Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (43 dalis) 0

by


2014-08-28

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trisdešimt trečia Trisdešimt ketvirta Trisdešmt penkta, Trisdešimt septinta Trisdešimt aštunta, Keturiasdešimt pirma, Keturiasdešimt antra

Nors Pranašė ir gavo Imperatoriaus kvietimą, su kuriuo galėjo dalyvauti visuose renginiuose, tačiau paaiškėjo, jog jos atvykstant niekas nesitikėjo, todėl ir kambarys nebuvo paskirtas. Galbūt tuo stebėtis per daug ir nereikėtų. Imperatorius ir Pranašė jau daugybę metų siuntinėjo vienas kitam kvietimus apsikeisdami mandagybėmis, tačiau į renginius niekada nevykdavo. Tarnai, matyt, taupydami vietą šį kartą kambario Pranašei nepaskyrė, manydami, kad kai visuomet jinai vis tiek neatvyks. Reikėjo suktis iš susidariusios padėties, tai nebuvo lengva, bet galiausiai pavyko gauti vieno neatvykusio planetos valdovo kambarį.

Kambaryje buvo trise. Blankas stovėjo nugara atsirėmęs į langą. Laima sėdėjo prie stalo ir lėtai gurkšnojo arbatą. Leonidas dar nebuvo pabudęs, kai Alfas atėjo į viešbutį, todėl greitai susisuko į chalatą ir įsitaisęs minkštame fotelyje dabar pusiau snaudė.
– Jūs čia taip prabangiai gyvenate, o aš turiu miegoti ant medinės lovos ir klausytis kaip žiurkės laksto už sienos, – pasiskundė jaunuolis.
– Nezyzk, – sumurmėjo reindžeris. – Mus rytoj iš čia išmeta į gatvę. Geriau papasakok kaip tau vakar sekėsi.
– Tai buvo vienas vyras, apsirengęs maskuojančia uniforma priderinta prie namo. Sunku pasakyti ką nors išskirtinio. Tikrai ne mėgėjas, bet to ir reikėjo tikėtis.
– Jeigu buvo vienas, tai dar nereiškia, jog jis viską organizuoja pats. Nežinau ar jūs pastebėjote, bet energetinis skydas turėjęs apgaubti visą teritoriją, kurioje buvo imperatorius neveikė. Niekas neleidžia laisvai ganytis Imperatoriui neįsitikinęs, jog lazeriniai ginklai negali jam pakenkti.
– Taigi, turi būti mažiausiai du žmonės, – įsiterpė Laima. – Skydą galima išjungti tik tuomet, kai apsauga patikrini ir įsitikino, kad jis tikrai veikia. Vadinasi, turėjo pasidarbuoti kas nors iš svečių.
– Arba tarnų, jie irgi gi buvo viduje, – pastebėjo reindžeris.
Pranašė atsiduso:
– Mes nesunkiai gautume visų svečių sąrašą, bet tarnai vaikšto nieko nepastebimi, mes niekada nežinosim kuris kur buvo.
– Tačiau vienas dalykas jį gali išduoti, – tarė Alfas. – automobilis.
– Automobilis? – pasitikslino Milininis.
– Taip tai buvo violetinės spalvos sportinis Prira Rert.
Prira gamino daugybę sportinių automobilių rūšių, jie nebuvo patys greičiausi ar kokybiškiausi, bet nebuvo jie ir patys brangiausi. Tai toks automobilis, kurį pirkdavo, kai norėdavo pasipuikuoti prieš kaimynus savo pinigais, bet dar nesugebėdavo įpirkti tikrai gero sportinio automobilio.
– Hm… O aš galvojau, kad lengvuosius automobilius Imperatorius yra uždraudęs.
– Nepažįstu nei vieno, kuris turėtų lengvąjį automobilį, – pastebėjo Laima. – Galbūt Imperatoriaus patarėjai gauna nuolaidų šituo klausimu.
– Kokie numeriai tavo matyto automobilio?
– Čia automobiliai neturi numerių. Kam reikalingi numeriai, jeigu toks automobilis yra vienintelis planetoje?
– Gerai, tai kaip mes galime rasti to automobilio savininką?
– Kažkur turi būti užregistruota, kam Imperatorius išdavė leidimus automobiliams, – neužtikrintai pradėjo Blankas. – Tikėkimės, jog tai kompiuteris, o ne popieriaus lapas.
– O aš teikčiau pirmenybę popieriaus lapui, bent jau žinočiau, kaip jį gauti…
Leonido mintis pertraukė beldimas į duris:
– Imperatoriaus apsauga atidarykite!
– Imperatoriaus apsauga? Nieko gero tai nežada, – pasakė Milininis. – Alfai kad ir kas atsitiktų, pasistenk, jog tavęs nesuimtų. O dabar išnyk.
– Kaip man išnykti?
– Užsidaryk spintoje kitame kambaryje, – paaiškino Laima. – Jeigu nedarys kratos, tiek užteks.
Blankas įbėgo į kitą kambarį, mintis lįsti į spintą jo nežavėjo, persivertė per dvigulę lovą ir įšoko į balkoną. Apsidairė: kaimyninio numerio balkonas nebuvo labai arti, tačiau perlipti įmanoma. Baisu, pavojinga, bet įmanoma. Alfas giliai įkvėpė ir pasiruošė ropštis į kitą balkoną, jeigu tik Imperatoriaus apsauga ruošis daryti kratą.
Leonidas nuėjo atidarė duris.
– Imperatorius nori jus matyti, – atraportavo apsauginis ir įvertinęs reindžerio aprangą pridūrė. – Jūs reikėtų apsirengti.
– Jūs mūsų nesuimsite? – pasitikslino Milininis.
– Ne, sere. Jūs esate Imperatoriaus svečiai.
– Palaukite, – pasakė reindžeris ir užtrenkė duris prieš pat apsauginio nosį. – Laima, puoškis važiuojam pas Imperatorių.

