Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (46 dalis) 0

by


2014-09-15

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trisdešimt trečia Trisdešimt ketvirta Trisdešmt penkta, Trisdešimt septinta Trisdešimt aštunta, Keturiasdešimt pirma, Keturiasdešimt trečia, Keturiasdešimt penkta

Laima tyliai pasišalino iš salės pro tarnų duris, šurmuliuojanti minia jos pasišalinimo net nepastebėjo. Nuo šventinės salės iki trofėjų kambario buvo gan neblogas atstumas, o artėjanti pavojaus Imperatoriui akimirka vertė ją skubėti. Todėl priešais ją išdygęs stambus nelabai aukštas vyras pikta veido išraiška Laimai buvo staigmena. Vyras vilkėjo juodą fraką, į atlapą įsisegęs didžiulę baltą gėlę. Atrodė kaip ir bet kuris Imperatoriaus svečias ir tik auksinės sagos su herbu išdavė, jog jis atstovavo apsaugos personalui.
– Ponia, ką čia veikiate? – griežtai pasakė apsauginis užstodamas galimybę praeiti.
– Norėjau pasipudruoti nosytę ir pasiklydau, – nekaltai atsakė Pranašė.
– Leiskit, aš jus palydėsiu, – pareiškė vyriškis ir pagriebęs Laimą už rankos nusitempė tolyn nuo tikslo.

