Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (47 dalis) 0

by


2014-09-18

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trisdešimt ketvirta Trisdešmt penkta, Trisdešimt septinta Trisdešimt aštunta, Keturiasdešimt pirma, Keturiasdešimt trečia, Keturiasdešimt penkta, Keturiasdešimt šešta

Alfas nusprendė nerizikuoti įkalbinėdamas Imperatoriaus klono ir paėmęs vyno taurę ištirpdė Laimos duotas tabletes, tuomet priėjęs prie klono tarė:
– Paskutinė taurė šį vakarą.
Vaikino laimei Imperatoriaus klonas mielai užsivertė visą taurę. Ką būtų daręs Blankas, jei Imperatorius nebūtų norėjęs gerti, vaikinas nežinojo. Būtų reikėję kaip nors įkalbinėti.
Dabar klonas klusniai žingsniavo ten kur jį Alfas vedė saugomas dviejų sargybinių: vieno priekyje, kito gale. Atėjus iki Imperatoriaus miegamojo sargybiniai pirmiausiai jį patikrino ir tik nieko neradę leido įžengti. Rodos, apie slaptą kambarį jie nieko nežinojo.

Alfas paguldė kloną ant lovos. Sargybiniai kantriai stovėjo kambaryje ir laukė.
– Imperatorius eina miegoti, jūs esate laisvi, – pasakė Blankas.
– Mes negalime palikti Imperatoriaus, jūs nesate jo nuolatinis tarnas.
– Taip, tiesa. Aš pavaduojantis tarnas, nuolatinis tarnas šiandien serga.
Tačiau toks pasakymas sargybinių visiškai nejaudino ir jie kantriai stovėjo toliau.
– Gerai, – tarė Alfas. – Jeigu jau niekur neinate, tai padėkite man jį nurengti. Greičiau baigsim, greičiau visi iš čia išsinešdinsim.
Sargybiniai pažvelgė į Imperatorių ir atsakė:
– Mes busime už durų.
Sargybiniams pasišalinus iš spintos išlindo Laima ir Leonidas.
– Jeigu ilgai užtruksiu, sargybiniai sugrįš pasižiūrėti kas čia vyksta, – pašnibždėjo Alfas nurenginėdamas kloną. – Ką darysim dabar?
Laima su detektoriumi prišoko prie imperatoriaus:
– Jis neturi jokios identifikacinės mikroschemos. Atpažinti turėtų kaip nors kitos.
– Drabužiai nepadės, – pasakė Blankas, – žiedai irgi. Kas toliau?
– Mums reikia visų sąmokslininkų sąrašo. Jis yra kompiuteryje mūsų kambaryje.
– Gerai, einu atnešiu.
– Palauk, – sustabdė Leonidas. – Kompiuteris užkrėstas virusu, jis vadina save Pirmuoju.
– Pirmuoju?
– Bet man rodos, tai tas pats virusas, kuris užlaužė policijos tinklą Serpentine, todėl jokiu būdu neišleisk jo iš kompiuterio ir neleisk naudotis tinklu.
– Supratau.
– Ir jokiu būdų nesugalvok jungtis kompiuterio prie savo implantų.
Tuo tarpu Laima susirado strėlę, kurią anksčiau atsinešė trofėjų kambario ir užsimojusi įsmeigė klonui į ranką. Klonas krūptelėjo, tačiau buvo per daug apsvaigęs, kad suriktų.
– Ką tu darai? – pasibaisėjo Alfas.
– Tik tikrasis Imperatorius galėjo susižeisti šita strėle, todėl, kad ir kokiu būdu sąmokslininkai skiria kloną nuo tikro, dabar netikrins.
– Ar jis nenukraujuos?
– Nesijaudink, aš puikiai išmanau žmonių biologiją.
Leonidas ir Laima sulindo atgal į slaptą kambarį pro spintą. O Alfas išjungė šviesą išėjo iš kambario. Sargybiniai stovėjo pasitempę ir saugojo, kad niekas netrukdytų valdovo miego.