*****

Imperatorius sėdėjo patogiai įsitaisęs mažajame sosto kambaryje. Beveik pasislėpę už sosto atlošo stovėjo du jo asmens sargybiniai.
Mažasis sosto kambarys buvo viso labo dešimties metrų ilgio ir panašaus pločio. Ant nedidelės pakylos stovėjo labai patogi kėdė su aukštu atlošu. Mažasis sosto kambarys labiau tiko asmeninėms audiencijoms, kokiai dabar ir pasiruošė Imperatorius. Didysis sosto kambarys labiau tiko dideliems baliams. Aišku, Imperatoriui patiko, didysis sosto kambarys, nes jame pakyla turėjo net penkis laiptelius, tačiau, kol svečiai pereidavo nuo durų iki sosto Imperatorius praktiškai užmigdavo.
Mažojo sosto kambario durys prasivėrė ir įėjo du baltai apsirengę žmonės iš visų pusių apsupti Imperatoriaus apsaugos.
– Jūsų svečiai atvyko, – informavo apsaugos vyresnis ir apsauga pasitraukė per kelis žingsnius atgal.
Abu svečiai atsiklaupė ir nusilenkė Imperatoriui praktiškai kaktomis paliesdami kambario grindis.
– Atleiskite Jūsų Šviesybe, jog sugadinau jūsų kelnes, – prašneko Leonidas. – Neįsivaizduoju kaip galėsiu atlyginti žalą.
– Niekis, – numojo ranka Imperatorius. – Jūs išgelbėjote man gyvybę.
Tuomet Imperatorius atkreipė dėmesį į merginą:
– Jūs Pranašė?
– Taip, Jūsų Šviesybe.
– Atleiskit, kad nebuvau jūsų šventėje.
– Jūsų Šviesybe, jūs juk esate visos planetos valdovas, tai ne jūs turite eiti pas Dievus, o Dievai turėtų ateiti pas jus.
– Hm… Taip, tikriausiai… O tas vyras, – Imperatorius pirštu parodė į Milininį.
– Mano ištikimas ir išmintingas, daug gyvenimo patirties turintis, patarėjas vyskupas Leo.
Reindžeris paskersavo į Laimą, tačiau jo veidas neišdavė jokių emocijų, jeigu reikia būti vyskupu, vadinasi bus vyskupu.
– Tai vadinasi jūs žinojote apie pasikėsinimą? – pasitikslino Imperatorius.
– Taip, Jūsų Šviesybe… – atsakė pranašė
– Ir nepranešėte man?!
– Jeigu būčiau pranešusi, ar būtumėte patikėję?
– Ne, greičiausiai ne… Ar mano gyvybei gresia pavojus?
– Kol užpuolikai nebus sugauti, jūs negalėsite jaustis visiškai saugus.
– Kur apsaugos viršininkas? – kreipėsi Imperatorius į atokiau stovinčių grupę apsauginių.
– Aš nežinau, Jūsų Šviesybe, – atsakė grupės vyresnysis.
– Kur rezultatai gaudant nusikaltėlius? Suraskit man apsaugos viršininką, aš noriu žinoti ką jis daro! – apsaugos būriui palikus salę Imperatorius vėl kreipėsi į savo svečius. – O iš kur man žinoti, kad tai ne jūs organizuojate užpuolimą?
– Kaip jūs drįstate! – pasipiktino Laima. – Mano bažnyčia propaguoja atleidimą ir brolišką meilę, kokia aš būčiau vadovė, jei pati nesivadovaučiau tomis vertybėmis?
– Atleiskite, patys matote, mano apsauga nieko nesugeba. Teks savo saugumą patikėti į jūsų rankas. Žinot ką, aš jums pats asmeniškai pravesiu ekskursija po imperatariškuosius rūmus.
– Mums būtų didelė garbė.
Sprendžiant iš asmens sargybinių išraiškų, panašiose asmeniškose ekskursijose jie dalyvavo kelis dešimtis kartų ir tuo visiškai nesidžiaugė.
