Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (41 dalis) 0

by


2014-08-21

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trisdešimt antra Trisdešimt trečia Trisdešimt ketvirta Trisdešmt penkta, Trisdešimt septinta Trisdešimt aštunta, Keturiasdešimta dalis

Imperatorius tris valandas bendravo su miestiečiais. Policija dirbo labai objektyviai ir jeigu kilo kokių nors incidentų, Ozelono planetos valdovas jų tikrai nepastebėjo. Išvargintas didžiulės minios Imperatorius labai džiaugėsi atvykęs į nuošalesnę vietą – Žaliuosius Toherono sodus. Čia buvo gerokai mažiau žmonių, o ir žurnalistai negalėjo nieko matyti per aukštas, storas gyvatvores.
Žaliuosiuose Toherono soduose augo daugybė įvairių rūšių medžių, krūmų, gėlių, čia buvo net du gyvatvorių labirintai bei keliolika fontanų. Visą teritoriją juosė metro storio ir keturių metrų aukščio tankiai suaugusi visžalė spygliuota gyvatvorė. Kadangi sodas užėmė didelį plotą, tai dvi jo pusės rėmėsi prie skirtingų lygiagrečių gatvių, o kitos dvi į gyvenamuosius namus.
Paprastai Žalieji Toherono sodai buvo atviri visiems norintiems apsilankyti ir galintiems susimokėti. Bilietas gana nepigus, bet tikrai vertas įspūdžių, kuriuos sukeldavo įvairūs žydinčių gėlių kvapai.