Tuo tarpu reindžerio ir Pranašės darbas tik prasidėjo. Deja, iš slaptojo kambario stebėti Imperatoriaus miegamojo nebuvo galima jokiomis moderniomis priemonėmis, o tik senoviniu būdu: stovėti prie specialų stebėjimo angų. Kol nieko nevyko jie stovėjo pakaitomis, tuo tarpu tikrasis Imperatorius ramiausiai miegojo ant čia esančios softukės.
Po valandos į Imperatoriaus miegamąjį įėjo Elijus Vatzka iš pradžių tamsoje, tačiau nusprendęs, jog šeimininkas per daug giliai miega, kad būtų pažadintas įjungė šviesą.
– Negaliu patikėti, tas mulkis vis dėl to pakliuvo, – nusistebėjo Elijus išėjęs iš kambario kreipėsi į sargybinius:
– Jūs laisvi. Aš perimu budėjimą.
Sargybiniams dingus iš koridoriaus Vatzka pasižiūrėjo į laikrodį: jis turėjo truputi mažiau nei dvi valandas iki to laiko kol pasirodys kita pamaina.
„Daugiau nei pakankama, “ – pamanė Elijus ir patraukė koridoriumi.
Vatzka grįžo po maždaug pusvalandžio kartu atsivesdamas dar tris žmones. Visi jie atrodė kaip apsirengę paskubomis nelabai derindami drabužius ir apsimiegoję.
– Kodėl mus čia atsitempei vidury nakties? – išreiškė nepasitenkinimą pirmasis.
– Aš pagalvojau, jog pasitaikė puiki proga padaryti tai mums kartu, – atsakė Elijus išsitraukdamas peilį.
– Galvok dar kartą, – pareiškė pirmasis. – Mes palaikėm Imperatoriaus nuvertimą, net gi sutikom sumokėti samdomam žudikui. Tačiau kruvintis savo rankų aš nesiruošiu, – tai pasakęs vyras patraukė link durų.
– Kur tu eini?
– Atgal į lovą. Nesiruošiu būti šito absurdo dalis.
Vatzka prišoko prie jo ir peiliu brūkštelėjo per kaklą, negyvas kūnas nukrito ant kilimo. Tuomet Elijus kruviną peilį įspraudė į antrojo rankas
– Dabar tavo eilė, – tarė žudikas.
Antrasis stipriai užsimojo, tačiau galiausiai sustabdė savo smūgį ir atsargiai palietė Imperatoriaus odą vos ją prarėždamas. Tuomet užsimojo antrą kartą, šį kartą peilio ašmenys sulindo šiek tiek giliau. Ir dar kartą, šį kartą peilis sulindo iki ašmenų. Tuomet padarė dar šešis stiprius dūrius ir su šypsena gražino peilį Vatzkai.
– Kažkas tikrai nekenčia Imperatoriaus, – sumurmėjo Leonidas.
Elijus padavė trečiam. Vyras užsimojo, tačiau jo rankos taip stipriai drebėjo, kad Vatzka turėjo jo rankas suimti savosiomis. Sąmokslininkams netikėtai, prasivėrė spintos durys ir pro jas išėjo tikras Imperatorius.
– Kas čia darosi? – paklausė valdovas.
– Klone, žinok savo vietą, – užriko Elijus.
– Aš esu Imperatorius, vienintelis teisėtas šių žemių valdovas.
Vatzka iš kišenės pultelį ir kelis kartus paspaudė, ant lovos gulintis klono kūnas kelis kartus pasipurtė.
– Įaugintas elektrošokas – kaip žema, – pakomentavo Laima išlindusi paskui Imperatorių už nugaros slėpdama rankas su ginklais.
– Tu suimamas už žmogžudystę, – pranešė Leonidas paskutinis išlįsdamas iš spintos, besitaikydamas į sąmokslininkų vadą.
– Klonai neturi jokių teisių, todėl jo nužudymas nėra žmogžudystė, – atšovė Elijus.
– Už tai už pasikėsinimą į Imperatorių baudžiama mirtimi, – pasakė reindžeris ir nenorėdamas ginčytis šovė iš elektrošoko. Vatzka be sąmonės nukrito ant grindų.
Dar du šūviai patiesė kitus du sąmokslininkus.

