Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (45 dalis) 0

by


2014-09-11

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trisdešimt trečia Trisdešimt ketvirta Trisdešmt penkta, Trisdešimt septinta Trisdešimt aštunta, Keturiasdešimt pirma, Keturiasdešimt trečia, Keturiasdešimt ketvirta

Net ir pasikėsinimas į Imperatoriaus gyvybę nestabdė visų suplanuotų gimtadienio šventimo renginių. Didžiulė rūmų salė buvo pilna žmonių. Viduryje sukosi poros, kairėje pusėje grojo vienintelis Sąjungoje droidų orkestras specialiai atvykęs pasveikinti jubiliatą, dešinėje ant pakylos patogiame soste nuobodžiavo Imperatorius saugomas keturių asmens sargybinių.
Salės pakraščiuose stovėjo stalai nukrauti gausybę vaišių išalkusiems ar ištroškusiems, bei išrikiuotos kėdės pavargusiems nuo šokių. Čia taip pat buvo laiptai į antrą aukštą, kur dideliame balkone, kuriame atsiverdavo įspūdingas vaizdas į Imperatoriaus sodus, galėjo susirinkti visi rūkantys ir norintys pailsėti nuo šurmulio salėje.

Po salę kaip bitutės lakstė patarnautojai, kam gėrimą paduodami, kam pagalvėlę po kilmingu užpakaliu pakišdami, kad minkščiau sėdėti būtų.
Laima pasipuošė balta pusta suknele trumpomis rankovėmis ir baltomis pirštinėmis iki alkūnių. Leonidas apsirengė baltu kostiumu.
– Kodėl mes visada rengiamės baltai? – paklausė reindžeris.
– Toks aukštų bažnyčios pareigūnų aprangos kodas, vyskupe, – atsakė pranašė.
– Tave dar kažkas neramina?
– Taip… Jaučiu kažką keisto imperatoriui.
– Kai žmonės sako „jaučiu kažką keisto“, tai paprastai kalba apie meilę arba pavydą.
– Tu juk supranti, jog aš kalbu apie pavoju? – pasitikslino Laima. – Nedidelį pavojų. Ta prasme nemirtiną.
– Jeigu Imperatorius įsipjaus į pirštą, tu tą jausi iš anksto?
– Taip. Aš juk dabar susikoncentravusi į Imperatorių.
Jie įžengė į salę.
– Gerai, einam pažiūrėti į Imperatorių iš arčiau, – tarė Leonidas. – Greičiau surastume tuos sąmokslininkus, o tai man baisu žiūrėti kaip tu įsikibusi į šį reikalą.
Droidų orkestras užgrojo naują dainą, žmonės ėmė suktis poromis.
– Eime pašokti, – pasakė pranašė.
– O tai į Imperatorių jau pažiūrėti neisim? – nustebo Milininis.
– Žmonės šoka, kaip atrodys, jeigu irsimės per pusę salės iki sosto? Tik sukelsime visiems įtarimą.
Jie ėmė suktis kartu tarp kitų porų, tačiau tikslingai artėdami link Imperatoriaus sosto įrengto salės gale.
– Galvoji apie žmoną? – paklausė Laima.
– Taip, – atsiduso Leonidas. – Jinai mėgdavo šokti.
– Tau jos trūksta?
– Nežinau… Gal… Turbūt… Aš sakiau, kad niekada nebegrįšiu į šį gyvenimą… O kerštas įtraukė mane atgal…
– Užjaučiu.
Nukeliavus tik pusę kelio iki Imperatoriaus sosto pranašė pasakė:
– Šitas Imperatorius negeras.
– Kas, kas? – pasitikslino Leonidas.
– Netikras imperatorius. Čia klonas.
– Iš kur žinai? – paklausė reindžeris ir tuoj pat pats atsakė. – Jis neturi auros?
– Būtent.
– Alfai, – sumurmėjo Milininis, įjungęs raciją. – Mums reikia surasti tikrą imperatorių. Salėje sėdi klonas.
– Vykdau, – išgirdo Blanko balsą.
Kadangi daugiau nebuvo prasmės eiti link Imperatoriaus porelė patraukė prie artimiausio stalo nukrauto maistu. Leonidas tuoj pat ėmėsi ragauti vieno patiekalo po kito.
– Mums reikia kiek galima greičiau surasti Imperatorių, – pareiškė Laima.
– Alfas jau ieško, – atsakė reindžeris pilna burna. – Tarno lakstymas po rūmus nesukels niekam įtarimo. Tuo tarpu tavo tikrai atkreiptų apsaugos dėmesį.
– Bet trys žmonės suras žymiai greičiau nei vienas.
– O tu nemanai, jog mums verčiau pasilikti čia, nes sąmokslininkai gali surengti pasikėsinimą į Imperatorių nežinodami, jog čia klonas?
– Tačiau mes žinome, jog bent vienas sąmokslininkas yra iš Imperatoriaus aplinkos. Galbūt jie žino apie kloną? – paklausė pranašė ir po pauzės pridūrė. – Ir beje šioje salėje nieko baisaus bent jau šiandien neatsitiks.