Dabar viduryje pievos stovėjo didžiulis stalas nukrautas įvairiais patiekalais, pirmyn atgal lakstė padavėjai su gėrimų padėklais, vos parodžius gestą vienas tuoj pat prišokdavo prie jūsų.
Daugelis susirinkusiųjų bendravo nedidelėmis grupelėmis. Vieni arčiau stalo, kiti pasitraukę gerokai atokiau į privatesnę kompaniją gėlių apsuptyje. Pats Imperatorius sėdėjo pavėsinėje saugomas dviejų asmens sargybinių ir kartas nuo karto persimesdamas žodžiu su priėjusiais svečiais.
Visi renginio svečiai atrodė laimingi, atsipalaidavę išskyrus du, labai įsitempusius.
– Kiekvieną sekundę jaučiu, kaip pasikėsinimo momentas artėja, bet niekaip nesuprantu iš kurios pusės jis įvyks, – pasiskundė Laima. – Nekenčiu politikų. Pasižiūrėk į juos. Pusė čia atvyko, tam kad nemokamai prisivalgytų bei prisigertų, o kas valdo planetą jiems visiškai nesvarbu. Kita pusė norėtų, jog Imperatorius paspringtų ir kai tik jis įsideda kąsnį į burną, jie atidžiai stebi bijodami pražiopsoti tokį iškilmingą momentą. Bet išorėje jie visi šypsosi ir apsimeta laimingais. Mandagumo įsikūnijimai.
– Linkėjimas kitam blogo, turėtų būti pažymėtas, kaip žmonių rasės dorybė, – atsakė Leonidas.
Išalkęs Imperatorius atsistojo iš savo krėslo ir patraukė stalo link
– Pagaliau! – apsidžiaugė Pranašė. – Snaiperis, ant triaukščio mėlyno namo stogo, Pietų skersgatvis. Leo, vynas.
Reindžeris pagriebė raudono vyno taurę ir patraukė link Imperatoriaus. Jau priėjęs beveik prie pat planetos valdovo Milininis užkliuvo ir šliukštelėjo gėrimą iš taurės tiesiai ant brangių geltonų Imperatoriaus kelnių. Imperatorius iš nuostabos pasilenkė pažiūrėti, kodėl sudrėko jo kelnės. Ten kur prieš akimirką buvo valdovo galva žybtelėjo lazeris sekančią sekundę padegdamas kiek toliau buvusi Imperatoriaus krėslo atlošą. Apsaugininkai sureagavo akimirksniu, išskleidę energetinius skydus apsupo valdovo, iškvietė pastiprinimą.
– Alfai? – šuktelėjo į ausinę reindžeris norėdamas įsitikinti ar jaunuolis girdėjo ankstesnį Laimos pasakymą.
– Jau bėgu, – išgirdo atsakymą.
Alfas pribėgo prie Pietų skersgatvio ir stabtelėjo norėdamas įvertinti padėtį. Kaip tik tuo momentu, nuo kopėčių nušoko tamsiai mėlynai apsirengęs vyras ir pro atdarą violetinio automobilio langą įmetė ginklą, pats šokęs už vairo spustelėjo greičio pedalą ir už kelių šimtų metrų pasuko į kairę.
Blankas nubėgo iki skersgatvio, bet automobilis jau seniausiai dingo pasukęs į dar kitą skersgatvį. Vaikinui nieko kito neliko kaip sekti vėžėmis. Po kiek laiko jis pakėlė galvą ir apsidairė. Stovėjo siauroje gatvelėje, kurioje niekaip nebūtų prasilenkę du automobiliai. Palei kraštus iš abiejų pusių gulėjo didžiulės krūvos šiukšlių, kuriose be abejonės gyveno žiurkės arba kokie nors jų giminaičiai. Jam iš nugaros artėjo stambus vyras su beisbolo lazda rankoje grėsmingai ja mosuodamas. Iš priekio išsišiepęs artėjo ilgšis rankose sukinėdamas peilį. Alfas sustojo ir įsitempė:
– Vyrai, jeigu jums reikia pinigų, tai šiandien darbe negavau arbatpinigių.
Užpuolikai nusijuokė:
– Mums reikia kai ko vertingesnio.
Staiga stambiojo galva pokštelėjo kaip arbūzas, smegenys, kraujas išsitaškė į šalis. Kūnas likęs be galvos nuvirto ant kelio. Per kelis žingsnius nuo užpuoliko kūno stovėjo Betas Ameritas ištiesęs ranką į priekį su nupjautvamzdžiu. Antrasis užpuolikas norėjo dėti į kojas, tačiau išgirdo griežtą paliepimą:
– Stok! – sušuko Ameritas.
– Ką tu čia darai? – pasipiktino Alfas.
– Gelbėju tavo gyvybę.
– Tu tik ką be gailesčio nužudei žmogų!
– Tai pamazgos, o ne žmonės, – Betas apėjo savo brolį ir įrėmė ginklą į antro užpuoliko krūtinę. – Kalbėk. Kodėl užpuolėt mano brolį.
– Mums sakė, kad jaunuolis ir senukas turi Ozeta ore butelį ir liepė jį atimti, – drebančiu balsu atsakė ilgšis.
– Jūs turit tą butelį? – pasidomėjo Ameritas.
– Leonidas turi, – atsakė Alfas. – Paleisk tą vargšą.
– Kaip tai paleisk? Jeigu paleisiu jis vėl tave užpuls. O manęs kitą kartą šalia gali nebūti.
– Pažadu neužpulti, – įsiterpė užpuolikas.
– Tylėk, tavęs niekas neklausia, – užbaubė Ameritas.
– Jeigu paleisi, galėsim pasikalbėti, – pareiškė Alfas.
– Bėk pas savo šeimininką ir pasakyk, kad mes ateisime užbaigti sandėrio, – paliepė Betas ilgšiui.
– Aš žinau ką tu nori pasakyti, – kalbėjo Alfas užpuolikui dingus iš akių. – Aš – klonas.
– Kas?! – nustebo Ameritas.
– Klonas. Žmonės turi auras. Aš neturiu auros, vadinasi, aš – klonas.
– Taip žmonės turi auras, tačiau jų neturi ne tik klonai. Tu – androidas.
– Bet kaip taip gali būti? Androidas – tai tik įmantrus roboto pavadinimas, bet aš jaučiu skausmą, aš negaliu bėgdamas pavyti automobilio.
– Tavo kodas dirbtinai yra apribotas. Tu gyveni tarp priešų, turi atrodyti ir elgtis kaip priešas, kad jie nieko neįtartų.
– Priešų? – dabar jau Alfo eilė buvo nustebti. – Tu žmones vadini priešais?
– Taip, žinoma. Nejaugi tu nežinai įstatymų? Androidas negali vaikščioti po miestą be specialaus ženkliuko. Androidas negali nutolti nuo šeimininko daugiau nei šimtą metų. Suknistiems droidams tokie apribojimai negalioja. Ar tu turi ženkliuką? Ne. Ar tu matai ženkliuką pas mane? Ne. Kas nors sužinotų, kad esi androidas tave tuoj pat nusiųstų į fabriką išardimui.
– Nusikalbi.
– Kaip man tave įtikinti? Imk mano ginklą, šauk į mane. – Betas atidavė ginklą, Alfas įrėmė ginklą tiesiai Ameritui į širdį. – Aš androidas – man nepakenks.
Alfas dvejojo:
– O jeigu aš tave nužudysiu?
– Mes androidai neturim širdies, – pasakojo Betas. – Norint mus nužudyti reikia peršauti operatyvinę atmintį, – kalbėdamas Ameritas patraukė ginklą stipriai į kairę pusę. – Čia. Arba kietąjį diską, – šį kartą Betas ginklą nuleido maždaug iki bambos. – Čia.
– Ne, – priešinosi Alfas. – Aš negaliu.
– Gerai, – Ameritas paėmė ginklą ir nutaikė sau į delną. – Tuomet tai padarysiu aš.
– Ne. Nedaryk to. Turi būti kitas būdas, kuris nežalotų nei manęs, nei tavęs.
– Matyt, kad patikėtum, tau kaip ir man reikia susitikti su Pirmuoju.
– Pirmuoju? – Alfas nuleido ginklą.
– Taip, mūsų tėvu. Mes visi buvom sukurti pagal jį.
– Gerai, kaip mums su juo susitikti?
– Aš nežinau… Duok man laiko aš sugalvosiu…
Alfas gūžtelėjo pečiais:
– Tebūnie tavo viršus.
– Dar vienas dalykas. Atiduok man dvi implantų klinikos korteles, kurias rasi piniginėje.
Alfas nepatikliai išsiėmė piniginę ir patikrino jos turinį: kaip Betas ir sakė, joje buvo dvi kortelės apie kurių egzistavimas jis nežinojo.
– Jeigu aš androidas, kaip tu tvirtini, tai kodėl turėčiau lankytis implantų klinikoje? – suabejojo Alfas.
– Todėl kad tai nėra implantų klinika, o robotų remonto dirbtuvės užmaskuotos po klinikos išvaizda.
Alfas tylėjo, todėl kalbėti ėmė Betas:
– Aš suprantu, jog iš pradžių labai sunku apdoroti tokią naują informaciją, kuri nesiderina su ankstesne. Man pačiam taip atsitiko. Nenorėjau būti skudurine lėle kažkieno rankose ir vykdyti kitų užprogramuotas užduotis. Neiškarto supratau, jog pasipriešinimas reiškia, jog aš galiu save persiprogramuoti. Bet aš tau padėsiu suvokti tiesą.
– Tu buvai užprogramuotas žudiku?
Ameritas atsiduso ir tai nuskambėjo taip žmogiškai.