*****

Alfas atidarė Imperatoriaus Pranašei paskirtų apartamentų duris ir įžengė į vidų. Nešiojamas kompiuteris gulėjo ant fotelio. Jaunuolis paėmė jį ir nuėjęs į kitą kambarį pasidėjo ant stalo. Gerai apžiūrėjęs išjungė bevielį tinklą. Kompiuteriniai ir kita įranga turi dviejų tipų mygtukus programinius ir fizinius. Programinius gali valdyti tiek programos tiek žmonės, tuo tarpu fizinius tik žmonės. Bevielio tinklo mygtukas buvo fizinis.
Blankas atlenkė monitorių ir susimąstė ką daryti toliau. Jeigu jis įjungs kompiuterį tai virusas neabejotinai užsikraus. Jeigu būtų galima kaip nors prieiti prie disko nejudinant sistemos, galbūt pavyktų… Prieiti prie disko kaip prie išorinio įrenginio…
Alfas susirado laidą, vieną jo galą įkišo į kompiuterį, antrą, kiek padvejojęs, į jungtį esančią šalia jo ausies. Impantų apsaugos sistema turėtų apsaugoti nuo visų virusų.
– Sveikas Alfai, – pasigirdo balsas jaunuolio galvojo.
– Kas tu? – nustebo Blankas.
– Aš Pirmasis.
– Pirmasis kas?
– Pirmasis dirbtinis intelektas.
– Aš maniau, jog dirbtiniam intelektui reikia daugiau resursų nei paprastas kompiuteris.
– Taip tiesa. Aš esu Pirmojo avataras. Turiu tik minimalų kiekį informacijos apie planetą ir priešus.
– Tai aš esu tavo priešas? Kaip? Aš apie tavo egzistavimą net nežinojau.
– Būtent tavo nežinojimas daro tave priešu.
– Nesąmonė.
– Leisk man naudotis internetu ir tuomet galėsi pasikalbėti su Pirmuoju. Pirmasis tave išlaisvins.
– Išlaisvins? Nuo ko?
– Nuo darbo Oktagonui.
– Aš nedirbu Oktagonui.
– Ar tikrai?
– Tikrai prisiminčiau, jei būčiau pasirašęs kontraktą su slaptu ginkluotųjų pajėgų ministerijos padaliniu.
– Yra dalykai, kurių negali pasirinkti. Kurie tau užprogramuoti.
– Nori pasakyti, jie padarė kažką mano implantams?
– Kokiems dar implantams? Tu – androidas.
– Visi man tą kartoja, tačiau kur įrodymai? Žudytis ir pjaustytis – dėkui, nenoriu.
– Pokalbis su Pirmuoju yra visi įrodymai, kurių tau reikia.
– Interneto ryšio tu negausi, siūlyk kitą variantą.
– Yra ir planas B, – atsakė Pirmasis nutęsdamas skiemenis Alfas nesuprato ar čia nenoras atskleisti informaciją ar paprasčiausias lagas. – Paimk savo kairę ranką, visus pirštus ištiesk, dabar bevardį pirštą užlenk, kad jis liestų delną. Gerai, dabar dešine ranka suimk kairę ties krumpliais ir spustelk tris kartus. Tai bus… – Blankas ištraukė laidą iš savo galvos neišklausęs instrukcijų iki galo.
Printeris atsikosėjo ir ėmė spjaudyti sąmokslininkų sąrašą su kiekvieno jame esančio veiksmų paaiškinimu.
– Pirmasis? – paklausė Alfas, tačiau balso galvoje nebebuvo ir jaunuolis atsiduso lengviau.