Praėjus kelis koridorius vyriškis sustojo priešais duris pažymėtas trikampiu nukreiptu smailiu galu į viršų.
– Jūs tikriausiai norėjote patekti čia, – pareiškė apsauginis.
Laima nusišypsojo ir nieko nesakiusi įlindo vidun. Palaukusi kelias minutes moteris atsargiai pradarė duris, apsauginis stovėjo nugara atsukęs į duris ir kantriai laukė. Pranašė uždarė duris ir nuėjusi į toliausią kampą kreipėsi į raciją:
– Alfai, aš patekau į bėdą.
– Kas atsitiko, – tuoj pat atsakė jaunuolio balsas ausyje.
– Apsauginis neleidžia patekti iki trofėjų kambario.
– Eeee… Ką aš galėčiau padaryti?
– Nežinau… Padek kokį nors kambarį, kad apsauginis nueitų.
– Supratau… Tuoj pažiūrėsiu, kur tu esi.
Laima nekantravo greičiau surasti Imperatorių, tačiau apsauginis visai nesiruošė jos paleisti.
Tuo tarpu Alfas pasileido bėgomis painiais rūmų koridoriais, didžioji jų dalis buvo padengta storais kilimais, todėl vaikino bėgimas neatkreipė niekieno dėmesio. Priartėjęs prie vietos, kur įstrigo Laima, Blankas atsargiai pažvelgė pro koridorių susikirtimo kampą. Apsauginis stovėjo pasitempęs žiūrėdamas tiesiai priešais save. Jaunuolis greitai prašoko sankryžą ir atidaręs pirmas duris įėjo į kambarį. Iš spintelės paėmė alkoholio butelį ir jo turinį be sąžinės graužaties išpylė ant prabangaus kilimo, tuomet ant židinio suradęs žiebtuvėlį jį uždegė ir numetė ant kilimo. Prireiks šiek tiek laiko, kol suveiks priešgaisrinė signalizacija. Kaip tik pakankamai laiko, kad Alfas spėtų pasislėpti prieš ateinant apsaugai patikrinti kas atsitiko.
Signalizacija suveikė anksčiau nei jaunuolis tikėjosi. Išėjęs Alfas dar sykį prašoko sankryžą ir iš karto po to išgirdo apsauginį besikalbanti su racija. Nieko nelaukdamas Blankas nubėgo prie artimiausio kambario ir atidaręs duris įlindo į vidų. Šitame kaip ir ankstesne kambaryje nebuvo nė gyvos dvasios.
Vos tik apsauginis įlindo į degantį kambarį Alfas nubėgo iki tualeto ir pašaukė:
– Laima.
Durys atsidarė ir išlindo Pranašė
– Bėgam, – pasakė jaunuolis ir abu nuskubėjo trofėjų kambario link.
Laima su trenksmu atidarė trofėjų kambario duris. Imperatorius visiškai girtas sėdėjo ant žemės tarp savo trofėjų viena ranka laikydamas beveik tuščią alkoholio butelį. Norėdamas pamatyti kas čia triukšmauja Imperatorius pasisuko visu kūnu į kairę, kaip tik tuo metu iš kambario gilumos atskrido strėlė ir pralėkė pro valdovo nugarą visiškai jo nekliudydama. Jei Imperatorius nebūtų pasisukęs strėlė greičiausiai būtų įsmigusi į ranką.
Laima mintyse atsiduso:
„Spėjau“
– Čia tu Pranaše? – apsidžiaugė Imperatorius.
– Taip, Jūsų Šviesybe.
– Kaip mane radai?
– Kokia jūsų mėgstamiausia vieta visuose rūmuose? – pasiteiravo Laima nužvelgdama arbaleto strėlę įsmigusią į kažkokio į bebrą panašaus gyvūno iškamšą.
– Mano automobilių garažas. Mėgstu būti tarp savo žaislų.
– O antra mėgstamiausia vieta? – paklausė Pranašė traukdama kryptimi kuria atskrido strėlė.
– Rūmų sodai, daugybė gėlių ir krūmų žydėdami skirtingu metu skleidžia skirtingus aromatus.
– Tuomet, man tiesiog pasisekė, – atsakė Laima radusi ginklą iš kurio buvo iššauta. Tai buvo arbaletas su šilumos detektoriumi ir dvidešimties strėlių apkaba. Didžiausia tokių ginklų problema, kad automatinis strėlių padavimas labai dažnai užsikirsdavo kaip ir atsitiko šį kartą. Tačiau ginklas net ir negaudamas strėlių sukinėjosi ir „šaudė“. Mergina spustelėjo išjungimo mygtuką ir arbaletas nurimo.
– Medžioklės trofėjų kambarys yra mano trečia mėgstamiausia vieta rūmuose, – atsakė Imperatorius ir gurkštelėjo iš butelio. – Nori?
Laima grįžo prie valdovo, paėmė iš jo butelį, priglaudė lūpas prie butelio apsimesdama, kad geria ir gražino savininkui.
