Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (42 dalis) 0

by


2014-08-25

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Ketvirta dalis, Aštuoniolikta dalis Dvidešimt penkta, Trisdešimt devinta, Keturiasdešimt pirma

Kai kitą rytą Kendelas Godeskis atsikėlė skaudėjo visus šonus. Vakar tikrai stipriai kliuvo, dėkui nepažįstamajam… Koks ten jo vardas? Vinis? Banis? Nesvarbu… Jei Kendelas nebūtų gavęs pagalbos iš šono šiandien, vargu ar paeitų. Vyras pažvelgė į veidrodį, gerai kad bent jau nei vienas smūgis nekliuvo į veidą, tai gal niekas ir nepastebės. Kendelas savo sumuštas vietas apsivyniojo medicininiu bintu. Medicininis bintas pagreitindavo gyjimą ir malšindavo skausmą. Ankstesniais savo gyvenimo metais vyras niekuomet nesiskyrė su šiuo nuostabiu išradimu. Deja, šioje visų užmirštoje planetoje tokio dalyko įsigyti buvo neįmanoma. O jo prieš penkis metus atsivežtos atsargos ėjo į pabaigą.

Papusryčiavęs Kendelas patraukė į angarą. Jis puikiai suprato, kad per dieną sugedęs lėktuvas stebuklingai nevirs nauju, tačiau ką jam veikti? Eiti į barą ir gerti visą dieną? Ne koks variantas. Eiti į sporto klubą? Kai skauda praktiškai kiekvieną kūno dalį irgi nelabai žavinti idėja. Ir apskritai bastytis po miestą pavojinga, gali vėl užšokti ant Pilkųjų.
Prie angaro vartų stoviniavo pats bosas Ramilas Zygeris:
– Tai vis dėl to atėjai į protą ir nusprendei toliau dirbti?
Kendelas nuspjovė didžiulį seilių gumulą bosui po kojomis:
– Neturėjau ką veikti. Pagalvojau, geriau mirsiu lėktuve, nei iš nuobodulio.
– Tu nesigailėsi. Žinai, vakar į mūsų planetą atskrido kosminis laivas, tai aš nupirkau atsarginių dalių iš jų ir Bardsonas viską pakeitė. Tavo lėktuvas manyk kaip naujas.
– Tikėkimės.
– Aš noriu parodyti, jog mes vertiname tokius gerus darbuotojus kaip tu ir užsakiau naują variklį, jis turėtų atvykti…
– Kada nors, – pilotas užbaigė Ramilo mintį. – Jei šios savaitės planas nesikeičia, tai aš skrendu.
– Taip, taip, suprantama, – pasakė Zygeris ir pasišalino į savo ofisą. Jis džiaugėsi, kad šis konfliktas taip paprastai ir lengvai išsisprendė. Tereikėjo pasakyti keletą gražių žodžių ir viskas grįžo į savo vėžes. Ką jis darytų, jeigu Godeskis šiandien nebūtų pasirodęs? Surasti naują pilotą darbų įkarščio metu beveik neįmanoma. Laiku nepatręšti laukai, reiškia prastesnį derlių. Aišku, visuomet galima eiti pas konkurentus ir maldauti jų pagalbos. Tai reikštų ne tik nusižeminimą bet ir dvigubai didesnes išlaidas, kurios visai tikėtina būtų išskaičiuotos iš jo premijos. Laukų savininkui rūpėjo tik gauti pastovų pelną ir jeigu pelnas sumažėja – tai Ramilo kaltė. Savininkui nerūpėjo nei uraganai, nei potvyniai, nei sausros. Kita vertus esant rekordiniams derliams, Zygeris savininkui pateikdavo šiek tiek mažesnius skaičius ir pinigus įsidėdavo sau į kišenę.