Imperatorius nevedė per rūmus ir ne sakė: „čia virtuvė“, „čia svečių kambarys“. Ne. Jam reikėjo pasigirti, turbūt tokiu būdu jis norėjo parodyti valdžią prieš Pranašę, greičiausiai taip pat ją demonstruodavo ir prieš kitų valstybių valdovus bei ambasadorius.
Pirmiausiai nusivedė į medžioklės trofėjų kambarį. Čia stovėjo daugybė įvairių gyvūnų, kuriuos Imperatorius sumedžiojo šitoje ir kitose planetose, iškamšų. Prie kiekvienos didesnės ar baisiau atrodančios iškamšos Imperatorius sustodavo ir girdavosi savo narsa, taiklumu ir geru fiziniu pasiruošimu. Leonidui tos istorijos kėlė žiovulį, bet jis nutaisęs susidomėjusio žmogaus miną pritartinai linksėjo.
Po to nusivedė juos į garažą, kur stovėjo išrikiuota apie šimtą skirtingų automobilių, dauguma jų sportiniai. Prie kiekvieno Imperatorius sustodavo ir papasakodavo kuo jis ypatingas: greičiausias, brangiausias, ribota serija…
Leonidas iš toli pamatęs violetinį automobilį vos galėjo nustygti vietoje ir klausytis Imperatoriaus pliurpalų. Kuo labiau artėjo prie automobilio tuo sunkiau reindžeriui darėsi išlikti šaltam, nes įsitikino, jog automobilis buvo tas, kurio ieškojo – Prira Rert.
Kai pagaliau priėjo prie violetinio automobilio, garažo durys su trenksmu prasivėrė ir pro jas didžiuliai žingsniais įlėkė Imperatoriaus patarėjas lydimas vieno tarno:
– Jūsų Šviesybe, už penkių minučių jums susitikimas su Kjenekto planetos ambasadoriumi! Jums reikėtų pasiruošti dokumentus deryboms!
Milininis nebelaukė kuo baigsis ginčas ir atsidarė automobilio variklio dangtį.
– Ką nematai, kad aš svarbiems svečiams vedu ekskursiją?! Pasakyk ambasadoriui, kad palauktų. Ateisiu, kai baigsiu ekskursiją, – pasakė Imperatorius savo patarėjui ir kreipėsi į pranašę. – Dar norėjau parodyti Imperatoriškuosius gyvūnus, bet, deja, tą dalį reikės atidėti kitam kartui. Tačiau aš pabaigsiu pasakoti apie savo automobilių kolekciją.
– Jūsų Šviesybe, ar dažnai važinėjatės savo automobiliais? – įsiterpė Leonidas.
– Kaip jūs taip galėjote pagalvoti?! NIEKADA! Aš juos kolekcionuoju. Joks save gerbiantis kolekcionierius nežaidžia su savo kolekcija.
Reindžeris perbraukė ranka per variklį ir tepaluotus pirštus pakišo po Imperatoriaus nosimi:
– Šituo visai neseniai kažkas važinėjo. Net gi drįsčiau teigti, jog važinėjo vakar.
Imperatorius paraudo iš pykčio:
– Suraskit, kas važinėjasi mano automobiliais be mano leidimo! Ir nukirskit jam galvą!
Imperatorius mojuodamas kumščiais išbėgo iš garažo, patarėjas metęs piktą į Leonidą nubėgo paskui savo valdovą, paskui Imperatorių kaip nebylus šešėliai išsekė ir jo asmens sargybiniai.
– Aš galvojau, jog civilizuotose valstybėse taip nedaroma, – pastebėjo Milininis.
– Man labai gaila Kjenekto ambasadoriaus, – pritarė Laima.
– Ponai, jeigu baigėte žavės Imperatoriaus kolekcija, leiskite palydėti jus į jūsų apartamentus, – tarnas priminė apie save.