– Ozeta Ore, vienintelis butelis šitoje planetoje, būna ir geresnių, – paaiškino valdovas. – Apgailėtina, aš šios planetos valdovas savo gimtadienį švenčiu vienas pasislėpęs. O vietoj manęs linksminasi klonas… Apsaugos šefas sakė, kad tie kas kėsinosi vieną kartą gali mėginti ir dar kartą, todėl man būti tarp žmonių nesaugu. Kokia nesąmonė! Visus šituos padarus aš nugalėjau savo rankomis, nei vienas manęs neišgąsdino, kodėl turėčiau išsigąsti kažkokio žudiko…
Kol Imperatorius vardino savo medžioklės pergales, Pranašė tylėjo ir linksėjo pritardama. Imperatorius baigęs girtis užsimerkė ir užmigo.
– Alfai, – šuktelėjo Laima.
– Aš čia, – atsakė Blankas įeidamas į kambarį.
– Mums reikia nunešti imperatorių į miegamąjį, taip kad niekas nepastebėtų.
– Tu gali matyti ateitį, ar gali ją keisti?
– Mintimis? Ne. Ateitį galima keisti tik veiksmais, – atsakė Pranašė ir atsisėdusi kelias minutes meditavo. – Gerai radau kelią, jis bus šiek tiek aplinkui, tačiau mūsų niekas nepastebės.
Alfas pakėlė imperatorių ir užsimetė jo ranką sau ant pečių. Laima ištraukė strėlę ir tuomet parėmė imperatorių iš kitos pusės. Kelias kuriuo jie tempėsi imperatorių tikrai nebuvo trumpiausias tarp trofėjų kambario ir miegamojo. Kelis kartus užėjo pastovėti į tualetą, už tai kelionės metu jų nepamatė nei vienas žmogus.
Įėję į kambarį nutrenkė Imperatorių ant jo milžiniškos lovos, Laima iš karto atsisėdo ant kilimo susiėmusi už galvos.
– Tau negerai? – susirūpino Alfas. – Jeigu nešti sunku, reikėjo sakyti, būčiau galėjęs nunešti vienas.
– Viskas gerai, – atsakė Pranašė.
– Tu atrodai siaubingai.
– Supranti… Kai žmogus paliečia mane, aš automatiškai nuskaitau jo aurą, sužinau jo gyvenimą. Išmokau tą ignoruoti, nes kitu atveju tektų visuomet vilkėti kažką panašaus į kosmonauto kostiumą. Tačiau kartais tos nuskaitytos auros sugrįžta.
– Dabar įvyko sugrįžimas?
– Taip. – kiek patylėjusi Laima vėl prabilo. – Tas apsauginis, kuris mane įvijo į damų kambarį. Jis yra generolas Elijus Vatzka – vyriausias apsaugos vadas.
– O jis blogas?
– Labai. Jis vienas iš pasikėsinimo į Imperatoriaus gyvybę organizatorių.
– Tu nori pasakyti, jog jį ne šiaip sutikai, bet jis grįžinėjo iš trofėjų kambario, ten palikęs užtaisytą arbaletą?
– Šūdas! – sušuko moteris. – Generolas sukūrė kloną, kad galėtų valdyti planetą jam nurodinėdamas, tuo tarpu pašalinus tikrąjį Imperatorių, niekas nepastebėtų skirtumo.
– Tai sprendimas paprastas ir akivaizdu – reikia sukeisti Imperatorių ir kloną vietomis, – pareiškė Alfas. – Tuomet klonas nužudomas, Imperatorius lieka gyvas, suimam žudikus, visi laimingi.
– Neįmanoma…
– Kaip manai, kiek žmonių gali matyti auras?
– Visi mano bažnyčios tarnautojai…
– Ne, čia rūmuose.
– Nežinau… Niekas pas mane nesimokė, bet tos technikos galima išmokti ir kitose planetose…
– Teks surizikuoti.
– Pala, o jeigu ne aura, tai kaip jie atskiria kloną nuo tikro Imperatoriaus?
– Nežinau, gal mikroschema po oda? Gal drabužiai kitos spalvos? Gal žiedas ant piršto? Galim paklausti Imperatoriaus.
Abu pažvelgė į valdovą, kuris ir toliau knarkė taip kaip buvo paguldytas.
– Ką gi, šios minties, teks atsisakyti, – konstatavo Laima ir ėmė kilnoti visas ant spintelės sudėliotas vazeles.
– Ką tu darai? – nustebo jaunuolis.
– Ieškau slapto kambario.
– Tu tikra, jog jis yra?
– Žinoma, kad yra, juk čia Imperatoriaus miegamasis.
Jie dviese pakėlė pačiupinėjo kiekvieną daiktą, galiausiai Laima atidariusi spintos duris ir praskleidusi krūvą drabužių rado slaptąjį kambarį. Šis buvo šiek tiek mažesnis, tačiau nemažiau prabangus.
– Kodėl mes jo ieškojome? – paklausė Alfas.
– Čia mes paslėpsime Imperatorių. Tuo tarpu pasibaigus pobūviui tu turėsi atvesti kloną.
– Supratau, darysim sukeitimą. O kas jei klonas nenorės eiti?
– Į pilk jam šitas tabletes į vyną.
– Gerai, aš einu į salę daboti klono.
– O aš einu atsinešti blakių detektoriaus, pranešk kai prasidės veiksmas.