Kendelas įsitaisė piloto krėsle ir užvedė variklį. Tuomet sustingo ir įsiklausė. Variklis burzgė lygiai taip pat kaip vakar. Vyras kelis metus skraidęs šiuo lėktuvu puikiai pažinojo kiekvieną jo skleidžiamą garsą. Jis galėjo pajausti, kai kas nors būna pakeista, kai dalys naujai sutepamos tuomet viskas suskambėdavo šiek tiek kitaip. Visiems variklio garsas buvo tik variklio garsas, tačiau ne jam. Godeskis pasėdėjo dar keletą minučių bandydamas išgirsti naujų sąskambių, bet jų nebuvo. Jeigu mechanikas ką nors ir taisė tai arba ne variklį arba ne šito lėktuvo. O greičiausiai abu. Ką gi, belieka tik melstis, kad nepasikartotų, tokios problemos kaip vakar.
Kendelas išvairavo lėktuvą iš angaro, pakėlė į orą ir paleido maksimaliu trijų šimtų kilometru greičiu. Taip skriejo maždaug valandą, o tuomet sumažino greitį ir įjungė trąšų barstymą. Kurį laiką rodės viskas bus gerai, tačiau atlikus vos pusę darbo variklis vėl ėmė kosėti. Godeskis nusikeikė. Vyras greitai pirštais perbėgo per mygtukus bandydamas atgaivinti variklį, tačiau net ir pakartojus procedūrą kelis kartus, šis nerodė jokio noro dirbti. Galiausiai iš lėktuvo priekio pasipylė pilki dūmai. Kažkurią akimirka piloto galvojo šmėstelėjo mintis nusodinti lėktuvą ant žemės tikintis, jog jis visiškai nesudegs iki to laiko, tačiau jau kitą minutę spustelėjo katapultacijos mygtuką ir su krėslu išlėkė į orą.
Lėktuvas nukrito už kelių kilometrų nuo jo ir gražiai su liepsnojo. Godeskis nusileido su krėslu vidury lauko. Žolė jam siekė pažastis. Iš tiesų tai buvo kažkuris varpinių šeimos augalas, tačiau vyras nežinojo kuris konkrečiai, galbūt rugiai?
Kendelas apsidairė, artimiausio kelio horizonte nesimatė, tuomet jis išsitraukė telefoną ir pažvelgė į kompasą. Tai buvo ne tikras kompasas, kadangi jis nerodė šiaurės. Kompasas rodė krypti iki artimiausio miestelio ir atstumą – šiek tiek daugiau nei trys šimtai kilometru. Vyras atsiduso ir ėmė žygiuoti. Žolė dar buvo pakankamai žalia ir visai ne sausa, todėl reikia tikėtis, jog ugnis jo nepasivys. Ta pačią žolę teks pavartoti kaip maistą, nors jis žinojo, kad priekyje už maždaug šimto kilometrų laukė daržovių laukas, galbūt ten bus galima tikėtis ko nors skanesnio tereikia prieiti. Vanduo, aišku, kiek didesnė problema, reikės pakeliui paieškoti drėkinimo įrangos. Kelionė neatrodė lengva, bet išgyventi įmanoma.

