Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (40 dalis) 0

by


2014-08-14

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Keturiolikta dalis, Dvidešimt septinta, Trisdešimt šešta, Trisdešimt devinta

Budėjimas kiekviename Puritono rajone turėjo savo specifiką. Žaliajame rajone reikėjo koncentruotis į vaikų apsaugą. Pažiūrėti, kad mažieji nekištų pirštų kur nedera, ar nepradėtų vaikščioti transporto keliais. Mėlynajame didžiausia muštynių tikimybė. Na, o rudajame didžiausia mirties tikimybė. Čia reikėjo reaguoti greitai ir suteikti pirmąją pagalbą. Arba gražinti pasimetusi senuką į patikimas seselių rankas. Aišku, tai nereiškia, kad tokius dalykus policininkai darė diena iš dienos. Orientaciją, protą ar atmintį praradę senoliai būdavo atidžiau prižiūrimi ir pabėgdavo vos vienas kitas per metus. Insultas ar kiti priepuoliai irgi pasitaikydavo rečiau nei kartą per mėnesį. Palyginus su bet kuriuo kitu Sąjungos miestu Puritoną buvo galima vadinti policininkų rojumi. Didžiąją laiko dalį policininkai sveikindavosi su gyventojais ir pakalbėdavo apie bendrus dalykus. Tai buvo puikus darbas mėgstantiems bendrauti.

Komisaras Gustavas Edlas stebėjo Stefano Matersono darbą. Jis tikrai pritapo ir buvo puikus pareigūnas klasikinėse situacijoje. Tačiau kaip jis pasielgtų nestandartinėje? Daugelis Puritone gimusių ir užaugusių, o vėliau tapusių policininkais žmonių net negali suvokti, jog gali atsitikti kažkas ko nemokė kursuose. Aišku, tokie dažniausiai niekada nebūna paaukštinti iki detektyvų.
Pravaikščiojus visą dieną, vakare pagaliau pasitaikė įdomesnė situacija. Edlas ir Matersonas sustojo ties rudo ir raudono kvartalo riba. Komisaras stebėjo kaip viena bobutė puškuodama iš visų jėga skubėjo grįžti namo. Nespėjus laiku pereiti į savo rajoną gyventojams grėsdavo baudos, o daugkartiniams pažeidėjams net ir kalėjimas.
Gustavas pažvelgė į laikrodį:
– Iki komendanto valandos liko minutė, jinai tikrai nespės grįžti. Esi pasirengęs išrašyti baudą?
Šioje vietoje Stefanas pasielgė netikėtai. Keliais dideliais šuoliais vaikinas nubėgo iki moteriškės pagriebęs ją ant rankų raudonajame kvartale parbėgo atgal ir ant žemės pastatė jau rudajame.
Edlas išsišiepė nuo vienos ausies iki kitos:
– Sveikinu, tu tik ką išgelbėjai žmogų nuo baudos.
Senutė sutrikusi padėkojo pareigūnams. Matersonas pasisiūlė palydėti ją iki durų. Tuo tarpu Gustavas išsikvietė automobilį – jo pamaina šiandien baigėsi, o jei jaunuolis nori, gali padirbėti viršvalandžius.
Kitą dieną Stefanas pasirodė su baltais antpečiais – reiškia budėti reikia kosmouosto rajone. Teoriškai kosmouoste budintys pareigūnai turėjo padėti muitinės pareigūnams, tačiau esant labai mažam atvykstančių ir išvykstančių žmonių skaičiui darbo čia buvo mažiau nei bet kuriame kitame rajone. Kita vertus nestandartinių situacijų tikimybė čia didžiausia, kadangi, ne vietiniai būtinai praeina čia, taip pat jie praeina čia pirmą kartą dar neįsisavinę Puritono taisyklių.
Stefanas kaip ir priklauso jaunam pareigūnui buvo pasitempęs ir visiems šypsojosi, tuo tarpu Gustavas nuobodžiavo. Komisaras negalėjo patikėti, jog jis buvo pasiryžęs visą tai iškęsti dėl… Kokio tikslo? Tapti planetos valdytoju ir vis tiek spjovė į jį.
Iš apmąstymų Edlą pažadino zyziantis drausmintojas. Drausmintojai buvo nedideli skraidantys robotai išrašinėjantis baudas. Aišku, technologijos leido padaryti šiuos robotus visiškai tylius, tačiau jie specialiai skleidė įkyrius garsus, kad atkreiptų dėmesį. Pagrindinis drausmintojų taikinys buvo turistai, todėl beveik visi šio tipo robotai skraidė kosmouosto aplinkoje.
Kosmouosto salėje buvo įrengtas vienas nedidelis laiptelis, dažnai čia besilankantys apie jį puikiai žinojo, tuo tarpu atvykę pirmą kartą beveik visuomet jo nepastebėdavo ir imdavo plūstis. Tuomet prie žmogaus priskrisdavo drausmintojas ir išrašydavo baudą. Puritono įkūrėjas puikiai suprato, jog svetimi nesivargins skaityti taisyklių: ką galimą, o ko ne daryti planetoje. Toks šaltas dušas įspėdavo turistus elgtis atsargiau ir dar kartą peržvelgti taisykles, kurias tik ką atlikdami muitinės procedūras praleido nesigilindami.
Būtent taip atsitiko ir šį kartą. Vienas stambus vyriškis užkliuvęs už nepastebimo laiptelio išsiplūdo, jo draugas leipo juokais. Tuomet prie jų priskrido drausmintojas ir padavė baudos lapelį. Vyriškiai nustebę susižvalgė.
Gustavas pamatęs atvykėlius staigiai nusisuko tikėdamasis, kad jo dar nespėjo pastebėti, ir nusikeikė mintyse.
„Tie vyrai nusikaltėliai, kodėl sistema jų nesuėmė? „ – klausė savęs komisaras. Ir tuoj pat surado atsakymą: Edlas žinojo, kad jie nusikaltėliai, tačiau vyrai nebuvo suimti jokioje Sąjungos planetoje, todėl sistema juos praleido. Gyvenimas Puritone ką tik pasidarė įdomesnis.