Tuo tarpu Alfas lakstė po rūmus, kuriuos patikrinti nėra tokia lengva užduotis, kaip gali pasirodyti, nes jie milžiniški. Be to rūmai nebuvo tokie tušti kaip galėtum pagalvoti. Nors visi svečiai linksminosi salėje, tačiau daugybė žmonių dirbo už jos ribų. Visi baliaus dalyviai iš kitų planetų tapo Imperatoriaus svečiais ir buvo apgyvendinti rūmuose. Daugelis svečių kartu atsivežė ir pagalbinį personalą, kuris tvarkė kambarius tuo metu, kai jų vadovai linksminosi.
Alfas greitai suvokė, jog didesnė tikimybė surasti Imperatorių jo privačiose valdose, o ne tose, kur laikinai buvo apgyvendinti svečiai. Vis tiek reikėjo patikrinti pakankamai didelę teritoriją. Daugeliu atveju užtekdavo sustoti ir įsiklausyti: kas ką kalba, ar niekas kambaryje neknarkia, ar nekrebžda ar neskleidžia kitokių keistų garsų. Vaikinas labai pasitikėjo savo jautria klausa. Kartais tekdavo atsargiai įkišti galvą pro duris ir pasižiūrėti kas kalba. Nors stengėsi elgtis kaip galima atsargiau vis tik keletą kartų vos neįkliuvo.
Blankas atsargiai pravėrė medžioklės trofėjų kambarį ir ten pamatė Imperatorių. Valdovas sėdėjo ant grindų su buteliu rankoje atsirėmęs į didžiulio šešiakojo violetinės spalvos, šiek tiek primenantį lokį, gyvūno iškamšą. Jis atrodė nusiminęs ir šiek tiek prasivėrusių durų nepastebėjo.
– Radau, – pranešė Alfas. – Jis medžioklės trofėjų kambaryje. Galit drąsiai ateiti, stebėjimo kameros neveikia.
– Ir senai jos neveikia? – nustebo Milininis.
– Nežinau, galbūt tik šiandien… Pastebėjau tik dabar ieškodamas Imperatoriaus.
– Tai gali reikšti tik vieną – antras pasikėsinimas į Imperatorių suplanuotas šiandien.
– Keliaujam, – nekantravo Laima.
Tuo metu pusė salėje susirinkusių puolė tikrinti savo mobiliuosius telefonus. Leonidas nusikeikė:
– Šį kartą turėsi apsieiti be manęs.
– Kodėl? Kas atsitiko? – nesuprato Pranašė.
– Stebėk droidus.
– Droidų vagis? Tikiuosi, pagausi.
Orkestras baigė groti dainą ir tvarkingai sudėjęs instrumentus ant grindų pradėjo eiti lauk iš salės pro tarnų išėjimą. Reindžeris greitai perbėgęs salę prišoko prie dirigento:
– Ar čia paskutinė daina?
– Ne. Nežinau kas jiems atsitiko, – atsakė nustebęs dirigentas.
– Išjunk juos, kuo greičiau išjunk, – paliepė Milininis ir išbėgo ieškoti kur traukia drodai. Pakeliui vyras stengėsi pargriauti kuo daugiau droidų. Kai kurie lengvai kėlėsi ir toliau žygiavo nežinomo tikslo link, kiti gulėjo ir mosikuodami kojomis įsivaizdavo, jog juda.
Kieme stovėjo žalios spalvos sunkvežimis su didžiuliais „AU transporto“ logotipais ant priekabos. Priekabos galas buvo atidarytas ir ten jau spėjo įsitaisyti keletas droidų. Leonidas nuėjo prie kabinos ir pabeldė į vairuotojo duris:
– Policija, prašom pateikti teises, registracijos ir krovinio dokumentus
Durys lėtai atsidarė, pamatęs droido koją reindžeris išsitraukė elektro-ginklą ir spustelėjo mygtuką, tuomet nebeveikiantį droidą švystelėjo iš sunkvežimio ir užėmė jo vieta. Spustelėjęs kontrolinę panelę ant vairo Milininis pamatė, jog autopilotas užprogramuotas tik dviem adresais: rūmai, sandėlis. Ilgai negalvodamas reindžeris spustelėjo mygtuką „sandėlis“ ir sunkvežimis pajudėjo iš vietos.
Po maždaug valandos kelionės sunkvežimis stipriai sumažino greitį ir įvažiavo į sandėlių rajoną. Vieno sandėlio vartai automatiškai prasivėrė ir į jį įvažiavęs sunkvežimis visiškai sustojo. Vartams užsidarius sandėlyje tapo tamsu, nors į akį durk. Aišku, išsidūrus akis šviesiau nepasidarytų.
Milininis apgraibomis įjungė visas šviesas, kokias tik turėjo sunkvežimis. Vaizdelis iš sunkvežimio kabino atrodė gana keistai. Priekyje ir dešinėje pusėje nejudrūs kaip skulptūros stovėjo kelios dešimtys droidų.
Reindžeris atidarė sunkvežimio duris ir atsargiai išlipo iš kabinos.