*****

Vilhelmas Petru žvilgtelėjo į telefoną, raudonas taškas ekrane rodė Kendelo Godeskio buvimo vieta, šiuo metu dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu jis tolo nuo miesto.
„Matyt, tręšia laukus“, – pagalvojo Petru. – „Laikas užsiimti savo reikalais“.
Didžiąją dalį nusikaltėlių pasaulio naudojamų priemonių sukūrė Oktagonas Sukilimo metu. Tais laikais Oktagonas buvo kiauras kaip rėtis, praktiškai po mėnesio jų sukurtus naujus ginklus būdavo galima įsigyti juodojoje rinkoje. Sukilimui pasibaigus viskas pasikeitė. Petru nežinojo ką tokio sukūrė Oktagonas po to, jis net nežinojo ar apskritai tokia įstaiga egzistavo. Tačiau Oktagonas nesukūrė vieno labai naudingo dalyko, kuriuo Vilhelmas dabar naudojosi – bioblakės. Bioblakes sukūrė niekam nežinomas genijus Hikaru Chang. Šį mokslininką Petru surado kartu su Terencu ir įtikino perleisti išradimą.
Bioblakė patekdavo į kraują, todėl vienintelis būdas jos atsikratyti – tai perpilti kraują. Ji leisdavo sekti bet kurį asmenį tūkstančio kilometru atstumu, net jeigu aplinkui nėra tinklo, esant tinklui atstumas iš viso buvo neribojamas. Toks išradimas yra visų svajonė.
Terencas ir Vilhelmas galėjo tapti milijardieriais jį pardavinėdami, tačiau jie nebuvo godūs. Vyrai suvokė, jog toks išradimas gali labai greitai atsisukti prieš juos pačius. Todėl niekam apie jį nesakė ir naudojo tik savo reikmėms.
Petru apžiūrėjo seną vandentiekio stotį ir buvo labai patenkintas tuo ką pamatė. Vandentiekio stotis priklausė miesto savivaldybei ir valdininkai vaizdavo, kad jinai neparduodama. Tuomet Vilhelmas iš kišenės ėmė traukti šimtines ir dokumentų tvarkymas pajudėjo tokiu tempu, kad valdininkams iš ausų net dūmai rūko.
Architektūrinių projektų turėjo kelis šimtus ir bažnyčios statybai parinkti vieną iš turimų. Tačiau problema kilo ten, kuris jis nesitikėjo. Planetoje nebuvo nei vieno statybininko galinčio užtikrinti kokybę, kuria buvo pastatytos visos bažnyčios Ozelone. Petru pradėjo svarstyti ar jam pavyktų atsivežti statybininkų iš Ozelono ir žvilgtelėjęs telefoną pamatė, jog raudonas taškas juda šešių kilometrų per valandą greičiu miesto link.
„Tai negali reikšti nieko gero“ – manė Vilhelmas ir nulėkė į kosmouostą.
Petru skristi į Volundro planetą įlipo tik su vienu krepšiu, kurį jam davė Pranašė, tačiau kai išlipo paaiškėjo, jog jo vardu yra gan didelis krovinys. Nulupęs dėžės kraštą vyras pamatė flaierį. Iš principo flaieris – tai skraidantis motociklas. Flaieris turėjo kabiną ir talpino du žmones: antrajam sėdint už pirmo nugaros. Galėjo pakilti keletą metrų virš žemės paviršiaus ir pasiekti iki trijų šimtų kilometrų greitį.
Pamatęs kas yra jo krovinys Petru nusprendė ji kol kas palikti saugoti kosmouoste, bijodamas per daug išsiskirti iš aplinkos ir patraukti nereikalingą vietinių dėmesį. Tačiau dabar reikėjo išsiaiškinti tokį keistą stebimojo greičio pokytį.
Vilhelmas įsėdo į flaierį ir nugynė jį maksimaliu greičiu, tačiau neskrido tiesiai į Kendelą, o padarė didžiulį ratą, jog Godeskis net negalėtų jo matyti horizonte ir priskrido iš nugaros.
Išgirdęs keistą garsą Kendelas apsisuko atgal ir pamatęs skrendantį flaierį ėmė mojuoti rankomis ir šokinėti. Vilhelmas nusileido į žoles ir susirūpinsiu balsu paklausė:
– Ar jūs sveikas? Mačiau kiek toliau nuo čia sudužęs lėktuvas, turbūt jūsų?
– Buvo mano… – Kendelas numojo ranka. – Prašiau, kad pataisytu, bet šitame užkampyje dalių neįmanoma gauti… O ką jūs čia veikiate?
– Buvau apžiūrėti laukius, kuriuos mano bosas norėtų pirkti. Jums pasisekė…
– Na tikrai pasisekė. Galvojau, kad teks kebėriotis atgal porą dienų ir ėsti žolę.
– Sėskit parvešiu į angarą, – Petru mygtuko paspaudimu atidarė galines flaierio duris.
– Į kokį dar angarą, – paprieštaravo Godeskis. – Į barą mane.