, – nusileido Edlas.
– Balsas atpažintas – Gustavas Edlas, pasakykite slaptažodį, – įsiterpė kompiuteris.
– Eik tu… – pradėjo komisaras, ką jis sakė toliau niekas neišgirdo, nes suspiegė sienos ir nusikaltėliai griebėsi už ausų bandydami užgniaužti nemalonų garsą, tačiau net ir tai negelbėjo.
Gustavas prarado orientaciją ir nugrimzdo į prisiminimus. Išėjęs atostogų planavo išleisti visus savo per dvidešimt septynis tarnybos metus uždirbtus pinigus. Tuomet sėdo į pirmą laivą skrendantį iš Puritono, jam buvo nesvarbu kur skirti. Išlipęs iš laivo nuėjo į artimiausią barą ir ėmė gerti. Toliau atsiminimai apsiblausė. Jis prisiminė, jog po to gėrė kažkokio kosminio laivo bare. Juoda dėmė. Vėl baras, šį kartą planetinis. Juoda dėmė. Baras kosminiame laive. Juoda dėmė. Jis pabudo Aligatoriaus viešbutyje.
„Pralošti pinigus kazino nėra nieko blogesnis būdas juos išleisti nei bet kuris kitas“, – pamatė komisaras ir nusileido iš viešbučio į kazino.
Gustavas būtų mielai pralošęs visus pinigus, kai pastebėjo, kad kazino sukčiauja. Naujokai to niekada nepastebėtų, bet tik ne toks patyręs sukčius kaip jis. Edlui užvirė kraujas. Visas girtumas akimirksniu išlakstė. Įveikti kazino jam tapo garbės reikalu. Kazino lošė prieš jį tik kaip prieš žaidėją sėdinti prie stalo. Tačiau Gustavas suprato, kad jeigu jis laimėtų, niekas jam neleistų išsinešti to ką laimėjo. Vyras lošė prieš visą kazino, ne tik prie stalo, bet ir tuomet kai nuo jo pasitraukdavo. Edlas būtų labai apsidžiaugęs, jei būtų turėjęs keletą patikimų sąjungininkų, bet, kadangi jų nebuvo, teko naudotis žioplais padavėjais bei kitais klientais. Galiausiai jo planas puikiai pavyko.
– Komisare, komisare, ar jums viskas gerai?
Edlas sunkiai prasimerkė, jį laikiusios virvės buvo dingusios, jaunas pareigūnas pasilenkęs purtė jo petį.
– Taip, sūneli, man viskas, – atsakė Gustavas.
– Kas čia atsitiko?
– Šie atvykėliai bandė pasikėsinti į Komisaro gyvybę. Siusk juos abu į kasyklas.
– Su visa derama pagarba, sere, tačiau įstatymas leidžia tik vienam nusikaltėliui per metus be teismo skirti tokią žiaurią bausmę, kad išvengtume piktnaudžiavimo.
– Gerai, vadinasi bus teismas, – ramiai tarė Edlas. – Sistema, užregistruok prašymą komisaro vardu ir pranešk man datą.
– Jūsų prašymas užfiksuotas, – pranešė kambarys.
Komisaras atsistojo ir pasirąžė.
– Sere, nejudėkite, – išsigando policininkas. – Tuoj turėtų atvažiuoti greitoji.
– Nesijaudink dėl manęs. Man viskas gerai.
– Prezidentas patvirtino jūsų sprendimą dėl kasyklų. Teismo nebus. – pranešė kambarys.
Puritone tik trys žmonės galėjo vieną kartą per metus nusiųsti ką nors į kalėjimą be teismo: generalinis komisaras, prezidentas ir ambasadorius. Tai kad prezidentas jį palaikė ir dar taip greitai Gustavą neramino. Niekas nežino, kas yra Puritono prezidentas, bet sprendimą jis priima vos per kelias minutes? Atrodė kažkaip nerealiai. Gal nėra jokio prezidento? Gal planetą valdo sistema? Komisaras dėl to pasuks galvą vėliau:
– Stefanai?
– Man viskas gerai, komisare, – atsiliepė jaunuolis.
Matersonas priėjo prie kompiuterio ir pažvelgė į ekraną, kuris skelbė: sveiki prisijungę prie savo sąskaitos Gustavai Edlai.
– Čia tikrai buvo jūsų slaptažodis? – nustebo Stefanas.
– Tokio joks vietinis nesugalvotų, – nusišypsojo Gustavas. – Bjaurus reikalas, jo negalima sakyt garsiai, nes visi aplinkiniai praranda sąmonę pusvalandžiui.
– Jūs ne vietinis?
– Kaip ir tu, kaip ir tu.
– Jaučiuosi labai pagerbtas, kad dėl manęs pasakėte savo slaptažodį.
– Dėl tokių menkų sumų mirti neverta.
Stefanas dar kartą pažvelgė į kompiuterį, Gustavo sąskaitoje buvo 10.000 puritono markių. Tai dvi komisaro algos. Aišku, jam pačiam kaip eiliniam pareigūnui tai beveik visų metų uždarbis. Užpuolikams tai 50.000 sąjungos kronų. Bet vis tiek, tai per maža suma, kad vertėtų siųsti nusikaltėlius, kad ir kur tas Aligatoriaus kazino būtų.
– Sere, kiek jūs laimėjote?
Komisaras pasilenkė link jaunuolio iš pašnibždėjo į ausį:
– Visą kazino.