– Reindžeris Leonidas Milininis, jeigu aš neklystu? – pasigirdo balsas.
Leonidas apsidairė, tačiau balso savininko pamatyti nesugebėjo, droidai, kiek galėjo matyti neužstotų sunkvežimio, ir toliau stovėjo nejudėdami.
– Taip, tai aš. O kur tu? Pasirodyk! – atsakė Milininis.
– Prieik prie kompiuterio.
Reindžeris apsidairė: vienoje lentynoje prie sandėlio sienos stovėjo nešiojamas kompiuteris mirksėdamas ekranu ir kviesdamas prieiti. Leonidas priėjo prie kompiuterio ir dar sykį apsidairė: rodės iš pasalų užpulti niekas jo nesiruošė. Tuomet pažvelgė į monitorių. Mėlyname ekrano fone atsirado du taškai ir kreivas brūkšnys vaizduojantis šypsena.
– Kas tu? – paklausė kompiuterio Milininis. – Bijai parodysi savo veidą?
– Aš esu Pirmasis ir tai yra tikrasis mano veidas.
– Keistą vardą tau davė tėvai.
– Buvo kilusi mintis išsirinkti labiau mane atspindinti, bet kol kas neradau tam laiko.
– Pažadu, tikrai bus daug laiko, kai pasodinsiu tave į kalėjimą. O kol kas viską ką matau šitame sandėlyje yra konfiskuojama ir bus gražinta tikriesiems jų savininkams.
– Aš negaliu to leisti.
Keletas droidų atgijo ir pajudėjo reindžerio link. Leonidas nelaukdamas šovė į artimiausią, jis pasipurtė ir nukrito nefunkcionuodamas. Vyras ištiesė ranką, šiek tiek pasukdamas, kad kompiuterinis priešininkas negalėtų gerai įžiūrėti kokio modelio ginklas jo rankoje, ir ėmė taikytis į kitą droidą. Tik mažą ginklą reindžeris galėjo paslėpti taip, kad jo nerastų Imperatoriaus apsauga, tačiau maži ginklais turėjo ir trūkumų. Šis modelis galėjo iššauti tik dešimt šūvių ir du jau buvo panaudoti. Leonidui reikėjo greitai sugalvoti kokią nors kitą strategiją, nes kovai tęsiantis taip toliau, ji akivaizdžiai pasibaigtų vyro pralaimėjimu.
– Stok! – sušuko kompiuteris. – Pasikalbėkim.
– Gerai, – sutiko Milininis. – Galbūt pradėkim nuo to, kodėl tu vagi droidus?
– Droidai niekam nerūpi. Su jais elgiamasi blogai, mušami, subraižomi, neduodama tepalo kai reikia, neremontuojami, ne prižiūrimi. Aš noriu juos išgelbėti, suteikti jiems laivę ir gyvenimą, kurio jie nusipelno.
– Nesąmonė! Kai kurios skalbimo mašinos turi daugiau atminties ir sudėtingesnius algoritmus nei čia esantys droidai. Kodėl nebandai išlaisvinti jų?
– Bet droidai ne tas pats kas skalbimo mašinos.
– Tikrai? Kuo? Tai tik mašinos vykdančios žmonių komandas ir atliekančios tai kas joms iš anksto buvo užprogramuota.
Kompiuteris išleido kažką panašaus į atodūsį:
– Buvo verta pabandyti. Gal pamėginkime susitarti. Aš galiu gauti viską ko tu nori.
– Nejaugi? – Leonidas pasikrapštė pakaušį. – Tarkim visų žmonių įsivėlusių į sąmokslą prieš Imperatorių sąrašą.
– Laisvai, duok man penkias minutes, – ekrane atsirado laikrodis skaičiuojantis laiką.
Reindžeris apsidairė: kol droidai nesiruošia jo pulti penkios minutes šen ar ten – nebėda. O sąrašas gerokai pagelbėtų Laimai ir sutrumpintų jo buvimo laiką šitoje planetoje.
– Sąrašas yra šito kompiuterio diske?
– Taip.
– Puiku, – pasakė Leonidas ir ištraukė iš kompiuterio interneto laidą.
– Ką tu darai?! Aš juk įvykdžiau tavo norą, – pasipiktino Pirmasis. – Tu juk supranti, jog aš galiu naudotis bevieliu tinklu.
– Mano kantrybė baigėsi, nusprendžiau daugiau nesiderėti, – reindžeris ištraukė elektros laidą.
– Tu juk supranti, kad nešiojamas kompiuteris turi bateriją?
Milininis piktai nusišypsojo, todėl kompiuteris skubėjo kalbėti:
– Gerai, gerai. Ko tu iš tiesų nori? Aš galiu duoti bet ką. Nori pinigų? Pasakyk sąskaitą pervesiu kiek tu nori.
Reindžeris paėmė kompiuterį ant rankų:
– Yra vienas dalykas, kurio tu negali suteikti.
– Viskas turi savo kainą, esu tikras, kad susitarsime.
– Tas dalykas neįkainojamas – žmogaus gyvybė, – tai pasakęs Leonidas išlupo kompiuterio bateriją ir ekranas užgeso.