*****

Laima atidarė jai paskirto kambario duris rūmuose, fotelyje susiraukęs sėdėjo Leonidas.
– Mes turime bėdą, – pareiškė Pranašė.
– Kokio dydžio? – pasiteiravo reindžeris.
– Apsaugos vadas yra vienas iš sąmokslininkų.
– Dabar bent jau aišku, kas išjungė skydą Toherono soduose. Nuskaitei aurą?
– Taip. Jis nori panaikinti draudimą turėti automobilius, statyti aukštus pastatus ir keletą kitų.
– Tai neatrodo blogi dalykai, bet jeigu tu už Imperatorių, tuomet aš irgi.
– Taip, tie visi draudimai yra tikrai kvaili, bet būtent jie nulėmė, jog Ozelonas yra tuo kas yra. Juos panaikinus tai bus tik dar viena planeta su gyventojų pertekliaus problema. Norėčiau, kad Ozelonas dar ilgai liktų žaliąją planeta.
– Gerai, teliko nuskaityti dar tūkstantį aurų ir žinosim, kurie darbuotojai ištikimi Imperatoriui, o kurie ne.
– Ane? – Laima susiraukė.
– Aš turiu visų sąmokslininkų sąrašą, – Milininis mostelėjo ranka į fotelį priešais save. – Kompiuteryje.
– Puiku, man reikia jį tuoj pat pamatyti.
– Ne viskas taip paprasta. Jį reikia ištraukti iš kompiuterio užkrėsto bjauriu virusu. Mums reikalingas hakeris.
– Galbūt Alfas galėtų tai padaryti?
– Nežinau… Bijau, kad tai ne jo jėgoms. Panašios kilmės virusas nulaužė visą Serpentino policijos tinklą dviem dienom.
– Mums reikia to sąrašo. Iš kur tu jį gavai.
– Iš droidų vagies.
– Vagis pabėgo, palikdamas kompiuterį?
– Sunku patikėti, bet… – reindžeris padarė pauzę. – Gali būti, kad visas vagystės procesas kontroliuojamas kompiuteriu…
– Taigi, radai kompiuterį, bet ne tą, kuris slepiasi už jo… Kodėl droidų vagis turėjo tą sąrašą iš viso?
– Jis norėjo mane papirkti. Iškeisti sąrašą į droidus.
– Ir tu nesutikai?! – pasipiktino Laima.
– Tai asmeniška.
– Dėl žmonos? Gerai užsiimsim droidais, kai tik išgelbėsim Imperatorių.
– Tu nesupranti. Jis neturėjo pasirodyti Ozelone. Analitikai sekė visą vagysčių maršrutą ir spėjo, kad kita planeta turėjo būti Rantvilas.
– Ar prieš tai buvusioje planetoje padarei ką nors, kas galėjo įtakoti pasikeitimą?
– Taip. Daugybę dalykų… Analitikai man pranešė, kad vagystė įvyks Serpentine. Būtent ten aš jo laukiau ir pradėjau tyrimą. Sulaikiau DLNP transporto kosminius laivus, partiją droidų ir dar tiek pat droidų turbūt nušoviau. Bet kuris iš tų veiksmų galėjo pakeisti maršrutą. Dabar mes nežinome, kur jis smogs toliau… Visas atliktas darbas veltui…
– Ką reikia daryti, kai patenki į aklavietę? – motiniškai paklausė Laima.
– Peržiūrėti surinktus įrodymus ir galbūt pavyks rasti, tai ko nepastebėjai iš pradžių. – Leonidas šyptelėjo. – Suradote imperatorių?
– Geriau, Alfas sugalvojo planą: reikia sukeisti kloną su tikruoju Imperatoriumi.
– Kaip mes tą padarysime?
– Alfas rūpinasi atvesti kloną, o aš atėjau pasiimti trūkstamų daiktų, – pasakė Laima ir iš spintos išsitraukusi atidarė lagaminą. Jame gulėjo keturi galingi blasteriai.
– Aš neprisimenu, jog šitą lagaminą būtume atsivežę.
Pranašė nusišypsojo:
– Mano bažnyčios tinklas, be kitų teikia ir prekių pristatymo į namus paslaugą.
Reindžeris paėmė ginklą iš lagamino:
– Kaip suprantu, sukeitimas įvyks šiandien
– Taip, apsiginkluok ir eime.