Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (44 dalis) 0

by


2014-09-01

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Keturiolikta dalis, Dvidešimt septinta, Trisdešimt šešta, Keturiasdešimta dalis Keturiasdešimt trečia

Sekančias kelias dienas Gustavas Edlas praleido sėdėdamas prie kompiuterio. Pirmiausiai jis susirado naujųjų svečių iš kosmouosto nuotraukas ir pažymėjo, kaip ieškomus. Tačiau šis žingsnis davė netikėtus rezultatus. Remiantis sistema, jie įėjo į tualetą ir niekada iš jo neišėjo. Ir jeigu sistemai tai atrodė normalu, Gustavas puikiai suprato, kad taip būti neturi. Gana greitai komisaras priėjo išvados, jog jie naudoja Oktagono sukurtus antkaklius, kurie leidžia pasikeisti veidą į kokį nors kitą. To negalėjo naudoti kosmouoste, nes atliekant muitinės procedūras reikia nuskenuoti akies rainelę ir to proceso metu tikrai būtų užfiksuotas veikiantis antkaklis. Tačiau visai kas kita naudotis mieste. Žmonių akys, kaip ir stebėjimo kameros, deja, yra lengvai apgaunamos antkaklio. Aišku, tai ne komisaro problema. Edlas užpildė pranešimą Puritono mokslininkams, kada nors jie sukurs tobulesnę sistemą, o kol kas reikia suktis su tuo kas yra.

Kitas žingsnis, kurio ėmėsi komisaras patikrinti visų neegzistuojančių ir niekada neatvykusių į Puritoną žmonių buvimo vietas. Tuomet paaiškėjo, jog jie naudoja ne kvailus antkaklius su iš karto priprogramuotu veidų rinkiniu, o apsimokančius antkaklius, kurie įsimena sutiktų žmonių veidus.
Edlas užstatė visų žmonių, kurie mieste yra dvejuose vietose tuo pat metu patikrinimą, bet ir šita idėja turėjo problemą. Policijos stebėjimo kameros veikia tik viešuose vietose, taigi jeigu žmogus yra namuose, tai jo veido pasirodymas visai kitoje miesto vietoje sistemai įtarimo nesukels. Sistema buvo per daug buka. Gustavas užpildė dar keletą pasiūlymų formų mokslininkams. Kada nors jinai bus tikrai geresnė. O kol kas Edlas turėjo peržiūrėti viską asmeniškai, sekdamas nusikaltėlius nuo kosmouosto iki… kad ir kur jie keliavo.
Tiesa, komisaras turėjo atlikti dar vieną darbą. Parašyti pagyrimą jis galėjo tik po trijų budėjimų, vadinasi reikėjo dar kartą susitikti su Stefanu Matersonu. Dar vienas susitikimas, o tuomet jis visą savo laiką paskirs nusikaltėlių suradimui ir jų deportavimui.
Stefanas prisistatė su rudais antpečiais, vadinasi vėl reikės budėti rudajame – pensininkų kvartale. Nors komisaras visą laiką šypsojosi, tačiau mintimis jis buvo gerokai nutolęs, nuo vietos, kurioje budėjo. Edlas intensyviai mąstė, kur galėjo pasislėpti nusikaltėliai ir ko jie čia atvyko.
Prie budinčių pareigūnų priėjo bobutė ir paprašė padėti parnešti jos krepšius. Žmonės galėjo viską ko reikia užsisakyti ir prekės būdavo pristatomos į namus. Taip darė Gustavas, taip darė daugelis Puritono planetos gyventojų. Tačiau seni žmonės neturėjo darbo ir norėdami prastumti laiką eidavo kiekvieną dieną į parduotuvę, pirkdavo po vieną prekę ir ilgai bendraudavo su kitais likimo broliais ar seserimis. Todėl nieko keisto, jeigu bobutė nusprendė apsipirkti, tačiau su šia moteriške kažkas buvo negerai.
Komisaras mintimis nuskriedavo prie savo nusikaltėlių ir tuoj pat grįždavo prie bobutės. Pirmas negeras dalykas buvo tai, kad jinai prisikrovė du pilnus krepšius. Vieną dabar nešė Matersonas, antrą Edlas. Gustavas turėjo pripažinti, jog krepšys tikrai sunkus, panašiai turėjo jaustis ir jo jaunasis kolega, kuris, kaip priklauso pareigūnui, tik šypsojosi ir jokių priekaištų nereiškė. Senukai eina į parduotuvę bendrauti, o ne pirkti.
Komisaras atidžiau pažvelgė į bobutę. Jos eisena, per daug tvirta, per daug užtikrinta. Kiekvieną seną žmogų užgula metų našta. Net jei Puritono gyventojai pasižymėjo ženkliai geresne sveikata, vis tiek senas žmogus negali varžytis su jaunu. Kas dar? Rankos. Ne gležnos moteriškės, o stambios vyriškos.
Jie įėjo į pastatą. Rajonas! Rudajame rajone gyvena, tik savim pasirūpinti negalintys senukai. Akivaizdu, jog ši bobutė niekaip negalėjo patekti į šią kategoriją. Aišku, jinai galėjo čia dirbti, bet tuomet kokia prasmė tįsti šituos krepšius.
Gustavas nusikeikė mintyse. Jeigu jis turėtų implantą, tuoj pat galėtų užklausti sistemos apie žmogaus tapatybę ir viską žinotų. Dabar jis turėjo išsitraukti telefoną, padaryti nuotrauką ir laukti atsakymo. Ne, ši bobutė atrodė per daug įtartina, reikia išsiaiškinti dabar. Edlas pastatė krepšį ant grindų išsitraukė ginklą ir griuvo be sąmonės.